Medininkų žudynių byloje – naujas galvosūkis. Rimtas galvosūkis. Neatmestina versija, jog Lietuva stumiama į tarptautinį skandalą, kurio metu jai bus bandoma primesti tarptautinių teisės normų nepaisančios valstybės etiketę.
Šios mintys kilo stebint gegužės 2-osios dienos teismo posėdį. Tądien Lietuvos Apeliacinis teismas lyg niekur nieko nagrinėjo Medininkų žudynių bylos klausimus. Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Būtent šis lietuviškosios Temidės posėdis išsiskyrė iš visų ankstesnių posėdžių, kuriuose narpliotas Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltės klausimas. Mat į posėdį buvo atyvykęs oficialus Rusijos ambasados Lietuvoje atstovas.
Teismo posėdį stebėjo oficialus Rusijos ambasados atstovas
Medininkų žudynių byla mūsų teismuose narpliojama ilgokai – daugiau nei penketą metų. Iš pradžių – Vilniaus Apygardos teisme. Dabar – Lietuvos Apeliaciniame teisme. Bet iki šiol Rusijos ambasada bent jau viešai nesidomėjo nei Medininkų žudynių byla, nei teisiamo buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino likimu. Gegužės 2-ąją – susidomėjo. Kas nutiko?
Pasirodo, Rusijos ambasada šiais metais Lietuvai jau pateikusi dvi notas dėl Medininkų žudynių bylos nagrinėjimo specifikos. Tik plačioji Lietuvos visuomenė apie tai nieko nežino. Nieko nežino, nes jos niekas neinformavo. Informaciją apie dvi rusiškas notas oficialios mūsų institucijos greičiausiai nutylėjo specialiai, kryptingai. Galimai siekta, kad apie Rusijos nepasitekinimą šiuo subtiliu klausimu sužinotų kuo mažiau žmonių. Ypač nenorėta, kad notomis imtų domėtis žiniasklaida.
Bet kodėl mes, labai noriai ir, beje, dažniausiai pelnytai kritikuodami politines – ekonomines Rusijos pretenzijas, nūnai nutarėme tylėti?
Lietuviškųjų institucijų tyla – iškalbinga. Ar neatsitiko taip, kad šį kartą Rusijos pusė, reikšdama priekaištus, elgiasi logiškai, teisingai, pagrįstai?
Pasakojimą pradėsiu nuo antrosios, ne pačios sensacingiausios, tačiau labiausiai akis badančios notos, kuri atkeliavo į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją šių metų balandžio 10-ąją. Rusijos ambasada teiraujasi, kodėl K.Nikulinui operatyviai nesuteikiama kvalifikuota medicininė pagalba. Šis klausimas – ne iš piršto laužtas. Šių eilučių autoriui teko dalyvauti posėdžiuose, kurie buvo atidėti dėl prastos K.Michailovo savijautos. Labiausiai įsiminė du tokie posėdžiai. Omenyje turiu 2010-ųjų lapkričio 15-osios ir 2010-ųjų gruodžio 6-osios posėdžius.
Dabar galima drąsiai tvirtinti, jog K.Michailovas anuomet ligos nesimuliavo. Taigi Lietuvos Temidė neturėjo jokio pagrindo įtarti K.Michailovą meluojant. Vadinasi, tai, kas nutiko 2011-ųjų vasario 7-ąją Vilniaus Apygardos teismo posėdyje, – sveiku protu nesuvokiama.
Viena Rusijos nota – dėl sveikatos
Vilniaus Apygardos teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės, tą posėdį pradėjo 9 valandą ryto. K.Michailovas skundėsi pablogėjusia sveikata jau pirmosiomis posėdžio akimirkomis. Bet į jo skundus nereaguota. Teisėjai posėdžiavo iki 12 valandos. Po pietų pertraukos 13 valandą K.Michailovas vėl pasiskundė skausmais širdies srityje. Teismas tęsė posėdį nekreipdamas dėmesio į kaltinamojo žodžius. Tik 14 valandą, K.Michailovui dar sykį pasiskundus prasta savijauta, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Atvykusiems medikams padarius K. Michailovo širdies kardiogramą, jokių abejonių nekilo – teisiamąjį būtina kuo greičiau vežti į ligoninę.
Taigi Rusijos ambasada, kaip mums bebūtų nemalonu, turi teisę paklausti, kodėl K.Michailovas – Nikulinas tądien į ligoninę buvo nuvežtas ne iš karto, o tik po penkių valandų. Beje, Vilniaus Apygardos teismo protokole duomenų apie tąsyk medikų padarytą širdies veiklos kardiogramą nerasite. Kodėl nerasite? Kardiograma abejoti neleidžia: K.Michailovo – Nikulino sveikata tuomet išties šlubavo.
Rusijos ambasada turi moralinę teisę pateikti klausimą ir dėl trijų mėnesių termino. K.Michailovas yra skundęsis sveikatos sutrikimais Lukiškių tardymo izoliatoriaus vadovybei. Tačiau į teisiamojo nusiskundimus reaguota labai jau nenoriai. Profesionaliam sveikatos patikrinimui į Santariškių ligoninę K.Michailovas – Nikulinas buvo nuvežtas tik maždaug po trijų mėnesių.
Atrodytų, jog lietuviškoji Temidė elgiasi taip, tarsi specialiai norėtų Rusijos ambasadai suteikti kuo daugiau galimybių reikšti įvairius protestus ir nepasitekinimus. Priešingu atveju K.Michailovas į Santariškes patikrinimui būtų nuvežtas ilgai nelaukiant. Pavyzdžiui, tą pačią popietę ar bent jau po trijų dienų. Trijų dienų ilgio atkarpa galbūt dar bylotų, jog Lietuva elgiasi humaniškai. Trijų mėnesių atkarpa – per daug ilga, kad Lietuvą būtų galima traktuoti kaip valstybę, kuri humaniškai rūpinasi teisiamaisiais. Tai akivaizdu kiekvienam, net primityviesiems Lietuvos patriotams, trokštantiems bet kokia kaina atkeršyti bent vienam į rankas pakliuvusiam omonininkui.
Žodžiu, neaišku, kodėl reikėjo sukurti šį Rusijos ambasadai parankų precedentą? Kad vėliau mus Briuselyje ir Strasbūre būtų galima linčiuoti kaip valstybę, grubiai pažeidžiančią elementariausias žmogaus teises?
Kita Rusijos nota – dėl pilietybės
O štai pirmoji Rusijos nota, pasiekusi oficialias Lietuvos institucijas šių metų kovo mėnesį, – pati skaudžiausia. Regis, lietuviškoji Temidė padarė lemtingą klaidą teisdama K.Michailovą – Nikuliną. Vilniaus Apygardos teismas šį buvusį Rygos omonininką nuteisė kaip Latvijos pilietį. Kaip Latvijos pilietį jį mums išdavė Latvijos teisėsauga. Oficiali traktuotė tokia: Lietuvos generalinės prokuratūros prašymu 2007-ųjų metų lapkričio mėnesį Rygoje buvo sulaikytas Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas. Pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį Latvija savo pilietį Konstantiną Michailovą mums atidavė 2008-ųjų sausio mėnesį.
Tačiau šiandien aiškėja Lietuvą ir Latviją į kuriozišką padėtį stumianti aplinkybė. Pasirodo, 2008-ųjų sausio mėnesį Konstantinas Michailovas buvo ne Latvijos, o Rusijos pilietis. Taip, Rusijos piliečiui Konstantinui Nikulinui kadaise Latvijos valstybė buvo suteikusi liudininkų apsaugos programą: iš Rygos OMONe tarnavusio Rusijos piliečio Konstantino Nikulino jis tapo niekad jokiame OMONe netarnavusiu ir niekad neteistu Latvijos piliečiu Konstantinu Michailovu. Tačiau liudininkų apsaugos privilegijos šiam asmeniui taikytos tik iki 2003-ųjų gegužės mėnesio pabaigos. Apie tai byloja oficialūs Latvijos dokumentai. Nuo pat 2003-ųjų šis vyras vėl tapo Rusijos piliečiu.
Vadinasi, Latvija grubiai pažeidė savo tarptautinius įsipareigojimus. Atiduoti Konstantino Michailovo ji mums negalėjo, nes šis vyras tuo metu turėjo Rusijos pilietybę. Apie Lietuvai atiduodamą K.Nikuliną ji, pagal visuotinai priimtas tarptautinių santykių taisykles, pirmiausiai turėjo bent jau informuoti Rusijos ambasadą Rygoje.
Bet Latvija šio klausimo su Rusija nederino. O Lietuva, parsivežusi į Vilnių buvusį Rygos omonininką, į tokias „smulkmenas“ neatkreipė deramo dėmesio. Beje, dar 2009-aisiais metais K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė prašė, kad Vilniaus Apygardos teismas, prieš pradėdamas nagrinėti Medinininkų žudynių bylą, išsiaiškintų, kokios šalies pilietį jie teisia. Bet teisėjos S.Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija šio klausimo nenagrinėjo. Teisėjai tvirtino, kad jiems aišku, ką ir už ką jie teisia. Advokatų prašymą jie įvertino kaip trukdymą teismo procesui…
Štai kodėl Rusijos ambasada domisi buvusio omonininko K.Nikulino likimu. Jis yra Rusijos Federacijos pilietis. Šis faktas Rusijai greičiausiai buvo žinomas seniausiai. Tik Lietuvos teisėsaugai jis tapo nemalonia staigmena.
Tad įdomu, kaip mes bandysime išvynioti šį per pastaruosius kelerius metus itin painiai susipynusį Gordijo kamuolį. Juolab kad duomenų, patvirtinančių K.Nikulino kaltę, byloje kaip nebuvo, taip nėra. Užtat aplinkybių, kurios patvirtina bylos dirbtinumą, – nuolat daugėja. Bet apie tai – kitą kartą. Tik pridursime, kad mūsų dėmesio centre dabar bus garsioji KPVV vyr. inspektorių V.Pukenio ir G.Adiklio „slaptoji pažyma“.
Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.05.13; 09:02
