Suvokimai. Malda


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Malda“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 11 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos iš jų, nepraradusius nei auktualumo, nei aštrumo, skelbiame šiandien portale Slaptai.lt.

Petras Dirgėla

Suvokimai. Malda

Mergaitės tėvas mirė spreiguotą žiemos rytą ant cementinių laiptų, laukdamas, kol atidarys degtinės parduotuvę. Našlaitei buvo penkiolika. Jos vaikinui – tiek pat.

Vaikinas neišmanė, kaip užjausti mergaitę, kurią jau buvo įsimylėjęs. Per šermenis ji priėjo ir paklausė: „Ar turi už ką melstis?“ Vaikinas išsigando. Jis manė, kad į šį klausimą nemeluodamas niekas negali atsakyti. Atrėžė: „Be panikos“. Našlaitė pravirko ir nubėgo.

Užpernai kalnuose Popiežius pasijuto blogai. Veide atsirado skausmo grimasa. Kilo sąmyšis.

Vaikino veide skausmo grimasa atsirado tada, kai jį pametė našlaitė. Nuo to laiko niekas neįstengė nutrinti nuo jo veido kvailo, idiotiško skausmo grimasos. Žmonės į jo veidą žiūrėjo abejingai. Nekilo jokio sąmyšio.

Tik šit kartą prie jo priėjo ori ponia ir šitaip jam ėmė kalbėti: „Ar matai anuos rūmus? Rūmai – mano. Aš – savininkė. Mes imam turtą į savo rankas. Jūs iš žemės iškasėt viską, ką saugojot. Paminklus, karstus, palaikus, kaulus. Iškasėt šventas brangenybes. O jų niekam nereikia. Kam žmogui reikia senienų? Štai tu – jaunas. Tau reikia pradėti gyvenimą. O tu – skurdžius. Iš tavęs juokiasi. Aš tave užstoju. Man rūpi ateitis. Ateitis priklauso tau. Jaunam. Ir aš siūlau tau gyvenimą. Mūsų turtui reikia apsaugos. Iš pradžių būtum apsauginis. Saugotum bendrovę, firmą ir turgų. O paskui įsigytum akcijų. Pasidarytum turtingas. Ir būtum nesugaunamas, neliečiamas, nenubaudžiamas. Pasistatytum namą girioje. Aš tau duodu gyvenimą. Išskėsk pirštus. Plačiai išskėsk pirštus ir imk gyvenimą, kurį aš tau duodu“.

Gyvenimus šitaip dalija žmonės, kurie eina, kaip jau sykį kalbėjome, ne kūlgrindomis, o „dolcais“ grįstais slaptkeliais – dolcgrindomis. „Daktarai“, „tulpiniai“, ‚šmikiniai“, „mrazinai“ – taip, tai jie. Valstybės jie nekuria. Jie kuria klaną, „magnatų dinastiją“, kuri  žmonėms atstotų valstybę.

Savo apsauginiais, parankiniais, samdiniais jie pasirenka žmones, kurių veiduose pamato skausmo arba neviltingo vargo grimasą. Jie prieina prie kenčiančių ir pasiūlo gyvenimą be kančių. Našlaitės tampa prostitutėmis, neturtingi vaikinai – samdytais žudikais.

Valstybę kuria piliečiai, kurie lavina savo sugebėjimus, kad norimus darbus dirbti mokėtų, tai yra piliečiai, kurie išsikelia saviugdos uždavinį.

Klaną, „magnatų dinastiją“ kurpia žmonės, kuriems saviugda per sunki. Savo sugebėjimus lavindamas, per dieną ar mėnesį nepraturtėsi. O norisi praturtėti greitai. Tarkim, per Kūčias apėjai „svainijas“ ir susirinkai duoklę iš privačių parduotuvių savininkų. Vienoj „svainijoj“ duoklės rinkikus pasitiko šūviai, tai taip suprantama. Kad ir kokie painūs būtų susišaudymų scenarijai, žuvusiųjų mirties priežastis visada ta pati – saviugdos iškeitimas į savižudą; savižudos kelio pasirinkimas. Taip jau yra: pasirinkai bandito kelią, vadinasi, užsinėrei ant kaklo kilpą arba užsisakei kulką sau į kaktą.

Kas nulemia tokį neprotingą pasirinkimą? Argi tik maža alga ar darbo neturėjimas? Apaštalas Paulius, kaip ankstėliau Sokratas, išsitarė: „Noriu vieno, o darau ką kitą. Noriu gero, o darau bloga“. Savižudos pasirinkimas – tai „noriu gero“ ir „darau bloga“ kasdienio ir skausmingo maišymosi pasekmė. Noriu išpažinti nuodėmes, tačiau nepajėgiu nusižeminti ir atsiklaupti, ir padarau dar didesnių nuodėmių. Noriu pravirkti ir melsti Dievą, kad suteiktų stiprybės negandoms pakelti, tačiau melstis – gėda. Ir namie, ir mokykloj į besimeldžiantį žiūrima su pašaipia nuostaba, o dažnai ir su nerimu: kas čia jam atsitiko, kad meldžiasi?

Aš suprantu, mokykla – ne maldos namai. Tačiau kodėl mokykla dažnai – rūkomasis, o neretai – ir narkomanų lindynė? Kodėl mūsų reformuojamoj mokykloj labiau pagerbiama nuodėmė, o ne moralės žibintas? Ir pagaliau – kodėl namie taip stengiamasi paruošti nuodėmingumą, kad jis taptų nebeatskiriamas nuo padorumo?

Ir mokyklos reformuotojus, ir tėvelius girdžiu atsišnekant: „Gerbiamasis, yra daug reikalų, kuriuos privalu pataisyti, tačiau nėra tam laiko, nes kol pataisai vieną reikaliuką, šimtas kitų įlūžta“. Gal ir taip. Tačiau taisyti reikėtų ne reikaliukus, o reikalą: išsižadėk dvigubos ar trigubos gyvensenos, ir visa kita ims taisytis savaime.

Našlaitė, apie kurią ankstėliau kalbėjau, dar netapo sąvadautojų preke. Jos vaikinas dar nesudarė sutarties su „magnatais“, nieko dar nenužudė.

Tad ir vėl: „Ar turi už ką melstis?“ – „Taip, aš meldžiuosi už tai, ką jaučiu ir suvokiu, tačiau nemoku pasakyti žodžiais“.

Jau geriau. Visada pagerėja, kai į klausimą atsakai nemeluodamas.

1997 metų vasario 11 diena.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2015.07.25; 09:31

 

 


Prisijunkite prie diskusijos