Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.
Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms.
Tai ypač aktualu Lietuvai, nes lietuvių kalba – kitaip nei, pavyzdžiui, anglų – viskas rašoma taip, kaip tariama. Turėtume vertinti šį unikalų savo kalbos bruožą. Asmenvardžiai čia nėra ir neturėtų būti jokia išimtis.
Tiesa, kelios posovietinės Europos šalys leidžia pasuose rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba jų pilietybę įgijusiems kitų šalių piliečiams, tačiau tai visiškai skirtingas nei Lietuvos lenkų atvejis. Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis.
Būtent dėl to, o ne iš solidarumo su Lietuva Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Jei tikrai norime sekti Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiu, vienareikšmiškai neturėtume leisti užrašų pasuose nevalstybine kalba.
Antra, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra tokių piliečių teisė, yra melas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 ir 2012 metais bylose prieš Latviją ir Lietuvą patvirtino tą pačią nuostatą, kad neegzistuoja jokia piliečio teisė į pavardės rašybą dokumentuose originalo kalba, o valstybės gali jas rašyti tik valstybine kalba, tuo jokių teisių nepažeisdamos.
Galima išgirsti teigiant, kad tokią teisę įtvirtina Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai vėlgi melas. Konvencija iš tiesų teigia, kad šalys narės turi pripažinti piliečių originalius asmenvardžius, bet pačios Europos Tarybos oficialus šios konvencijos komentaras (išaiškinimas) teigia, kad tai nesukuria pareigos leisti jų rašybą dokumentuose originalo kalba.
Galiausiai ir 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartis įpareigojo abi šalis leisti rašybą pagal skambesį. Tokį įsipareigojimą Lietuva atsakingai vykdo, pasuose rašydama nesulietuvintas Lietuvos lenkų pavardes, pavyzdžiui, Tomaševskis vietoj Tamašausko arba Narkevič vietoj Narkevičiaus. Lenkija šiuo atveju gali būti nepatenkinta nebent savo derybininkų 1994 metais pasiektais rezultatais, o ne Lietuvos sutarčių laikymusi.
Trečia, teiginys, kad asmenvardžių nevalstybine kalba leidimas yra būtina geresnių santykių su Lenkija sąlyga, yra melas. Pirma, Lenkija vadovaujasi dar tarpukariu Romano Dmovskio (Roman Dmowski) padiktuota geopolitine nuostata, kad iš kaimynų reikia reikalauti tiek, kiek jie nusileis ir sutiks atiduoti. Tą suvokiant, galima arba aiškiai pasakyti, kad derybų dėl lenkų bendrijos teisių negali būti, arba tenkinti reikalavimus, kurie iš principo negali baigtis.
Jei jie baigtųsi, LLRA jedinstvininkai turėtų paleisti aktualumo netenkančią partiją, o Lenkijos politikai atsisakyti tobulo ir nieko nekainuojančio politinių dividentų savo šalyje šaltinio. Nežinia, ko palinkėti žmonėms, kurie nuoširdžiai tikisi tokios politinės partijų savižudybės. Priešingai, naujų reikalavimų fone LLRA ir Varšuva jausis tik stipriau, nes galės rinkėjams parodyti, kad litowski chamai paklūsta spaudimui, metodas veikia ir yra taikytinas toliau.
Beje, Lenkija ne vienus metus nuosekliai giria lenkų padėtį Latvijoje. Socdemams neįtinkantis leidimas asmenvardžius originalo kalba rašyti antrame paso puslapyje yra būtent sprendimas latvišku pavyzdžiu. Už tokią tvarką Lenkija Latvijai neturi jokių priekaištų.
Nors neturi bendros sienos su Lenkija, lenkų Latvijoje nėra mažai – net 53 309 (2,35 proc.), iš kurių daugiau nei 10 000 net neturi Latvijos pilietybės. Kas trukdo Lietuvai sekti Latvijos pavyzdžiu, jei manome, kad būtinos nuolaidos Varšuvai?
Iš kitos pusės, būtina įvertinti, kad LLRA reikalavimų tenkinimas Lietuvoje neišspręs santykių su Lenkija problemų, bet tikrai pakiš koją Latvijai ir Estijai, iš kurių Rusija bemat pareikalaus to paties tariamai diskriminuojamiems vietos rusams. Ar to ir siekiame, kai Europos ir JAV analitikai jau vieningai kalba apie tai, kad būtent Latvija yra kitas Putino agresijos taikinys, o Krymo pavyzdys aiškiai rodo, kad tokia agresija kas kartą dangstoma tariamai pažeidžiamomis rusų teisėmis?
Apibendrinant, G.Kirkilo ir jo bendraminčių aiškinimai, kad taip paseksime Vakarų šalių pavyzdžiu, užtikrinsime tautinių mažumų teises ir pagerinsime santykius su Lenkija, be jokių išimčių yra melas, melas ir dar kartą melas. Nėra jokių objektyvių priežasčių, įpareigojančių Lietuvoje įgyvendinti antikonstitucinę asmenvardžių rašybos tvarką. Vergų valstybėje lemiamą balsą turi baimė, o ne argumentai.
Nuotraukoje: Vytautas Sinica, komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – propatria.lt.
2014.04.26; 12:00
