Lietuva egzistuos, bet Lietuvoje nebus lietuvių?


Print

Lietuvio tautinę savigarbą žeminančių faktų norėčiau pateikti ir daugiau. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų sugebėjome sukurti tik vieną meninį filmą apie pokario partizanus. Beje, filmo rengėjai yra sakę, jog šio filmo kūrimui buvo daromos milžiniškos kliūtys net iš oficialių valdžios struktūrų. Filmo „Vienui vieni“ sumanytojai tvirtino, jog būtinai kada nors įvardins tuos, kurie viešai padėjo kurti filmą, o užkulisiuose ręzgė pinkles, kad juosta dienos šviesos niekad neišvystų arba bent jau pasiektų žiūrovų sales kuo vėliau ir kuo prastesnė, kuo neįdomesnė. Neįvardijo, nepapasakojo. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų jaunimui nesukūrėme nė vieno nesudėtingo, populiaraus, vaidybinio filmo apie mums svarbias asmenybes. Pavyzdžiui, Vytautą Didįjį. O televizijos laidų, esą Vytautas Didysis buvo šunsnukis, teko girdėti iš labai autoritetingų lietuvių istorikų lūpų.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas norėtų, kad jo sūnus niekad nepamirštų esąs totorius ir sukurtų totorišką šeimą. G. Visocko nuotr.

Gintaras VISOCKAS

Pagrindinėje Lietuvos sostinės gatvėje nūnai iškilęs prekybos centras keistu pavadinimu – „Grand Duke Palace“. Net ir mažas vaikas šiandien pasakys, ką reiškia šie angliški žodžiai. Tačiau kas pasakys, kodėl Lietuva po 17-os nepriklausomybės metų Vilniaus centre prestižinę parduotuvę ima vadinti ne „Didžiuoju kunigaikščiu“, ne lietuviškai, bet būtent angliškai, būtent „Grand Duke Palace“? Dar ne taip seniai kaip išmanydami priešinomės rusifikacijai, pagrįstai piktinomės rusiškais užrašais – nebuvome praradę tautinės savigarbos. Šiandien, atgavę laisvę, tautinio susipratimo neturime nė trupinio?

Lietuviškus užrašus keičia angliški

Lietuvio tautinę savigarbą žeminančių faktų norėčiau pateikti ir daugiau. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų sugebėjome sukurti tik vieną meninį filmą apie pokario partizanus. Beje, filmo rengėjai yra sakę, jog šio filmo kūrimui buvo daromos milžiniškos kliūtys net iš oficialių valdžios struktūrų. Filmo „Vienui vieni“ sumanytojai tvirtino, jog būtinai kada nors įvardins tuos, kurie viešai padėjo kurti filmą, o užkulisiuose ręzgė pinkles, kad juosta dienos šviesos niekad neišvystų arba bent jau pasiektų žiūrovų sales kuo vėliau ir kuo prastesnė, kuo neįdomesnė. Neįvardijo, nepapasakojo. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų jaunimui nesukūrėme nė vieno nesudėtingo, populiaraus, vaidybinio filmo apie mums svarbias asmenybes. Pavyzdžiui, Vytautą Didįjį. O televizijos laidų, esą Vytautas Didysis buvo šunsnukis, teko girdėti iš labai autoritetingų lietuvių istorikų lūpų. Tarsi kitų tautų kunigaikščiai ir karaliai buvo šventesni už Romos popiežių. Todėl mūsų jaunuoliai bei jaunuolės žavisi filmais apie sumanius Rusijos „mentus“, sugebančius išnarplioti net painiausiai užmaskuotas žmogžudystes, bei Rusijos „žvalgybininkus“, kurie, negailėdami nei gyvybės, nei sveikatos, Šiaurės Kaukaze kariauja prieš „klastingus ir žiaurius čečėnų banditus“, nuo „terorizmo gelbėdami visą pasaulį“. Arba žavisi filmais, kuriuose rodomi, kokie šaunūs amerikiečių kariai, ginantys demokratiją Afrikoje ir Azijoje. Tarsi šaunūs gali būti tik rusų ar tik amerikiečių kariai, o štai lietuvių – ne. Kai lietuvybė buvo netoleruojama, kažkodėl sugebėjome sukurti „Herkų Mantą“ ar „Tadą Blindą“, o dabar tenkinamės visai kitais herojais. Pavyzdžiui, Vilniaus centre „Vagos“ knygyne viena iš populiariausių knygų – revoliucionieriaus Če Gevaros prisiminimai. Net marškinėlių su Če Gevaros atvaizdu knygyno darbuotojai siūlo įsigyti. Če Gevara – diktatoriaus Fidelio Kastro emisaras, pasiųstas į Pietų Ameriką kurti kruvinų revoliucijų. Kitaip tariant, nusikaltėlis, Pietų Amerikos šalims skiepijęs lygiai tokią pat santvarką, kaip Kuboje – badą, skurdą, nepriteklius. O štai marškinėlių su Vytauto Didžiojo, Herkaus Manto, galų galę – Tado Blindos atvaizdais „Vagos“ knygyne nerasime. Ir mums – ne gėda? Šiandien ypač mėgstama virkauti, esą jaunimas abejingas lietuvybei, tautiškumui. O kaip kitais bus, jeigu nuo mažens jis pratinamas žiūrėti multiplikacinius filmus tik apie šaunųjį Robiną Hudą – kitų tautų didvyrius. Žaismingų, įtaigių, šiai dienai pritaikytų multiplikacinių filmukų tegul ir apie H. Mantą nenupaišėme. Tarsi taip ir turėtų būti…

Nedraudžiamas vaisius – neįdomus

Lietuvio tautinę savigarbą žeidžiančių dalykų – nors vežimu vežk. Sveiku protu vadovaujantis, turėtų būti atvirkščiai: kai niekas netrukdo puoselėti savo kultūrą, galėtume nuversti kalnus. Bet atsitiko priešingai: nedraudžiamas vaisius tapo nebeįdomus, nustojo vilioti, žavėti. Čia esama ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Tik naivus, nieko politikoje neišmanantis beraštis gali sakyti, jog lietuvybei klęstėti šiandien niekas specialiai netrukdo, jog dėl visko kaltas tik lietuviškas nerangumas. Rusijai, o ir kai kurioms kitoms didžiosioms valstybėms labai paranku, jei lietuviams verslininkams neparanku prestižinius verslo centrus Vilniuje vadinti lietuviškais vardais. Šiuos procesus, kai tik įmanoma, Rusija kursto, skatina. Tačiau esama ir mūsų pačių nesusigaudymo, abejingumo, žioplumo. Ar tai reiškia, kad lietuvybė pasmerkta išnykti būtent dabar, kai jai tarsi sudarytos išties puikios sąlygos stiprėti, plėstis? Ar tai reiškia, kad išsipildys vieno žymaus sovietinio veikėjo pranašystė: „Lietuva egzistuos, bet be lietuvių“?

Neištirpo, neišnyko, neasimiliavosi

Apie tautiškumui iškilusius pavojus knietėjo pasišnekėti būtent su Lietuvos totoriais, kurie gyvendami krikščioniškoje Lietuvoje daugiau kaip 600 metų, vis dėlto sugebėjo neištirpti, neprarasti savitumo – nei tradicijų, nei papročių. Dr. Adas Jaubauskas didžiuojasi, kad per šešis šimtus metų totoriai Lietuvoje neištirpo. Tačiau jis nėra tikras, kad ir ateityje totoriams, veikiamiems globalizacijos, pavyks išsaugoti savo tapatybę. Dr. A. Jakubausko prognozės – ne itin linksmos. Dr. A. Jakubauskas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, šiai organizacijai vadovaujantis nebe pirmus metus. „Tai puikus faktas, kad totoriai, atsikėlę į Lietuvą prieš šešis amžius, neištirpo, – „XXI amžiui“ duodamas interviu kalbėjo dr. A. Jakubauskas. – Net ir prieš tris amžius užmiršę gimtąją kalbą sugebėjome išlikti totoriais“. Tačiau Lietuvos totorių išlikimo perspektyvos, prasidėjus neišvengiamiems globolizacijos procesams, – vis dėlto miglotos. Kaip bus toliau, dr. A. Jakubauskas nesiryžo prognozuoti.

Totoriai – puikūs kariai

1397-ieji metai – tai oficiali data, kada totoriai įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie istorikai spėja, jog Lietuvos žemėse totoriai iš tiesų apsigyveno šiek tiek anksčiau – 1321-aisiais, dar valdant Gediminui. Totorių bendruomenė Lietuvoje niekad nebuvo skatlinga. Bet Lietuvos istorijoje ji paliko ryškų pėdsaką. Ypač karybos reikaluose. Tereikia prisiminti Žalgirio mūšį, kai totoriai petys patin kovėsi Vytauto ir Jogailos kariuomenių gretose. Garsusis didžiojo kunigaikščio Vytauto atsitraukimas, o paskui – netikėtas sugrįžimas į mūšio lauką, – tai juk totorių nuo seno naudotas klaidinantis manevras. Viduramžiais Lietuvoje apsigyvenę totoriai mūsų karius išmokė prieš kryžiuočius naudoti ir kilpines. Sunkiais šarvais ginkluotą riterį iš balno ietimi ar kuoka būdavo sunku išmušti. O kilpinės pagalba totoriai lengvai riterį numesdavo ant žemės. Per visą LDK istoriją totoriai buvo vertinami kaip narsūs, išikimi, gudrūs kariai. Sakykim, pulkininko laipsnį turėjęs totorius Aleksandras Ulanas. A. Ulano būryje tarnaujantys lengvosios kavalerijos kariai vadinti ulonais. Vadintis ulonu buvo didelė garbė. Vėliau šis pavadinimas prigijo ir būriams, kuriuose tarnavo tik lietuviai. Pasak dr. A. Jakubausko, lengvosios kavalerijos būriai ulonais ilgainiui buvo vadinami Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, net Pietų Amerikoje. Kitas totorių kariškis generolas Juzefas Bielekas narsiai kovėsi Tado Kostiuškos sukilime. Manoma, kad šis totorius keletą parų net vadovavo sukilimui. Ir vadovavo itin sumaniai. Tačiau jį ištiko netikėta mirtis. Įtariama, kad totorių J. Bieleką nunuodijo. Jei būtų išsaugojęs gyvybę, gal ir sukilimo baigtis būtų buvusi sukilėliams palankesnė. Beje, kai Lenkijos Seimas svarstė, ar verta paremti sukilėlius, buvo sakoma, jog verta, kadangi sukilėlių pusėje kaunasi generolas J. Bielekas. Iš Lietuvos kilę totoriai tarnavo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono armijoje. Ir Napoleonas vertino jų ištikimybę, narsumą. Rusijos caro kariuomenėje tarnavo net 25 totorių generolai iš Lietuvos. Tais laikais totorių tautybės kariai būdavo įtraukiami į pulkų garbės teisėjų sąrašus, jiems būdavo patikimos net garbės teismo pirmininko pareigos. Tai byloja apie aukštą totorių moralę. Turima neginčijamų žinių, jog generolas leitenantas Jokūbas Juzefovičius sėkmingai vadovavo 11-ąjai baltagvardiečių armijai, kovojusiai su bolševikais.

Išsilaikė tik 72 paras

Pats garsiausias totorių kariškis, kilęs iš Lietuvos, dr. A. Jakubausko manymu, – Suleimanas Macijus Sulkevičius. Po 1917-ųjų jis visas savo jėgas atidavė nepriklausomos totorių valstybės kūrimui. Ir šį sumanymą apvainikavo sėkmė. Nepriklausoma totorių valstybė buvo įkurta Kryme 1918 metų vasario mėnesį. Ją buvo pripažinusi Turkija, jau ruošėsi pripažinti ir Vokietija. Vyko net derybos, kad jos atstovams būtų leista dalyvauti Versalio taikos derybose. Tačiau Krymo totorių valstybė išsilaikė tik 72 paras. Pakenkė per didelis vokiečių pasitikėjimas savo jėgomis. Prisibijodami totorių vokiečiai liepė generolui S.M. Sulkevičiui nuginkluoti savo diviziją, nes jie vieni sugebėsią apginti Krymą tiek nuo baltagvardiečių, tiek nuo bolševikų. Bet nesugebėjo. Gėdingai paspruko, palikdami beginklius S.M. Sulkevičiaus karius. Tad bolševikai be didelio vargo užėmė Krymą ir Krymo totorių valstybę paskandino kraujo upėse. Tada generolas pasitraukė į Azerbaidžaną, bet bolevikai netrukus okupavo ir šią šalį. Iš Lietuvos kilęs totorių generolas prieš mirtį ištarė žodžius: „Aš džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti totorių valstybės kūrimo reikaluose ir aš didžiuojuosi, kad mirštu būdamas totoris“. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje puoselėjant totorių kultūrą itin daug nuveikė kunigaikščiai Algirdas ir Leonas Kričinskiai. Vilniuje jie įsteigė totoriškų periodinių leidinių, muziejų, biblioteką… Jų likimas – tragiškas. Antrojo pasaulinio karo metais vieną sušaudė vokiečiai, kitą nukankino NKVD budeliai.

Totorių pasididžiavimas – periodinis leidinys

Po 1945-ųjų Lietuvoje buvo apmirusi bet kokia tautinė veikla. Trūko inteligentų, trūko maldos namų, oficialiai tautiškumas buvo smerkiamas, niekinamas. Lietuvos atgimimas padėjo atsigauti ir Lietuvos totoriams. Pirmoji totorių organizacija atgimstančioje Lietuvoje susikūrė 1988 metų rugsėjo mėnesį. Tuomet ji vadinosi Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija. Vėliau ji transformavosi į Lietuvos totorių kultūros draugiją, kuri 1995-aisiais buvo perpavadinta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Tokios sąjungos įkūrimo iniciatorius – dr. Romualdas Makaveckas. Būtent šis jau anapilin iškeliavęs šviesaus atminimo totorius subūrė totorių inteligentiją, pajėgė suburti išblaškytus Lietuvos totorius. Jo iniciatyva Lietuvoje pradėtas leisti totoriškas laikraštis „Lietuvos totoriai“. Šiandien šis leidinys išaugo iki 32 puslapių. Šių metų kovo mėnesį išėjo 100-asis laikraščio numeris. Beje, leidinys, devynetą metų ėjęs tik lietuvių kalba, dabar jau leidžiamas dar ir rusų bei lenkų kalbomis. Tokiu būdu norima suburti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Baltarsijoje gyvenančius totorius. Tačiau laisvė, kaip bebūtų keista, atnešė ir daug rūpesčių. Dr. A. Jakubauskas mano, kad sovietinę mėsmalę pergyvenusiems žmonėms šiandien sunku persiorientuoti: jiems įdomu tik tai, kas draudžiama. Jei gūdžiais sovietinės priespaudos metais Raižiuose teveikė viena totoriška mečetė, jei buvo netoleruojamos jokios kalbos apie totoriškus papročius ir tradicijas, tai totoriai masiškai meldėsi Raižių mečetėje, beveik visi laikėsi papročių, kur tik galėjo, ten pabrėždavo savo kilmę. Šiandien niekas blogo žodžio nepasakys, jei didžiuosiesi esąs totorius. Tad kai kuriems tautiečiams, apgailestauja dr. A. Jakubauskas, tapo nebeįdomu būti totoriumi. Šį procesą skatina ir globalizacija, kurios neįmanoma išvengti. Lietuvos totoriai šiandien noriausiai studijuoja anglų kalbą. Atgaivinti gimtąją kalbą – sunkiai įgyvendinamas dalykas. Lietuvos totoriai jau net nenori išmokti turkų kalbos.

Svarbus socialinis aspektas

Toks elgesys – suprantamas. Angliškai kalbantis totorius lengviau susiras gerai apmokamą darbą, lengviau išlaikys šeimą. Todėl Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. A. Jakubauskas įsitikinęs, jog žmonės, puoselėjantys tautiškumą, neturi pamiršti ir apie socialines tėvynainių reikmes. Tautiškumo išlaikymas turėtų būti siejamas ir su vadinamaisiais skrandžio reikalais. Totoriai išliks totoriais tik tada, kai totoriumi būti bus pravartu, be kita ko, ir finansiškai. Paskutiniojo surašymo metu totoriais save laikė 3225 Lietuvos piliečiai. Gal totoriai išsiugdę specialų atsparumo asimiliacijai geną, padedantį išsaugoti savo tapatybę, jei per tiek laiko jų beveik nesumažėjo? Dr. A. Jakubauskas didžiuojasi ir tuo, kad praėjusių metų vasarą Vilniaus rajone prie vaizdingo ežero buvo surengtas pirmasis „sabantujus“, į kurį gausiai susirinko jaunieji totoriai iš visos Lietuvos. Ten jie ne tik šoko ar valgė tradicinius totoriškus patiekalus. Jiems buvo perskaityta įdomi paskaita apie islamą, papasakota apie totoriškus papročius. Daugelis jaunųjų totorių iki tol mažokai žinojo, kuo totorius skiriasi nuo lietuvio ar ruso. Šiemet dr. A. Jakubauskas vasarą organizuos dar vieną totorišką sąskrydį. Tokie renginiai po visą Lietuvą išblaškytiems totoriams padės artimiau susipažinti – kurti ne mišrias, o būtent totoriškas šeimas. Sąjungos pirmininkas džiaugiasi, kad kai kurie totoriai, susipažinę prie ežero praėjusiais metais, draugauja iki šiol. Tačiau dalis totorių vis tiek emigruos iš Lietuvos į svečias šalis, vis tiek kurs mišrias šeimas. Tad nutautėjimo procesai – labai pavojingi. Ne tik totoriams, bet ir lietuviams. Dr. A. Jakubauskas apgailestaudamas pastebėjo, kad lietuviai, skirtingai nei totoriai, mažiau atsparūs asimiliacijai. Svetur gyvenančių lietuvių vaikai, ypač anūkai, jau ne visi moka lietuviškai. Jeigu tokios tendencijos ir toliau vyraus, iš maždaug pusės milijono šiandien į Ispaniją, Didžiąją Britaniją ar Vokietiją emigravusių lietuvių po kelių dešimtmečių „mažai kas beliks“. O tada būtinai išsipildys siaubinga sovietinio veikėjo pranašystė apie Lietuvą be lietuvių.


Prisijunkite prie diskusijos