Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų.
Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs? Paskutinieji įvykiai bylote bylojo, kiek daug jėgų susivienijo prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė.
Ar gali dvikova būti nuobodi, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Nejaugi nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio tarsi natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Ar tik prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture nebuvo paženklinta dirbtinumo, tendencingumo ženklu?
Beje, klausimas, kas atsitiktų, jei Dalia Grybauskaitė antrąjame ture nesugebėtų įveikti socialdemokratų kandidato Zigmo Balčyčio, – taip pat intriguojantis. Žinoma, katastrofa Lietuvos neištiktų. Bet čia ir slypi kvapą gniaužianti intriga. Kas bus, laimėjus D.Grybauskaitei, – daugmaž žinome. Vargu ar kas išdrįstų pasakyti, jog egzistuoja aiškiai teisingesnis kelias už tą, kurį per pastaruosius penkerius metus pasirinko dabartinė Lietuvos vadovė.
O štai kas nutiktų, rinkimus laimėjus socialdemokratų atstovui, – belieka spėlioti. Šį retorinį klausimą, duodamas interviu, iškėlė politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius. Pastaruosius ketverius metus socialdemokratas Z.Balčytis buvo puikiai apmokamose politinėse atostogose. Tokia europarlamentaro darbo specifika. Tad neturėtume nustebti, jei paaiškėtų, jog jis nutolęs nuo lietuviškųjų reikalų.
Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius atkreipė dėmesį ir į dar keletą ypatumų. Taip, Z.Balčytis – solidus, padorus, sąžiningas, patyręs politikas. Bet tie, kurie jam reiškia paramą po pirmojo turo, – ne tokie santūrūs ir solidūs. Kai kurios paramą Z.Balčyčiui deklaruojančios politinės jėgos labai abejotinos reputacijos.
Kad ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, kurio retorika pirmojo turo debatuose buvo beveik atvirai prorusiška. Šis kandidatas net bandė įrodyti, esą Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą D.Grybauskaitė neturi jokios veiksmingos užsienio politikos, esą ją išrinkus dar vienai kadencijai rimta konfrontacija su Rusija – neišvengiama.
Pasitikėjimo nekelia ir teisiamųjų suole atsidūrusi Darbo partija. Ir tikrai ne dėl šios partijos lyderio tautybės. Susižavėjimo nekelia ir liūdnai pagarsėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tautines mažumas bauginanti lituanizacijomis. Kad D.Grybauskaitė turinti neigiamą požiūrį į šiuos politinius darininius, – žinome. Suprantame ir tai, kad Prezidentės neigiamas požiūris į tokias politines grupuotes – teisingas. Bet kaip elgtųsi Z.Balčytis, – galvosūkis. Liktų toks pat griežtas ar ieškotų kompromisų? Keliose televizijos laidose šis kandidatas, beje, tvirtino, esą Lietuvai derėtų užimti labiau pataikaujančią poziciją bendraujant su vis akivaizdžiau prorusišką poziciją užimančiu Valdemaru Tomaševskiu.
Ne mažiau svarbūs ir bendrieji demokratijos principų išsaugojimo reikalai. Z.Balčyčiui tapus prezidentu visi strategiškai svarbiausi postai atsidurtų socialdemokratų partijos rankose. Tiksliau tariant, – vienos partijos rankose. Ar ši aplinkybė Lietuvai būtų naudinga, – dar vienas rimtas galvosūkis.
Tiesa, socialdemokratų partijos įsigalėjimas dar nereikštų, jog Z.Balčytis nedrįstų turėti skirtingos nei partija nuomonės. Jis galįs turėti paslėptų nuoskaudų. Kadaise jis siekė užimti socialdemokratų partijos lyderio postą. Šito troško, regis, ir pasitraukiantis į pensiją Algirdas Brazauskas. Bet paskutiniu momentu pirmininko rinkimus, vidinių intrigų dėka, laimėjo Algirdas Butkevičius. Todėl mes nežinome, kaip su savo partija bendraus Prezidento postą laimėjęs Z.Balčytis.
Tačiau svarbiausia, kad 1-ojo rinkimų turo metu vienas iš labiausiai eksploatuotų mitų skambėjo šitaip: „Lietuva per aštriai kritikuoja Rusiją, ir dėl šito kalta būtent D.Grybauskaitė“. O kitas, kiek platesnis motyvas, buvo toks: „Lietuva išvis neturi rimtos užsienio politikos, į Daukanto aikštės rūmus atsikėlus D.Grybauskaitei“.
Šie priekaištai, politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus tvirtinimu, – neteisingi. Tai primena tauškalus, išsigalvojimus. Jei pirmosios kadencijos metu D.Grybauskaitė ir padarė klaidų, pavyzdžiui, atsisakiusi vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baraku Obama, tai pastarieji dveji metai, ypač pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpis, išryškino D.Grybauskaitės kaip brandžios prezidentės privalumus.
Tie, kurie kaltina D.Grybauskaitę, esą ji neturi tvirtos užsienio politikos ar sugadino santykius su Rusija, – tiesiog kuria propagandinius mitus. Tokio pobūdžio priekaištuose – daug tendencingumo. Čia galima įžvelgti gal net ir buvusio Prezidento Valdo Adamkaus komandos norą bet kokia kaina įrodyti, esą V.Adamkaus užsieno politika buvo ne ką prastesnė.
Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus teigimu, Lietuvai dabar nederėtų įsivelti į diskusijas, kieno užsienio politikos kokarda buvo spalvingesnė. Ne laikas tokius dalykus matuoti., – pabrėžė politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius.
Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius pabrėžė, kad vienas iš D.Grybauskaitės brandos požymių – ji išmoko judėti Europos susitarimų farvateryje. Ji sugeba rasti balansą tarp europietiškojo ir amerikietiškojo vektorių. Būta laikotarpų, kai Lietuva pareikšdavo aštrokų priekaištų Rusijai. Bet būta dienų, kai ypač aštriai Rusiją kaltindavo oficialusis Talinas. Bet bendrą principą Lietuva išsaugojo: mes nei daugiau, nei mažiau susirūpinę įvykiais Ukrainoje nei Europos Sąjungos vidurkis. Pastebėjimai, esą Lietuva, kaltindama Rusiją, vaizdžiai tariant, bėga traukinio pradžioje, – neteisingi. Prezidentaujant V.Adamkui tokius priekaištus reikšti gal ir buvo galima. Bet tik – ne dabar.
O kritika, esą Lietuva specialiai erzina Rusiją, – dar labiau neteisingi. Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus tvirtinimu, „kalbėjimo stilius tokiais atvejais neturi jokios reikšmės“. Kiek būta bandymų su Rusija šnekėtis labai gražiai, mandagiai, atsargiai? Kiekvienas naujas prezidentas, kiekvienas naujas premjeras tvirtindavo sieksiantis bičiuliškų santykių su Rusija. Bet nieko nepešdavo. Santykių su Rusija nepagerino nei A.Brazauskas, nei V.Adamkus. Lietuvoje tvirtai nusistovėjusi tradicija, jog kairieji su Rusija kalbasi nuolaidžiau, o dešinieji kritikos pažeria daugiau ir dažniau. Bet Lietuvos santykiai su Rusija nei gerėjo, nei blogėjo.
Politikos apžvalgininko V.Valentinavičiaus manymu, nereikia turėti iliuzijų, jog kalbėjimo maniera įmanoma patraukti savo pusėn Rusiją. Lietuva niekad neturėjo nei labai gerų, nei labai blogų santykių su savo rytine kaimyne, ir ši kokybė niekaip nepriklausė nuo kalbėjimosi tono. Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykiai tokie, kokių nori Kremliaus vadovybė. Lietuva čia nieko nepakeis. Viskas – Kremliaus rankose.
Beje, esama pavojaus, jog Rusijos prezidentas, sukėlęs šalyje milžinišką patriotizmo bangą, nepajėgs jos suvaldyti. Kas atsitiks, jei propagandos paveikti rusai reikalaus nesustoti nei ties Ukrainos, nei ties NATO siena? Kaip elgsis Vladimiras Putinas, jei jo agresyvumui užprogramuoti piliečiai lieps veržtis į Vakarus be sustojimų, be atokvėpių, jei reikalaus okupuoti vis naujas teritorijas?
Tad ar Lietuvos vadovė gali abejingai žvelgti į Rusijos sukeltą krizę Ukrainoje?
XXX
Tie Lietuvos politikai, kurie kaltina D.Grybauskaitę specialiai erzinant Rusiją ar per daug pataikaujant Vakarams, labai primena tūlą Aleksandrą Nosovičių, Lietuvai ne itin draugiškame rubaltic.ru portale paskelbusį išsamų straipsnį „Europa kaltina D.Grybauskaitę dėl Ukrainos krizės“.
Kokių tik priekaištų nerasite toje rusiškoje publikacijoje?!Esą būtent Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė išprovokavo krizę Ukrainoje, esą ji specialiai eskaluoja rusakalbius pravardžiuoti „kolorado vabalais, esą ji kiekviena proga ieško progos įkąsti Rusijai, esą ji įvėlė Europą į konfliktą su Rusija, esą Lietuva negali būti pavyzdžiu kitoms Rytų Europos šalims…
Belieka tikėtis, jog tokia aleksandrų nosovičių propaganda dar labiau sutelks Lietuvos rinkėjus gegužės 25-ąją pasirinkti tinkamą kandidatą.
XXX
Belieka viltis, jog rinkėjai pastebėjo ir žurnale „Valstybė“ pabrėžiamus šios rinkiminės kampanijos ypatumus. Iš pradžių D.Grybauskaitės nenorinčios matyti jėgos pylė purvą kibirais, paskui siekė į rinkimus atvesti kuo daugiau jos konkurentų. Kai pamatė, jog nei pirmoji, nei antroji taktika neatneša norimo rezultato, ėmė siekti, jog į antrąjį rinkimų turą balsuoti ateitų kuo mažiau rinkėjų.
Žodžiu, verta įsidėmėti Eduardo Eigirdo vadovaujamame „Valstybės“ žurnale paskelbtas įžvalgas: „Tad purvo bomba buvo pakeista į tylos bombą, o šiai sprogus didelė prezidentės kritikos banga staiga nuslūgo, tai pastebėję politologai iš karto padarė išvadą, kad tai susiję su tuo, jog rinkimai neįdomūs net rimtoms politinėms jėgoms ir yra iš anksto nulemti. Nors būtent tai, kad artėjant rinkimams buvo taip puikiai suvaldyta situacija ir vietoj purvo visus apgaubė tyla, rodo, jog susidomėjimas šiais rinkimais yra išskirtinis, o jiems įtaką darančios jėgos gana įtakingos. Tik tai paaiškina, kaip lengvai strategija, kurios tikslas – kuo gausesnis D.Grybauskaitės priešininkų dalyvavimas rinkimuose, buvo pakeista strategija, kurios tikslas – kad kuo mažiau žmonių ateitų į rinkimus“.
Vadinasi, reikia elgtis priešingai – būtina į rinkimus eiti kuo gausiau…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: antrosios kadencijos siekianti Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2014.05.18; 14:15
