Žydų tautybės dabartinis rusų nacionalšovinistas Michailas Velleris ir demokratė Valerija Novodvorskaja


Print

Pradedame skelbti Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje “Metai” (2009 metų spalio mėn.) išspausdinto humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedėjo Jono Balčiaus straipsnio “Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija” ištraukas. Antraštės – mūsų. Pirmoji ištrauka.

Žinomas žydų tautybės dabartinis rusų literatūrologas, eseistas ir politologas Michailas Velleris, garsėjantis ir nacionalšovinistinėmis savo pažiūromis bei ideologija ir tuo, be abejo, artimas V. Žirinovskiui, knygoje ,,Rossija ir recepty“5 irgi ypač pabrėžia būtent šį, euroazijinį rusų kaip tautos charakterį bei gyvenimo būdą kaip visiškai skirtingą nuo to, ką per savo istoriją yra sukaupusios demokratiškos Vakarų Europos tautos. Tuo remdamasis jis ir įrodinėja, jog vakarietiško pavyzdžio demokratija Rusijoje esanti ne tik negalima, bet ir absoliučiai žalinga. ,,Mums reikalinga absoliučiai kitokia pažiūrų sistema ir ji nesutampa su dabartinėmis vakariečių pažiūromis ir negali būti jų nei palaikoma, nei sveikinama. Užtat ji visiškai sutampa su tąja Vakarų europiečiams būdinga pažiūrų sistema, kuri viešpatavo praėjusiais amžiais – kai buvo kuriama europietiškoji civilizacija“6.

Kitaip tariant, nacionalšovinistas M.Velleris šioje savo knygoje iš dabartinės Rusijos valdžios reikalauja ,,ryžtingai nusispjauti į dabartinį vakarietiškąjį politkorektiškumą“ ir nekreipti jokio dėmesio į vakariečius, be abejo, nepritarsiančius dėl dabartinės Rusijos neatidėliotinai vykdytino buvusių caro ir sovietų imperijos valdytų žemių ,,susigrąžinimo“.

Maža to. Visa, ką šiam, jo nuomone, istoriškai neatidėliotinam, neišvengiamam ir būtinam visų šių Rusijos imperijos turėtų žemių susigrąžinimui jie iš principo galį priešpriešinti, tai tik sukelti kuo didesnį ,,triukšmą“ savo demokratiškoje spaudoje. Tačiau į tai dabartiniai Rusijos lyderiai kaip tik ir neturį kreipti nė menkiausio dėmesio, kadangi ,,susigrąžinti“ šias šimtmečiais Rusijos imperijos valdytąsias žemes, kurias taip nusikalstamai, tarsi plėšikai svetimą turtą, iššvaistę Rusijos demokratai, – būtina. Ir pradėti reikią nuo tų, kurios pačios to norinčios ar pageidaujančio, pavyzdžiui, nuo Abchazijos ir Šiaurės Osetijos.

Pažymėtina, jog ir iš tikrųjų po ką tik praūžusio Gruzijos-Rusijos karo, kurio tikslas, matyt, kaip tik ir buvęs šių, M. Vellerio aptariamoje knygoje įvardintų teritorijų ,,susigrąžinimas“, neturėtume nekreipti dėmesio ir į visus kitus šio rusų nacionalšovinisto Rusijos valdžiai raginimus. Traktuodamas visas šias demokratijas tik kaip ,,senatvinio ,,marazmo“ graužiamas, politines socialines vakarų visuomenių bendrijas, sugebančias išreikšti susirūpinimą nebent tik gėjų, lesbijiečių, transvestitų, nusikaltėlių ir kitų iškrypėlių bei nusikaltėlių ,,teisėmis“, o ne jauniems ir energingiems etnosams istoriškai visada buvusiu būdingu ir būtinu ,,teritorijų plėtimu“, M. Velleris ypač bjaurisi doroviniu šių persenusių etnosų marazmu, pasireiškiančiu nuolatiniu ir nepaliaujamu rūpinimusi nusikaltėlių, o ne nukentėjusiųjų teisėmis.  Visa tai pasireiškią ir tuo, jog net ir užkietėję, daugybę įvairiausių nusikaltimų padarę recidyvistai, sadistai, seksualiniai iškrypėliai ne sušaudomi, o laikomi ištaigingiausiuose kalėjimuose ir tokiu būdu, anot jo, toliau yra išlaikomi tos pačios visuomenės ir nužudytų, nukankintų žmonių šeimos narių lėšomis. Vildamasis, jog dabartinė Rusija iki tokio ,,nužmogėjimo“ ir ,,sumarazmėjimo“ dar nėra priėjusi, šis rusų nacionalistas reiškia viltį ir įsitikinimą, jog taip ir neatsitiks, jeigu dabartinė Rusijos valdžia padarysianti tai, ką jis, čia aptariamoje knygoje jai ir rekomenduojąs. Kitaip tariant, visu šiuo savo dar turimu pranašumu rusai kaip tik ir privalą panaudoti, kol dar nevėlu, t. y. kol dar ir jų šalis nepateko į visą Vakarų civilizaciją apėmusį demografinį sąstingį, patologišką sotumą ir nerūpestingumą, nes tokiu būdu civilizacijos ,,sunaikintų“ tautų jokiems karo žygiams esą neįmanoma ,,išjudinti“. Tai mes esą žinome ir iš Romos imperijos istorijos, ir iš daugelio kitokių pavyzdžių.

Vadinasi, M. Vellerio nuomone, ir toliau stengdamosi puoselėti šį savo ,,politkorektiškumą“ Vakarų demokratijos tikrai neišdrįsiančios bent kiek ryžtingiau pasipriešinti šiai Rusijos vykdysimai buvusių Rusijos imperijos teritorijų susigrąžinimo akcijai. Todėl dabartinė Rusijos vyriausybė kaip tik ir privalanti susidariusią progą kuo tinkamiau išnaudoti, nes dar dvidešimties metų atotrūkis jai būtų tiesiog pražūtingas.

Žinoma, į visa tai gal būtų galima ir nekreipti dėmesio, jeigu iš savo pačių istorijos nežinotume, kokį tradiciniu tapusį ,,ryžtingumą“ minėtų Rusijos imperijos kėslų ir žygių atžvilgiu yra pademonstravusios visos šios M. Vellerio taip negražiai apibūdinamos Vakarų demokratijos.

Vis dėlto konkrečiu atveju M. Velleris yra žymiai įdomesnis ir patrauklesnis ne šiomis savo ekspansionistinėmis iliuzijomis bei prognozėmis, o tuo, jog, remdamasis sistemų teorijos metodologinėmis prielaidomis pabando pagrįsti prielaidą, jog Rusija, anot jo, esanti genetiškai nepajėgi įsigyventi ir įgyvendinti tuos jai visiškai svetimus, todėl ir nepriimtinus vakarietiškojo gyvenimo būdo, vakarietiškos demokratijos standartus.

Vienas iš jų – ignoravimas fakto, jog Rusija visada buvo ir, be abejo, tebėra milžiniška teritorinė ir politinė aglomeracija, t. y. kaip tauta ir valstybė per visą savo istoriją kėlusi ir įgyvendinusi ne tradiciškai europietiškus – demokratijos, laisvės, lygybės, visuomenės socialinės gerovės idealus, o kaip tik priešingai – imperinius ir ekspansionistinius imperinius reikalavimus, diegusi euroazijinį savo gyvenimo būdą bei papročius.

Apie autokratijos, o gal net ir apie totalitarizmo ,,sugrįžimą“ į politinę ir socialinę šiuolaikinės Rusijos gyvenimo praktiką savo knygoje ,,Poety ir cari“ kalba ir demokratė Valerija Novodvorskaja, siedama tai pirmiausia su dviejų pradų – normaniškuoju ir bizantišku bei mongolišku Rusijos imperijos istoriniu paveldu: jos nuomone, tiek Rusijos, tiek ir pasaulio tautų nelaime bei tragiškuoju likimu visada buvęs ir reiškęsis būtent pastarasis7.

M. Velleris – piešingai, į pirmą planą iškelia ir pabrėžia ne istorinį ir socialinį Rusijos likimą, nuo kurio, turint geros valios ir noro toliau ugdyti bei puoselėti demokratinį Rusijos pasirinkimą, o sistemų teorijos postulatus, teigdamas, jog M. Vellerio konstatuojamasis ruso euroazijietiškumas išplaukiąs iš prigimtinio šios tautos nenoro ir negebėjimo gyventi ir dirbti taip, kaip Vakarų europiečiai. Pamatinės šios M. Vellerio visoms tautoms taikomos sistemų teorijos atitikmenys bei sąvokos, įvardijamos kaip sistemoopredeliajuščije ir sistemootricajušščije, kurių lietuviškieji vertiniai galėtų būti įvardijami, pavyzdžiui, kaip sistemą palaikantys ir sistemą neigiantys faktoriai ar veiksniai.

M. Vellerio interpretacijoje tai taip pat reiškia, jog rusų etnosas iš prigimties esąs nesuinteresuotas nei demokratija, nei jos plėtote: visa, ko jis konkrečiai per visą savo istoriją siekiąs įgyvendinti, tai ir esąs imperiškumas.

Analogija su romėnais, su Romos imperija šiuo konkrečiu atveju tokia akivaizdi, jog ją nutylėti ar jos nepastebėti vargu ar įmanoma. Todėl čia kaip tik ir pasiaiškinkime, kas tai yra.

M. Velleris ta pačia proga pabrėžia, jog rusų etnoso, t. y. tautos ir valstybės, istorinio, politinio, socialinio ir dorovinio savaimingumo, išskirtinumo pagrindą sudarąs prigimtinis josios gebėjimas organizuoti, kurti ir išlaikyti šią imperiją, bet nieko daugiau. Demokratija jiems esanti panaši į nuodą, vadinasi, iš principo esanti ir visiškai svetima, ir nepriimtina. Vadinasi, nesą ko čia ją diegti ir paikai tikėtis, jog kada nors ją rusų žemėje ir įsitvirtinsiant, nes tai prieštaraują ne tik rusų tautos dvasiai, josios mentalitetui, bet ir nuolat kuriamai, palaikomai nacionalinei idėjai8.

Todėl, nepaisant visų Vakarų valstybių pastangų, imperija, o ne demokratija joje visada tik ir atsikurdavusi. Kitaip tariant, nepaisant visų karų, socialinių suiručių ir revoliucijų Rusija kaip imperija ne tik visada atsigaudavo ir atsikurdavo, bet ir dar labiau sustiprėdavo bei išsiplėsdavo.

Vadinasi, jeigu ši M. Vellerio postuluojama teorija ir iš tikrųjų yra teisinga, tuomet negalime nepaminėti ir dar G. Hėgelio sukurtosios filosofinės koncepcijos, apie tariamai pasaulyje nuo seno egzistuojančias dvejopo pobūdžio – istorines ir neistorines tautas.

Pastarųjų  kategorijai G. Hėgelis, kaip žinoma, priskyręs ir slavus, vadinasi, ir rusus, nes tai ir esančios tautos, neįstengiančios evoliucionuoti. Šias tautas G. Hegelio filosofinėje koncepcijoje dialektine savo pačios savijuda, arba vystymusi, apeinanti ir vadinamoji pasaulinė dvasia. O tai kaip tik būtų suderinama dar nuo XVI a. Vasilijaus III laikų Rusijoje puoselėjama vienuolio Spiridono Savos sukurtąja ir plačiai išpopuliarinta panslavizmo ideologiją bei praktiką. ,,Ši S. Savos paleista legenda – tarp maskvėnų veikiai išplitusi ir atgulusi jų valstybės oficialiosios istorinės doktrinos pamatuosna – teoriškai įteisino Vasilijaus III ir jo įpėdinių ekspansiją į vakarus 1566 m.zemskiniame susirinkime buvo visiškai pritarta Maskvos valdovo siekiui tęsti karą su Lietuva ir ,,prijungti visą Pabaltijį“9

Tačiau palikime S. Savą, M. Vellerį ir visas jų ilgaamžes nacionalšovinistines bei revanšistines idėjas bei svajones ir sugrįžkime prie mums ne mažiau svarbių ir reikšmingų Lietuvos problemų.

Laikydamiesi sistemų teorijos pamatinių prielaidų bei postulatų, pasižiūrėkime, ką apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį gali pasakyti šis vienas iš perspektyviausių gamtos, o netolimoje ateityje, matyt, ir visuomenės mokslų.

Ir štai čia mes susiduriame su vienu labai konkrečiu, tolydžio pasikartojančiu, nuostabą keliančiu fenomenu: kritišku žvilgsniu įvertinę tai, ką apskritai žinome apie ikiistorinę baltų senovę, jų gyvenimo būdą, papročius, pasaulėžiūrą, lygiai kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lietuvos Respublikos istorinę patirtį bei likimą, negalime nepastebėti ir to akivaizdaus fakto, kad lietuviai, kaip,beje, ir latviai, neturi to, kuo taip nuolat didžiuojasi įvairiausio plauko rusų nacionalistai ir šovinistai – imperinio instinkto. Kitaip tariant, ikiistorinių mūsų protėvių dorovė, gyvenimo būdas, papročiai, lygiai kaip ir vėlesniųjų laikų istorinė ir socialinė patirtis verste verčia pripažinti šią nemalonią tiesa, jog lietuviai kaip etosas, tauta ir valstybė ne tik kad nesugebėjo išlaikyti, pavyzdžiui, dar iš priešvalstybinių laikų paveldėtos, tūkstantmečiais baltų užgyventos teritorijos, siekusios Okos ir Kamos aukštupį ir Vyslos žemupį rytuose ir vakaruose bei Kijevą pietuose10, bet ir maždaug tuo pačiu teritoriniu pagrindu atsikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kad ši daugiau kaip pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorija keletą tūkstantmečių ir iš tikrųjų yra buvusi baltų oikumena, netiesiogiai patvirtina ir vienas žymiausių Rusijos kalbininkų baltistų – V. Toporovas, latvių laikraštyje Diena, davęs interviu šio laikraščio redakcijai apie didžiosios Rusijos upės Volgos vardo etimologiją. Sekant šio garsaus kalbininko mintimi, dabartinis Volgos upės vardas etimologiškai kildinamas iš baltų Ilga transformacijos į Vilga ir galiausiai – į Volgą.

Visa tai, su nuostabą ir netgi pasibaisėjimą keliančiu nuoseklumu dar kartą pasikartojo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei jau istoriniais laikais tolydžio prarandant šias savo teritorijas karuose su Maskva bei visiškai išnykstant iš Europos valstybių žemėlapio po lengvabūdiškos personalinės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybinės sutarties su Lenkijos karalaite Jadvyga.

Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius dr. doc. Jonas Balčius.

(Bus daugiau)

2009.10.27


Prisijunkite prie diskusijos