Sekmadieniniai pamąstymai. Rusija prieš Ukrainą. Kam palankus laikas?


Print

Iš to, kas vyksta Rusijoje prie Ukrainos sienų ir Ukrainos rytuose bei pietuose iki pastarųjų įvykių galima buvo susidaryti įspūdį, kad Rusija tiesiog žaidžia su Ukraina, kaip katė su pele, sėkmingai stiprindama gyventojų nepasitenkinimą centrine valdžia ir sudarydama sąlygas antivalstybiniam perversmui pačiame Kijeve.

Iš vienos pusės tai – nuolatinis Rusijos kariuomenės jėgos demonstravimas prie Ukrainos valstybinės sienos per visą jos perimetrą (štai tuoj tuoj įsiveršime), įžūlūs Rusijos diversantų ir juos remiančių vietinių teroristų ginkluoti išpuoliai prieš ukrainiečių garnizonus rytuose ir pietuose, nebaudžiamas valdžios įstaigų ir gyventojų  terorizavimas, neretai besibaigiantis pastarųjų mirtimi. Oficialioji Rusijos propaganda pastoviai kalba apie prorusiškų jėgų Ukrainoje stiprėjimą.

Atrodytų, laikas – Rusijos sąjungininkas

Iš kitos pusės – nuolat sekę pranešimai apie Ukrainos vykdomos antiteroristinės operacijos (ATO) nesėkmes, sudarę įspūdį, kad Ukrainos vadovybė yra per daug baili, kad ryžtųsi panaudoti jėgą prieš teroristus, jei žūtų civiliai gyventojai, nes tada, jos nuomone, Rusija gautų vos ne teisėtą pretekstą „taikdariškai operacijai“ Ukrainoje.

Vis labiau įžūlėjančių teroristų veiksmų fone iš šalies žiūrint tokios Ukrainos institucijos kaip Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba, Saugumo tarnyba, Vidaus reikalų ministerija, Generalinė prokuratūra, iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau, atrodė apgailėtinai po iškilmingų pažadų artimiausiu metu susidoroti su Kremliaus agentūra Ukrainoje.

Ko vertas vien faktas, kai pasienio tarnyba išleidžia pro pasienio patikrinimo punktą į Rusiją vieną iš labiausiai prokuratūros siekiamų areštuoti teroristų, o, kilus dėl to skandalui, po kelių dienų pro tą patį pasienio punktą įsileidžia tą patį teroristą į Ukrainą su Kremliaus instrukcijomis dirbti savo kruvinų darbų. O būtent taip atsitiko gegužės 14 d. ir gegužės 17 d. su vadinamos „Lugansko liaudies respublikos“ „liaudies gubernatoriumi“ pasiskelbusiu Valerijumi Bolotovu sienos perėjimo punkte „Dolžanske“.

Tad galima buvo padaryti išvadą, kad laikas bėga Ukrainos nenaudai.

Bet ne viskas taip paprasta.

Rusijos karinė galybė – sąlyginė

Oficiali Rusijos propaganda savo karinę galybę tebekildina iš pergalės II Pasauliniame kare prieš nacistinę Vokietiją ir buvusios savo galios „šaltajame kare“, kaip vienos iš dviejų pasaulio dominančių.

Iš tiesų, SSRS, kurios tęsėja yra Rusija, didelių žmogiškųjų resursų nuostolių sąskaita pirmoji iškėlė sovietinę vėliavą virš Reichstago.

Bet tada ji turėjo sąjungininkes JAV ir Didžiąją Britaniją bei pasipriešinimo hitlerinei Vokietijai židinius jos okupuotose teritorijose. Ji mobilizavo į armiją milijonus Ukrainos, Baltarusijos, Užkaukazės ir Vidurinės Azijos gyventojų.

Viso šito Rusija, vykdydama agresiją prieš Ukrainą, šiandien nebeturi. Ji iš esmės gali pasitikėti tik savo, Rusijos Federacijos, jėgomis bei ištekliais ir savo kariniu ekonominiu potencialu.

Po SSRS žlugimo Rusija sugebėjo paruošti keletą elitinių divizijų ir specialios paskirties dalinių, kurių galią pademonstravo š.m. gegužės 9 dienos kariniame parade Raudonojoje aikštėje.

Pademonstruoti modernūs ginklai sausumoje ir ore, beje, buvo sukurti ne be Vakarų pagalbos, kai Vakarai įvairiais būdais dar stengėsi nukreipti Rusijos vidaus politiką demokratijos kryptimi, nusigręždami net nuo Rusijos žiaurumų už nepriklausomybę kovojančioje Čečėnijoje ir palikdami be atsako Gruzijos teritorijų okupaciją. Pastaruoju atveju Rusija iš Prancūzijos, kurios prezidentas Nicolia Sarkozy buvo atsakingas už derybas dėl Rusijos pasitraukimo iš okupuotų Gruzijos teritorijų, net susilaukė premijos – sandėrio dėl „Mistral“ tipo karinių laivų su naujausiomis technologijomis pardavimo technologiškai atsilikusiai Rusijai.

Žinoma, ginkluotės modernizavimas vyko ir šniukštinėjant „partnerių“ karinės pramonės paslaptis.

Tačiau likusi didžioji kariuomenės dalis liko nemodernizuota. Suprantama, dėl pinigų stokos. Apie liūdną Rusijos ekonomikos ateitį dar iki Euromaidano Kijeve skelbė ir dabar tebeskelbia dauguma ekonomikos ekspertų.

Šiandien priešais Rusiją – NATO ir Europos Sąjunga. Prieš Rusiją – ir ekonomikos globalizavimo procesų pasekmės, kurių svarbiausia – išsivysčiusių šalių ir transnacionalinių kompanijų solidarumas siekiant išvengti prekyboje karo faktoriaus. To nebuvo I ir II pasaulinių karų išvakarėse.

NATO ir kiti šaltiniai tvirtina, kad Ukrainą iš visų pusių apsupo apie 100 000 priešo kareivių. Būtent jie apginkluoti naujausia karo technika ore, jūroje ir sausumoje

Kas tai yra 100 000 priešo karių tokiai Ukrainai, kurios mobilizacinis potencialas – 6 milijonai sveikų vyrų nuo 16 iki 49 metų amžiaus?  Su tokia šimtatūkstantine gyvąja jėga galima kontroliuoti tik mažą dalį Ukrainos.

O panaudoti visą savo gyvają jėgą per daug rizikinga, kai reikia karine jėga palaikyti nors status quo Šiaurės Kaukaze prieš musulmonus, okupuotose Gruzijos teritorijose, Moldovos Padnestrėje, Kaliningrado srityje, pagaliau pačioje Maskvoje. O kur dar sienų Azijoje, strateginių objektų apsauga.

Vis daugiau karinių ekspertų sutaria, kad Rusija nedrįs pradėti tikro, o ne tokio, koks pasisekė Kryme, karo, kad manevrai prie sienos tėra bauginimo priemonė.

Antiteroristinę operaciją lydės sėkmė?

Panašu, ATO iš tiesų skirta priversti didžiąją daugumą neteisėtai ginkluotų antivalstybininkų sudėti ginklus kuo mažiau naudojant karines priemones, taip, kad nukentėtų kuo mažiau civilių gyventojų, net ir priešiškai nusiteikusių centrinės valdžios atžvilgiu.

Didžiausią įtaką ir gyventojų palaikymą Kremlius tikėjosi turėti Donecko ir Lugansko srityse.

Pagrindiniu Rusijos diversantų lizdu pasirinko vidutinio dydžio Slaviansko miestą Donecko srityje, netoli administracinių Charkovo, Dniepropetrovsko ir Lugansko sričių ribų.

Miestas pasižymi tuo, kad jis stovi ant didžiulio geologinio skalūnų masyvo, vieno iš didžiausių Europoje, iš kurio tikimasi išgauti daug skalūnų dujų ir kurį jau žvalgo pasaulinė kompanija „Shell“.  

Taigi, Slavianską užvaldė Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnų vietoje vadovaujami apmokami diversantai iš vietinių gyventojų, Krymo teroristų, Rusijos kazokų. Rusakalbių miesto gyventojų dauguma, Kremliaus propagandos įgąsdinta ginkluotų „fašistų banderininkų“ iš Vakarų Ukrainos atvykimu juos išpjauti, buvo labai palankūs diversantams ir teroristams ir labai priešiški ATO pajėgų pasirodymui miesto apylinkėse.

Sutriuškinus Slaviansko teroristus turėtų susimąstyti Lugansko, Donecko ir kituose miestuose administracinius pastatus užgrobę ginkluoti teroristai, kurių yra žymiai mažiau ir jie nepajėgūs kontroliuoti viso šių miestų gyvenimo.

ATO pajėgos, kuriose dalyvauja milicijos kariuomenė, neseniai sukurta Nacionalinė gvardija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai, Saugumo tarnybos pajėgos, o reikalui esant panaudojamos ir ginkluotosios pajėgos, pradėjo planingai supti Slavianską, atkirsdami diversantų ir teroristų jame susisiekimą su išoriniu pasauliu.       

Vykdant šią operaciją ATO pajėgos iš pradžių turėjo nuostolių. Dėl neprofesionalizmo ir budrumo praradimo žuvo keliolika ATO dalyvių, buvo numušti du sraigtasparniai, pamušti keli šarvuočiai.

Tačiau, atrodo, Slaviansko miesto prieigas šią savaitę jau visiškai pradėjo kontroliuoti ATO pajėgos.

Diversantai ir teroristai susirūpino

Šeštadienį internete buvo išplatintas Rusijos diversanto Igorio Girkino, kuris paskelbė save niekieno, net Rusijos, nepripažintos butaforinės „Donecko liaudies respublikos“ aukščiausiuoju karo vadu, kreipimosi į Donecko srities gyventojus vaizdo įrašas.

I.Girkinas yra Rusijos pilietis, Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiosios paskirties pajėgų karinininkas, betarpiškai palaikantis ryšį su Kremliumi.

Kreipimesi prityręs diversantas, dalyvavęs Rusijos karuose su Čečėnija, užgrobiant Pietų Osetiją ir Krymą, ragina Donecko srities moteris atvykti į Slavianską ir kartu su juo ginklu gintis nuo ATO pajėgų. 

„Jau daugiau nei mėnuo, kai mes, maža savanorių iš Rusijos ir Ukrainos grupė … atvykome čia ir ginklu priešinamės visai Ukrainos armijai“,– sako I.Girkinas.

I.Girkinas informuoja, kad jo grupė, gaudama daug prašymų iš Donecko srities gyventojų juos apginkluoti, sukaupė didelį ginklų arsenalą plėšdama Ukrainos karinius sandėlius, atimdama juos iš milicininkų, slapta atsigabendama ginklų iš Rusijos ir pirkdama juos „juodojoje rinkoje“ už nemažus pinigus.

„Ir štai ginklus mes jau turime.  Jie ne giliame užnugaryje – ne Donecke, Luganske ar Makejevkoje, ne Šachtiorske ar Antracite. Jie priešakinėse gynybos linijose – apsiaustame Slaviansko mieste, Kramatorske, Konstantinovkoje“, – sako diversantas.

Tačiau pasirodė, kad nežiūrint „grupės savanorių iš Rusijos ir Ukrainos“ pastangų, Donecko srityje niekas nenori kautis už „Donecko liaudies respubliką“.

I.Girkinas pabrėžia, kad atėjo momentas, kai kiekvienas doneckietis gali atvykti ir gauti į rankas ginklą. Bet savanorių beveik nemato.

„Slavianske – 120 000 gyventojų, dvigubai daugiau – Kramatorske. Viso Donecko srityje gyvena 4,5 milijono žmonių. Bet prisipažinsiu sąžiningai, niekada nesitikėjau, kad visoje srityje neatsiras nei tūkstančio vyrų, pasiruošusių rizikuoti gyvybe, – skundžiasi diversantas iš Rusijos. Kai dar buvau Kryme, teko girdėti pasakojimus apie tai, kad kai sukils šachtininkai, jie visus plikomis rankomis suplėšys.“

Jis sako, kad ateina pas jį vaikinai, kurie norėtų pasišvaistyti ginklais savo miesteliuose ir kaimuose, suvesti su kai kuo sąskaitas, bet sužinoję, kad teks paklusti vado įsakymams, grįžta atgalios.

Žinoma, toks prityrusio diversanto pareiškimas gali būti ir karinė gudrybė, „netyčia“ išsiduodant, kad jis disponuoja tik tūkstančiu ginkluotų vyrų. Betgi eiliniam gyventojui sudaromas psichologinis įspūdis – teroristai jau panikuoja – nėra jam naudingas.

Beje, dar gegužės 5 d. I. Girkinas interviu Kremliaus žurnalistams buvo pareiškęs, kad jei neateis pagalba iš Rusijos, jis neatsilaikys prieš ATO pajėgas, kurios daug skaitlingesnės.

Kremlius apsiriko?

Kaip tai neretai nutinka diktatoriams, jų patarėjai, stengdamiesi atspėti diktatoriaus tikslus ir lūkesčius, pateikia jam informaciją apie tai, kokia padėtis vienoje ar kitoje šalyje, kuo artimesnę pageidaujamai.

Po pasisekusios Krymo avantiūros (kuri dar nežinia kaip atsirūgs ateityje), Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, matyt, buvo apšviestas taip, tarsi rusakalbiai gyventojai Ukrainos pietuose ir ypač rytuose, sudarantys daugumą, tik ir laukia Rusijos pagalbos priešinantis centrinei valdžiai Kijeve, siekiančiai įtraukti juos į eurointegracijos procesus.

Bet, matyt, taip nėra. Tai rodo ir įvairių apklausų rezultatai, nors jais, gautais apklausiant gyventojus baimės ir nepasitikėjimo atmosferoje, tikėti ir nebūtina.

Tačiau jei taip būtų, Rusijos diversantui I.Girkinui nereikėtų viešai susirūpinti savo ateitimi.

Panašu, kad laikas yra Ukrainos valstybingumo ir nepriklausomybės nuo Rusijos sąjungininkas. Reformuojamos ir grūdinasi karinėse operacijose jos ginkluotosios pajėgos, apsivaloma nuo išdavikų ir Kremliaus agentų. Svarbiausia – pradėta vykdyti politinė ir ekonomikos reforma. Ir visa tai vyksta su civilizuoto pasaulio pritarimu bei parama.

2014.05.18; 15:59


Prisijunkite prie diskusijos