Ką pasakytų genialusis rusų humoristas Michailas Zadornovas?


Print

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Ar pastebėjote, kokius puikius vaizdus galima išvysti, stovint ant Žaliojo tilto? Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų. Kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje galima išvysti vėlais vakarais prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Žaliojo tilto stotelėje dažnokai tenka laukti autobuso, todėl turėdavau užtektinai laiko įdėmiai pasižvalgyti. Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuviškas ambicijas.

Na kad ir tos keturios sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl tie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kapsuko paminklą iš Rotušės aikštės išvežėme, generolo Černiachovskio paminklą iš Gedimino prospekto ne tik iškėlėme, bet jo vietoje pastatėme monumentą lietuviškojo himno autoriui Vincui Kudirkai, Lenino biustą iš Lukiškių aikštės taip pat senų seniausiai išgabenome. O štai tų keturių gūdžius, niūrius sovietinius laikus menančių kompozicijų nuo Žaliojo tilto nenukėlėme. Kažkodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Belaukdamas autobuso kartą atidžiau apžiūrėjau išlikusius sovietinio “meno” reliktus. Kad jie jau gerokai surūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?

Beje, belaukdami, kol Žaliąjį tiltą slegiantys “sovietiniai kariai” numirs natūralia mirtimi, sulaukėme dar vieno svetimkūnio. Tik šį kartą svetimkūnis neva modernus. Per Žaliąjį tiltą einantys arba važiuojantys žmonės šiandien mato vienoje Neries krantinėje dunksantį milžinišką rūdžių spalvos vamzdį. Vamzdis – įspūdingų dydžių, perlenktas, matomas iš toli. Abu vamzdžio galai remiasi į žemę. Ževlgiant į šį monstrą galvon šauna įvairiausios mintys: gal sostinėje geologai aptiko naftos telkinį ir dabar pumpuoja juodąjį auksą, gal tas vamzdis priklauso greta įsikūrusiai “Lietuvos energijai”, o gal krantinę įrengę nedrausmingi statybininkai tiesiog pamiršo išsivežti savo darbo įrankius? Ne, pasirodo, Vilniaus kraštovaizdį darkantis vamzdis – meno kūrinys. Toje architektūrinėje kompozicijoje, pasirodo, slypi gili prasmė, kurią suvokti pajėgūs tik išsilavinę, gilūs, modernūs žmonės. Niekas nesiginčija, kad menas – plati, daugiabriaunė, keisčiausius, įvairiausius sprendimus aprėpianti sąvoka. Bet ar surūdijęs vamzdis gali tapti meno kūriniu? Ar iš geležies lakštų susuktame vamzdyje gali slypėti mintis?

Kaskart nuo Žaliojo tilto žvelgiant į surūdijusį vamzdį šauna liūdnos mintys. Kažkas iš mūsų skaniai pasijuokė. O mes apsimetame, kad nesuprantame, jog iš mūsų tyčiojamasi. Mes, lietuviai, esame tokie skystablauzdžiai, kad net mokame honorarus tiems, kurie mus verčia vamzdyje įžvelgti meno kūrinį.

***

Vienas bičiulis kartą paragino savaitgaliais žiūrėti rusiškas humoro laidas, kurioms vadovauja garsusis Michailas Zadornovas. Pradėjau žiūrėti, nes rusiškas humoras tikrai dažnai būna gilus, prasmingas, vertas dėmesio ir pagarbos. Bent jau dažnusyk gilesnis, prasmingesnis, nei lėkšti amerikietiški ar lietuviški juokeliai. Bet per rusiškas TV pažiūrėjęs keletą prieš keletą metų surengtų ir dabar kartojamų M.Zadornovo autorinių vakarų, netapau dideliu aktoriaus gerbėju. Žinoma, M.Zadornovas – talentingas humoristas, aktorius, deklamuotojas. Didžioji dalis jo papasakotų anekdotų, gyvenimiškų istorijų, nuotykių, palyginimų – puikūs, gilūs, prasmingi. Galiu dar pridurti, jog mūsiškiams humoristams, anekdotų karaliams, šoumenams, pavyzdžiui, šapranauskams, valinskams, baukutėms, – nėra net ko lygintis su M.Zadornovu. Skirtumas – akivaizdus. Kaip diena ir naktis.

Šitaip sakydamas omenyje pirmiausiai turiu anekdotus, kurie puoselėja nacionalinę savigarbą, patriotizmą, tautiškumą. Ar prisimenate daug aktoriaus Vytauto Šapranausko anekdotų, raginančių lietuvius nemėgdžioti svetimo gyvenimo stiliaus, papročių, tradicijų? Neprisimenu tokių. O štai aktoriaus M.Zadornovo vakarai – spinduliuote spinduliuoja meilę rusų literatūrai, rusų kalbai, rusų kultūrai. Man ypač patikdavo pasakojimai, kurių pagalba M.Zadornovas skatina rusus branginti savąją kalbą, papročius ir tuo pačiu – nesivaikyti pigių vakarietiškų blizgučių, nemanyti, jog rusai yra kuo nors prastesni už jankius, britus ar vokiečius. Patikdavo ir tai, kad M.Zadornovas būdavo itin kandus, negailestingas savo tautiečiams, kurie tarsi beždžionės mėgdžioja, pavyzdžiui, amerikietiškąjį gyvenimo būdą. Tokiais atvejais aktorius M.Zadornovas būdavo visiškai teisus: rusai privalo didžiuotis savo kultūra, nes ji išties – didinga. Įsiminė ir tie pasakojimai, kuriais M.Zadornovas atskleisdavo, kokia vis dėlto turtinga rusų kalba. Jis pateikdavo kokią nors mintį ir palygindavo, kaip tą mintį išreikštų angliškai ir rusiškai kalbantis žmogus. Su dideliu pasididžiavimu M.Zadornovas vardindavo, kiek daug vaizdingų posakių tam reikškiniui nusakyti turi rusų kalba ir kokia, lyginant su rusų kalba, skurdi anglų kalba.

Stovėdamas ant Žaliojo tilto kartais susimąstau, kiek daug peno įvairiausiems pasišaipymams turėtų aktorius M.Zadornovas, jei šalia Žaliojo tilto pastatytą vamzdį išvystų kur nors Maskvoje, Sankt Peterburge ar Novgorode. Manau, lietuviškąjį vamzdį kūrę “menininkai” ir šį meno kūrinį palaiminę valdininkai M.Zadornovo anekdotuose atrodyti labai panašūs į visiškus idiotus. Tuo tarpu Lietuvos šoumenams, regis, nė sykį nekilo mintis su humoru pasižvalgyti nuo Žaliojo tilto. O kaip M.Zadornovo anekdotuose atrodytų kosmopolitizmą puoselėjantys lietuviai filosofai, žurnalistai, ekspertai, pavyzdžiui, N.Putinaitė, užsispyrusiai kritikuojanti dr. Joną Basanavičių, rašytojas M.Ivaškevičius, mūsų partizanus palyginęs su paleistuviais ir girtuokliais ar istorikas A.Bumblauskas, Lietuvos istorijoje nematantis nieko gražaus, didingo, prasmingo? Jei M.Zadornovas būtų lietuvis, man regis, putinaitės, ivaškevičiai, bumblauskai taptų nuolatiniais jo anekdotų objektais, jo pasakojimų antiherojais. Deja, mūsų humoro scena neturi savojo Zadornovo. Mes turime tik tokius humoristus, kuriems lietuviškumo stiprinimas mažai berūpi.

O aktoriui M.Zadornovui rusiškų tradicijų stiprinimo reikalai rūpi. Ir jis, beje, nesigėdija, neslepia, kad jam rūpi rusų tautos išlikimo reiklalai. Belieka tik pavydėti, jog rusai turi tokį puikų aktorių, kuris moka įtaigiai, vaizdžiai sukritikuoti kai kuriuos šiandieninio gyvenimo trūkumus. Ir vis dėlto kai bičiulis po kelių savaičių pasiteiravo, ar nenusivyliau M.Zadornovo aktoriniais vakarais, nejučiom išsprūdo: “M.Zadornovas – talentingas, bet – niekšas”. Ir štai kodėl.

Kad humoristas M.Zadornovas Vakaruose mato daug moralinio, kultūrinio, politinio išsgimimo, kad M.Zadornovas aukština savąją kultūrą ir tradicijas, stengdamasis meninėmis priemonėmis įžvelgti tai, kas rusų tradicijose vertingiausia, – normalu, suprantama, sveikintina. Tačiau daug M.Zadornovo anekdotų turi ryškų politinį atspalvį. Kai aktorius moko gyventi saviškius – sveikintina. Bet kai aktorius kritikuoja Rusijos kaimynus tik todėl, kad šie kaip klusnūs šunyčiai nešoka pagal Rusijos dūdelę, – tai jau visai kas kita. O juk M.Zadornovo repertuare – daug antiestiškų, antilietuviškų, antiukrainietiškų, antigruziniškų anekdotų. Va čia nesunkiai įžvelgiu iš M.Zadornovo lūpų prasprūstantį didžiarusišką šovinizmą. Didžiarusiško švonizmo negaliu priimti. Net įvilkto į meniškus rūbus. Todėl apibendrinant nuotaikas, kilusias per TV stebint M.Zadornovo autorinius vakarus, ir išsprūdo posakis: “talentingas, bet niekšas”.

Kai šiomis abejonėmis pasidalinau su bičiuliu, likau nesuprastas. Gal ir nesu absoliučiai teisus. Tačiau mano savigarbą žeidžia M.Zadornovo pareiškimai, esą į NATO įstojusi Estija tapo milžinu ant molinių kojų, ir nūnai visa Pskovo desantininkų divizija paskelbė pilną kovinę parengtį, laukdama masinio estų antpuolio. Man nemalonu klausytis, kai M.Zadornovas šaiposi iš ukrainiečių, kurie visus rusiškus užrašus keičia į ukrainietiškus. Matot, rusams galima puoselėti savo kalbą, o ukrainiečiams – ne? Man nepatinka, kai M.Zadornovas šaiposi iš nutukusių amerikiečių generolų jau vien dėl to, kad mes puikiai prisimename, kokių storų, išpurtusių, nevalyvų ir kvailų bent jau sovietmečiu pasitaikydavo rusų generolų.

Įsiminė ir pasakojimas, kaip M.Zadornovas Maskvoje netyčia užsuko į kažkokį muziejų, kuriame tuo metu buvo surengta Karakalpakijai skirta paroda. Užėjo tik todėl, kad jam netektų šalti lauke. Su kokiu pasimėgavimu M.Zadornovas porino, esą jam visiškai nerūpėjo nei karakalpakų kultūra, nei tradicijos. Iš M.Zadornovo žestų, mimikos, pašaipėlių buvo galima įžvelgti retorinį klausimą: ar gali būti kas nors įdomaus pas karakalpakus? Beje, po šių žodžių milžiniška žiūrovų salė leipo juokais. Ypač kvatojo, kai M.Zadornovas pabrėžė, jog parodoje jis su bičiuliu buvo vieninteliai lankytojai, beje, atsiliepimų knygoje didelėmis raidėmis parašę žodį “fignia” (špyga). O jauna moteris jiems nuolankiai dėkojo už įrašą…

Man atrodo, kad čia nėra ko juoktis. Čia reikėtų verkti. Mažų, negausių Sibiro tautelių gyvenimas – įdomus, nuostabus, nepakartojamas. Toks pat gerbtinas, saugotinas, kaip ir rusiška kultūra. Kadaise teko savaitę viešėti Pietų Sibire ir domėtis ten gyvenusių šorcų tautelės istorija. Labai tragiška istorija. Iki rusų atėjimo šorcai buvo puikūs medžiotojai. Tačiau atėję rusų kolonistai juos labai greitai išmokė gerti degtinę. Ir šorcai nutautėjo, praradę per šimtmečius puoselėtus įgūdžius medžioti, žvejoti. Todėl dabar patys dažniausiai nesugeba užsidirbti duonos, išmaitinti žmonos, vaikų. Bet ar tokios istorijos gali tapti anekdotų objektais? Ar šiuo atveju galima skaldyti anekdotus apie prasigėrusius, veltėdžiauti linkusius šorcus? Juk pagrindinių jų nelaimių priežastis – tai ne talento stoka, o rusų kolonistų agresyvumas bei klasta.

Bet štai M.Zadornovo kūrybos vakarus paskatinusiam žiūrėti bičiuliui tokios mano pastabos nepasirodė vertos dėmesio. Jam priimtinas visas M.Zadornovas, man gi priimtina tik dalis M.Zadornovo kūrybos.

***

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas padovanojo šiais, 2009-aisias, išleistą mokslinę, pažintinę, istorinę vertę turinčią monografiją “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”. Iš pradžių buvau pasišovęs rašyti išsamią recenziją. Buvau kuo palankiausiai nusiteikęs. Bet Vilniaus Rotušėje įvyko iškilmingas šios knygos pristatymas, kuriame kaip garbingas svečias dalyvavo Rusijos ambasadorius Lietuvoje, o štai Vilniuje reziduojančio Turkijos ambasadoriaus nebuvo. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Oguz Ozge savo vizitu nepagerbė totoriams įsimintinos vakaronės, nors totoriai ir turkai – lyg ir giminingos tautos.

Toks Turkijos ambasados elgesys skatino pasidomėti, kodėl gi turkai nusprendė nepagerbti lietuvių ir rusų kalba išleistos knygos “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”. Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Atidžiau perskaitęs dr. A.Jakubausko rekomenduotą knygą nesunkiai įžvelgiau tikrąsias priežastis. Knygoje pasakojama apie šimtą iškilių totorių, kurie tampriai susiję su Lietuvos vardu. Pavyzdžiui, gimė, užaugo, dirbo, tarnavo buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystės teritorijoje. Ypač į akis krito totorių karingumas. Dauguma knygoje minimų totorių buvo kariškiai, beje, pasiekę svaiginančių aukštumų. Kelios dešimtys minimų totorių tapo garsiais pulkininkais ir generolais. Bėda tik ta, kad jie buvo ne Lietuvos, Lenkijos ar Turkijos pulkininkais ir generolais. Ne tiek jau mažai iš Lietuvos kilusių totorių, pasirodo, narsiai, pasiaukojančiai gynė būtent Rusijos imperijos tikslus. Ado Jakubausko, Galim Sitdykovo ir Stanislavo Dumino parengtoje monografijoje pasakojama apie visus vienaip ar kitaip su Lietuvos vardu susijusius totorius. Ir apie tuos, kurie sąžiningai tarnavo Vytautui Didžiajam, ir tuos, kurie narsiai mušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje, dalyvavo 19-o amžiaus sukilimuose prieš Rusijos imperiją, bandė sukurti nepriklausomą totorių valstybę Kryme. Tačiau knygos sudarytojai išsamiai pasakoja ir apie tuos totorius, kurie padėjo Rusijai terioti turkus, prancūzus, austrus, japonus. Tokių turkų pulkininkų ir generolų – ne viena dešimtis. Štai kodėl vakaronėje Rotušėje dalyvavo Rusijos ambasadorius, o Turkijos – ne.

Mano supratimu, knygos autoriai pasielgė teisingai, nusprendę rašyti apie visus iš Lietuvos kilusius totorius. Istorijos nepakeisi, juolab negalima jos nutylėti arba iškraipyti. Kaip buvo – taip buvo. Tokiais atvejais nereikėtų įsižeisti nė vienai pusei. Ir vis dėlto Turkijos ambasadorių O.Ozge irgi galima suprasti. Kam jam dalyvauti renginyje, kuriame pagerbiami prieš jo šalį kariavę totoriai? Šioje istorijoje dviprasmiška ir pačios Lietuvos padėtis. Juk daugelis knygoje minimų totorių vis dėlto nėra Lietuvos patriotai. Jie tarnavo prieš kelis šimtus metų Lietuvą sužlugdžiusiai Rusijos imperijai. Kai pabandžiau su dr. A.Jakubausku padiskutuoti šia subtilia tema, – nepasisekė. Pagrindinis knygos sudarytojas dr. A.Jakubauskas įsižeidė. Savo įsižeidimo viešai neparodė. Tačiau esu tikras, kad manęs daugiau nebekvies į jokius totoriškus renginius. Vien dėl to, kad pasiteiravau, ar tiesa, kad daugiau nei dvidešimt knygoje aprašomų totorių pulkininkų ir generolų buvo Rusijos imperijos didvyriai ir herojai.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas įsižeidė. Tiksliau tariant, pasielgė ambicingai. O aš, lietuvis, ar turiu teisę kada nors kur nors kaip nors įsižeisti? Knyga apie žymiuosius totorius parašyta ir lietuvių kalba. Ji išleista Kaune, pristatyta Vilniaus Rotušėje, beje, ją finansiškai parėmė Lietuvos Kultūros ministerija ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Vyriausybės. Taigi Lietuva padėjo totoriams išleisti knygą apie savo tautiečius. Bet aš, suprask, pasielgiau netaktiškai, išdrįsęs vien paklausti, kaip mums, lietuviams, derėtų vertinti Rusijos imperijai tarnavusių totorių generolų bei pulkininkų žygdarbius?! Man regis, demokratijos nuostatų derėtų laikytis visiems ir visada. Jei netrukdome totoriams Kaune išleisti apibendrinančią knygą apie savo protėvius, tegul totoriai mums leidžia žavėtis tik tais totoriais, kurie gynė Lietuvos interesus.

***

Nejučiom bandau įsivaizduoti, kaip mano vietoje pasielgtų genealusis humoristas M.Zadornovas…

Gintaro Visocko nuotraukoje: šį prie Žaliojo tilto Vilniuje pastatytą vamzdį postmodernistai laiko iškiliu meno kūriniu.

2009 metų rugsėjo 28 diena.


Prisijunkite prie diskusijos