Sekmadieniniai pamąstymai. Apie šalies gynybą ateityje


Print

Šaltojo karo metais ir dar ilgai po jo buvo tokia gynybinė organizacija Vakarų Europos Sąjunga – WEU (West European Union).

Pasibaigus II Pasauliniam karui ir paaiškėjus fundamentaliam priešiškumui Europoje tarp Rytų ir Vakarų, 1948 m. Belgija, Jungtinė Karalalystė, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Prancūzija susitarė bendrai gintis nuo Rytų pavojaus. Taip gimė WEU, prie kurios truputį vėliau prisijungė Italija ir Vokietija. Prie WEU, kuri katalizavo NATO sutarties su JAV gimimą 1949 metais, baigiantis šaltajam karui prie jos 1990 metais prisijungė Portugalija ir Ispanija, o 1995 metais – Graikija. Iki oficialaus WEU uždarymo 2011 m. joje stebėtojų ar kitokio statuso teisėmis dalyvavo visos ES ir (arba) europinės NATO šalys. Žinoma, ir Lietuva.

Šalia NATO WEU nebevaidino reikšmingesnio karinio vaidmens Europoje.

Šaltasis karas, tikriau jau pusiau karštas, prie mūsų namų slenksčio. O JAV, mūsų pagrindinėje sąjungininkėje, vyksta procesai, kuriuos mes menkai tegalime įtakoti.

JAV keičia spalvą iš kažkada baltos į spalvotą, kuriai Europos reikalai ateityje gali pasirodyti visai nereikšmingi. Izoliacinės politikos šalininkų JAV jau dabar nemažai.

Kita vertus, nesenos apklausos vakarų ir pietų Europos NATO valstybėse parodė, kad jų gyventojai nelabai skubėtų ginti Rytų Europos valstybių (NATO narių) Rusijos invazijos į jas atveju.

Ar neverta pagalvoti apie veiksmingos gynybinės Rytų Europos Sąjungos, RES (East Europe Union – EEU) sukūrimą NATO rėmuose, su savo generaliniu štabu ir savo operatyviniais gynybos planais. Ji būtų kur kas labiau motyvuota ir istoriškai ir dabarties sąlygose gintis nuo priešų Rytuose. Ir, svarbiausia, nukreipta į ateitį, kas beatsitiktų JAV.

Mums reikia priešpastatyti 140 milijonų gyventojų Rusijos mobilizacinėms galimybėms racionalų skaičių Rytų ir Šiaurės Europos mobilizacinio potencialo, teritoriškai artimo susilietimo linijoje.

Jeigu hipotetinėje RES dalyvautų Baltijos valstybės, Lenkija, Šiaurės šalys, mobilizacinį potencialą sudarytų apie 70 milijonų gyventojų. To turėtų pakakti užpuolimo prevencijai, turint omeny, kad Rusija negali sau leisti panaudoti visus savo karinius pajėgumus „Vakarų fronte“, kai šalia yra Kinija, Japonija ir dar daug jos (Rusijos) sienos  perimetre „draugų“. O mes priešų savo vakariniame užnugaryje neturėtume. Vargu, ar Rusija, žinodama, jog yra toks vieningas RES generalinis štabas su visais jos valstybių įgaliojimas veikti nedelsiant, ryšis užpulti nors vieną RES valstybę.

Galima būtų pamąstyti apie mišrių valstybių karinių dalinių sistemą hipotetinėje RES. Bendrą komandų anglų kalba praktiką nesunku būtų įsisavinti.   

Vienintėlis hipotetinės RES prevencinis trūkumas būtų branduolinio ginklo neturėjimas. Ta linkme reikėtų dirbti. Sąlygos naujos. Kodėl tik Rusija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė gali turėti branduolinių valstybių Europoje statusą? Kodėl jo negalėtų turėti hipotetinė RES, tampriai susijusi su NATO ir jos pagrindiniu branduoliniu ramsčiu – JAV?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.07.40; 05:40


Prisijunkite prie diskusijos