Atpažink, Lietuva, save


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Šis interviu buvo parengtas 1992-ųjų metų gegužės mėnesį.

Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, irgi nepraradęs. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į rašytojo Petro Dirgėlos pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pakalbėkime atvirai. Maskvai reikalinga sukalbamesnė Lietuvos valdžia. Arba, kitais žodžiais tariant, silpna valdžia, kuri nesugebėtų įveikti ekonominės suirutės. Man regis, Maskvos lūkesčiai šiandien ima pildytis. Mūsų parlamentas tapo “palaida bala”. Kodėl? Ar ilgam?

Taip jau yra: valstybė, kurios valdžios struktūros silpnos, neišnaudoja savo galimybių, o jei neišnaudoja, jas pasisavina kitos valstybės.

Kodėl parlamentas tapo bala?

Lietuvos valstybingumą atstatėme idealiuoju lygmeniu – remdamiesi prigimtine teise, istorine faktų tiesa, doroviniu teisingumu ir t.t. Valstybingumą įtvirtint privalom jau ir praktiškuoju lygmeniu – derindami Lietuvos interesus su stipresnių valstybių interesais, taip pat piliečių interesus pačioje valstybėje.

Spartėjanti privatizacija, kitos reformos sugėrė ir KPSS milijardinius turtus, ir pastarųjų dešimtmečių spekuliacijos karalių milijonus, ir naujųjų verslininkų pinigus, ir šiaip veiklių žmonelių grivenas. Stipriausia “klasė” liko buvusios KPSS nomenklatūros lietuviškoji grandinėlė, tik tariamai atsikabinusi nuo nomenklatūros grandinės visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Stipriausia ši “klasė” liko todėl, kad jai nereikėjo formuotis – jau buvo susiformavusi, ėste įsiėdusi į visuomenės kūną. Be to, ji mielai broliaujasi su spekuliacijos karalių luomu. Naujieji verslininkai patiria baisingą konkurenciją, ieško būdų išgyventi, įsigyventi – per galvas verčiasi…

Taigi: susiformavo visuomenės sluoksniai, kuriems žūtbūt reikia jų interesų gynėjų parlamente, leidžiančiame įstatymus. Tie sluoksniai ėmė angažuoti deputatus. Užangažavo, atrodo, daug mūsų išrinktų idealistų. Ir parlamentas doroviškai susidvejino: žodžiai slepia mintis, deklaruojami tikslai – tikruosius interesus. Idealiuosius interesus suderint su praktiškaisiais mūsų AT pasirodė esanti nepajėgi. Murkdymasis baloj truks iki naujų rinkimų – jau į Seimą, kuris gautų rinkėjų įgaliojimus, kaip tuos interesus derinti.

Anot Jūsų, tos nešvarios kovos parlamente – tai tik mūsų visuomenės sluoksnių kovos už įsigyvenimą pasireiškimai?

Jau sakiau: lietuviškoji nomenklatūra – tik dalelė ilgos grandinės, kuri rangosi po visą NVS. Nomenklatūrininkų luomas klestės tik tuo atveju, jei jų grandinė išliks nenutrūkusi nei Lietuvoje, nei Rusijoj, nei Gruzijoj… Visa šluota neperlaužiama…

Pavojingiausia tai, kad lietuviškoji buvusiųjų nomenklatūra ir jos interesus ginantys deputatai mano žaidžią tik ekonominį žaidimą “grandinėlė”. Ir neįžvelgia, kad Rytuose prasidėjo negrįžtamas “didžiosios Rusijos” grįžimas į “etnines žemes”. Taip kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė grįžo iš Ukrainos, iš Baltarusijos namo – į etninę Lietuvą. Rusijai neišvengiamai reikės grįžt iš Tatarstano, Baškirijos etc. Ir likt tik Rusija prie savo lopšio Novgorodo, Pskovo. Koks pavojingas mums šis procesas, liudija kad ir tai, jog jau prieš 400 metų rusai įtikėjo esą senovės imperijų imperatorių palikuonys, kurių tėvonija – kone pusė Europos… Ir Lietuva…

Deja, mūsų AT naujosios daugumos deputatai yra taip susipainioję, kad nebesupranta, su kuo jie iš prigimties yra sutapę, o prie ko tik pritapę, ir pritapę, beje, istorijos prievarta…

Prašnekot apie labai skaudų mums dalyką – apie nacionalinio tapatumo suvokimą. Nuo to suvokimo priklauso, kuo mes labiausiai rūpinamės. Kairieji deputatai daug šneka apie piliečių teises ir beveik nesidomi valstybės galimybėmis…

Jau sakiau: jei valstybė savo galimybių neišnaudoja, jomis pasinaudoja kitos valstybės. V.Landsbergis darė ir daro viską, kad Lietuva pasinaudotų ir teisėmis, ir galimybėmis. Teisybė čia paprasta: valstybė, neišnaudodama savo galimybių, pamažėl niekais verčia ir savo piliečių teises. O kad savo teises pažintum, privalai gerai suvokti, su kuo iš prigimties esi sutapęs, o su kuo tik aplinkybėms susiklosčius esi susidėjęs. Ką turiu galvoje?

Pacituosiu iš romano, kurį dabar rašau: “Tvirbutas – tai aš kūdikis, aš vaikas, aš jaunuolis, vyras… Tvirbutas – tuo pasakyta viskas, su kuo sutampa visutėlis mano gyvenimas, tai viskas, kas su manimi susiję. Lietuvis! Su kalba, kurios netobulumo gėdijuos? Su jūra, kurios bijau, nes ji lyg ir ne mano, o kitų, stipresnių už mane? Su Šventosios uostu, kuriame ne aš, o anglas Ričardsonas, nuo lenkų akių slėpdamasis, laivą stato? Na taip, susitapatinu su žeme, su giriom, su upeliais, su labai daug kuo susitapatinu, tačiau ne su viskuo, kas su manim susiję ir ką vadinam Lietuva. Ir aš nesu karalius Lietuvoj. Lietuviai niekada neturės savo karalystės, jei Lietuvos nuo Lenkijos neatribos…”

Taip kalbėjo lietuvis XVII amžiaus vidury – eidamas vaduoti nuo švedų Krokuvos, kai reikėjo nuo rusų Vilnių vaduoti…

Aš, XX amžiaus pabaigos lietuvis, panašiai turėčiau kalbėti, tik pabaigt išpažintį reikėtų žodžiais: lietuviai niekada neturės savo karalystės, jei Lietuvos nuo carų, leninų, stalinų, gorbačiovų Rusijos neatribos…

Iš tikrųjų, 50 metų Lietuvos galimybėmis vesti savarankią vidaus ir užsienio politiką naudojosi Kremlius. Visomis Lietuvos galimybėmis ką nors nuveikti pasaulyje naudojosi SSSR, iš esmės – Rusija. Ir dabar lietuviai kaip išgalėdami turi atpažinti, kur jų, o kur kaimynų interesai. Todėl sakau: AT, kurioj daug deputatų nežino ar nenori pasakyti, su kuo jie tapatinasi, kieno interesus gina, pasitikėt nebegalim. Aš, žinoma, negaliu skelbt nepasitikėjimo deputatams, kurių nerinkau. Savo rinktajam V.Andriukaičiui – skelbiu. Deputatai, kuriais nepasitiki rinkėjai, negali primest žmonėms jų valstybės Konstitucijos. Konstituciją priimti įgaliojimus turės tik Seimas.

Kai rinkėjai kalba apie nepasitikėjimą savo deputatais, jų deputatai skelbia nepasitikėjimą savo rinkėjais, nesupratingais piliečiais. Ar tas deputatiškas rinkėjų vedliavimas į protą yra tik “jaunųjų” R.Paulausko, A.Tauranto etc. jaunatviškas užmojis, ar vyrukus įkvepia kokie nors rimti strategai?

Kai Kovo 11 dieną buvo renkamas AT pirmininkas, vienas pasiūlytų kandidatų – R.Ozolas – kukliai atsisakė kandidatuoti tardamas: “Aš turiu rezervą…” Tų žodžių neužmiršau. Dabar, praėjus laikui, jie įgyja vis solidesnę prasmę.

Pabaigt šneką norėčiau ne konkrečius deputatus, o apskritai žmogų galvoje turėdamas.

Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: “Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos”. Vėliau: “Velniop tiesą! Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos”. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: “Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?” Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…

Eikime į referendumus tikėdami savo tiesa.

Tikėjimas neužginčijamas.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2012.05.01


Prisijunkite prie diskusijos