Savanorių „maištas“: atsitiktinumas ar provokacija


Print

Štai kad ir buvusio savanorio Rolando Banionio istorija. Kaip teigiama oficialiose išvadose, „jis1992-aisiais nusišovė savo namuose. Bet įtarimai, jog jam kažkas „padėjo“ atsisveikinti su šiuo pasauliu, neišsklaidyti iki šiol. Neoficiali versija tokia: R. Banionis aiškinosi, kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai – ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai. Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo? Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis.

Kauno rinktinės štabo viršininkas kapitonas Juras Abromavičius iš rusų desantininko rankų stengiasi išplėšti automatą. Kai kurių ekspertų teigimu, susistumdymas su rusų desantininkais labiau primena provokaciją, nei patriotinių jausmų protrūkį. Nuotraukoje: Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius ginklą mėgina atimti iš kolegos savanorio. Nuotr. iš asmeninio Gintaro VISOCKO archyvo.

Gintaras VISOCKAS
(Laikraštis „XXI amžius“, priedas „Slaptieji takai“)

(Pasakojimas apie tikrąsias savanorių nepaklusnumo akcijos priežastis, paslaptingas savanorių mirtis ir mįslingus sutapimus)

Praėjusią savaitę Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybes tiriančiai Seimo komisijai liudijo brigados generolas Česlovas Jezerskas. Spauda akcentavo, kad į apklausą pakviestas aukšto rango kariškis „apie J. Abromavičių nepasakė nieko blogo“. Kai kurie leidiniai taip pat pastebėjo, jog brigados generolo liudijimų išklausyti susirinko vos keli parlamentarai. Suprask, savanorių nepaklusnumo akcija jau visiems įgrysusi, neįdomi. „Slaptieji takai“ mano kitaip. Kol aiškiai nepasakyta, kam iš tiesų talkino 1997-ųjų pradžioje nužudytas J. Abromavičius, kodėl kadaise pasirašytas Ginklų koncentravimo potvarkis, paskatinęs savanorius maištauti, kol neįvertinta tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus veikla, šią bylą vadinti neįdomia – šventvagystė. Juolab kad keistų mirčių po savanorių nepaklusnumo akcijos būta žymiai daugiau. Be J. Abromavičiaus dar apie dešimtaktyvių pakaunės įvykių dalyvių žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Tačiau mūsų teisėsauga jas šiandien padėjusi į archyvą.

Kas paleido šūvį?

Štai kad ir buvusio savanorio Rolando Banionio istorija. Kaip teigiama oficialiose išvadose, „jis1992-aisiais nusišovė savo namuose. Bet įtarimai, jog jam kažkas „padėjo“ atsisveikinti su šiuo pasauliu, neišsklaidyti iki šiol. Neoficiali versija tokia: R. Banionis aiškinosi, kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai – ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai. Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo? Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis. Šį savanorį policija sulaikė už neva nelegalių ginklų laikymą. Pasodino į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio, pasirodo, buvo labai lengva pabėgti. Savanoris sėkmingai paspruko ir apsigyveno pas draugą. Kai šis išvažiavo į Šiaulius gydytis dantų, dėl neaiškių priežasčių iškrito iš penktojo aukšto ir, žinoma, užsimušė. Buvę R. Kuršo bendražygiai mano, kad, duodamas parodymus policijai, šis vyras prasitarė žinąs kompromituojančių faktų apie pakaunės įvykiuose tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavusius pareigūnus. Keista ir Kornelijaus Rudausko mirtis. Išplaukė su dviem kolegom žvejoti į Kauno marias ir … paskendo. Įdomiausia, kad žvejoti išplaukęs K. Rudauskas dėvėjo kostiumą. O Remigijus Kazokaitis nusišovė Varėnoje. Nuosavame name. Irmantas Ruplys rastas nusišovęs geležinkelio apsaugos būdelėje iš nagano. Edmundas Simonavičius nusišovė iš nuosavo medžioklinio šautuvo. Beje, batų nusiovęs nebuvo. Negražių kalbų sklinda ir dėl Žanetos Sadauskaitės mirties. Oficialią versiją jau girdėjome: ją miško sodyboje nušovė Haroldas Valaitis, beje, už šią žmogžudystę kalėjime atsėdėjęs tik vienerius metus ir keletą mėnesių. Tačiau ekspertai teigia, jog mergaitė nužudyta iš ginklo, kurio kalibras – 9 mm, o H. Valaitis, duodamas parodymus, sakė, kad lemtingą šūvį paleido iš „Kalašnikov“ automato, kurio kalibras – keliais milimetrais mažesnis. Šį kraupų įvykį iš karto mėginta priskirti maištaujantiems savanoriams, esą štai kokia tikroji nepaklusnumo akciją organizavusių savanorių moralė – šaudo nieko dėtas merginas. Kai žuvo Žaneta, troboje tuomet būta net penkių vyrų. Ir vis dėlto generalinė prokuratūra nesugebėjo nustatyti, kas iš tų penkių vyrų spustelėjo gaiduką.

Įsakymo originalo niekas nematė

Ypač mįslinga, gandais apaugusi pulkininko Gedimino Puloko mirtis. Kaip ir kiti paminėti vyrai, jis buvo aktyvus vadinamųjų pakaunės įvykių dalyvis. Tiksliau tariant, netiesioginis jų organizatorius. Juk būtent G. Pulokas neva pasirašė nelemtą ginklų koncentravimo įstatymą, paskatinusį Kauno rinktinės vyrus nepaklusti centrinei vadovybei. Įdomiausia tai, kad tuo metu, kai buvo neva pasirašomas įsakymas, tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus Lietuvoje nebuvo. Remiantis oficialia versija, ministras svečiavosi Turkijoje, kur vyko civilinės aviacijos paroda. O tuometinis štabo viršininkas Jonas Gečas buvo išvykęs, remiantis tais pačiais oficialiais šaltiniais, į JAV. Taigi itin svarbų, ginklų laikymo ir saugojimo tvarką gausiausioje ir įtakingiausioje Kauno rinktinėje reglamentuojantį įsakymą pasirašė ne tikrasis krašto apsaugos ministras A. Butkevičius, net ne tikrasis štabo viršininkas J. Gečas, o laikinai ministro pareigas atliekantis G. Pulokas. Šis įsakymas, be kita ko, paskelbtas tą dieną, kai šeši savanoriai jau buvo išėję į miškus, pareiškę nesutinkantys su kai kuriais vadovybės parėdymais. Taigi ir ministras A. Butkevičius, ir štabo viršininkas J. Gečas negalėjo nežinoti, jog Kaunės rinktinėje bręsta maištas. Ir vis tiek važiavo į komandiruotes, ir vis tiek neuždraudė skelbti savanorių itin neigiamai vertinamo įsakymo. Įdomu dar ir tai, kad G. Puloko pasirašyto įsakymo originalo niekas nėra matęs. Jis dingo. O po maždaug dviejų savaičių nebeliko ir paties G. Puloko. Oficiali diagnozė – kraujo vėžys. Tačiau tuo metu G. Pulokas jautėsi sveikas kaip ridikas. Jį neseniai tikrinę karo ligoninės medikai konstatavo: kariškis – „puikios fizinės formos“. Kai kurie buvę Kauno rinktinės savanoriai įtaria, kad nei A. Butkevičius, nei J. Gečas niekur iš šalies nebuvo išvykę. Savanorių maištą išprovokavęs įsakymas plk. G. Pulokui buvo pakištas specialiai. Jis tiesiog tapo „atpirkimo ožiu“, o paskui jį pašalino, kad niekam niekad niekada nepasakotų apie tikrąsias Ginklų koncentravimo įsakymo atsiradimo aplinkybes. Pasak kai kurių buvusių savanorių, šiandien daugiau negu aišku, kaip lengva sukelti kraujo vėžį. Tai rodo į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo Aleksandro Litvinenkos mirtis. Dar viena dėmesio verta aplinkybė: neva žodinį G. Puloko parėdymą dėl ginklų koncentravimo, savanorių žodžiais tariant – nuginklavimo, tuometinis Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius puolė labai jau uoliai vykdyti.

Pavadino provokatoriumi

Paskui pakaunės įvykius velkasi virtinė keisčiausių skandalų, apie kuriuos plačioji visuomenė mažai ką žino. Pavyzdžiui, apie 1993-iųjų metų rugsėjo 23 dieną. Jokiose oficialiose suvestinėse neužfiksuota, jog tądien greičiausiai buvo pasikėsinta į Kauno rinktinės savanorio Stanislovo Adamonio gyvybę. Tačiau samdomas žudikas pasirodė esąs nepatyręs – nepataikė. Arba jam buvo iškelta užduotis tik pagąsdinti auką. Štai kaip viskas tąsyk klostėsi. Tuomet majoro laipsnį turėjęs Stanislovas Adamonis vairavo tarnybinį automobilį. Vos tik pajudėjęs iš K. Petrausko ir Savanorių prospekto sankryžos jis išgirdo duslų šūvį. Kartu su juo važiavusi rinktinės darbuotoja Eleonora Kajeckienė šūvį irgi girdėjo. Tačiau kulka nekliudė nei žmonių, nei automobilio. Būdamas kariškis profesionalas S. Adamonis iš karto suprato, iš kur šauta – iš dar nebaigto statyti daugiaaukščio namo, stovėjusio netoli sankryžos. Dar tą patį vakarą savanoris S. Adamonis su keliais ginklo draugais apžiūrėjo įvykio vietą ir medyje šalia gatvės aptiko kulkos žymę. Į policiją pagalbos kreiptis nesiryžo, kadangi po pakaunės miško įvykių Kauno policininkai ir Kauno savanoriai vieni į kitus žiūrėjo kaip į didžiausius priešus. Kad tame medyje būta įstrigusios kulkos, S. Adamonis neabejoja, kadangi kitą dieną jau tas medis nebežaliavo – kažkas jį nupjovė. Kam buvo neparankus S. Adamonis? Atsargos pulkininko leitenanto laipsnį šiandien turintis S. Adamonis siūlo atkreipti dėmesį į keletą, jo manymu, svarbių momentų. Pirma, jis viešai, girdint maždaug dviems šimtams kariškių, Kauno karininkų ramovėje J. Abromavičių ir jo parankinius pavadino provokatoriais. Tuoj po šio pareiškimo jis išgirdo sklandant gandus, jog jam už tai „paskelbtas mirties nuosprendis“. Jis iš pradžių nepatikėjo, kad tie gandai – rimti, tačiau rugsėjo 23-ąją šūvio, jo įsitikinimu, tikrai būta.

Dirbtinai sukeltas širdies infarktas

Buvęs Kauno savanoris Arūnas Stašaitis tvirtina, jog ir su juo norėta susidoroti. Jeigu S. Adamonį bandyta nušauti, tai A. Stašaičiui greičiausiai dirbtinai sukelti keli širdies infarktai. Duodamas interviu „Slaptiesiems takams“, buvęs Kauno rinktinės savanoris prisipažino, kad jam teko gydytis JAV, mat lietuviais medikais tuomet nepasitikėjo. Jis turįs juodu ant balto surašytą Amerikos specialistų išvadą: infarktą greičiausiai sukėlė išorinės priežastys. Žinoma, šimtaprocentinių garantijų nėra, kad širdies negalavimus sukėlė dirbtiniai veiksniai, tačiau JAV chirurgai įtaria, kad „čia tikrai neapsieita be pašalinių įsikišimų“. Pasak A. Stašaičio, kai kurie J. Abromavičiaus aplinkos žmonės labai jau jį norėjo pašalinti iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų. Vos tik pasklido gandas, kad sušlubavusi A. Stašaičio sveikata, vienas karininkas kreipėsi net į tuometinį VSD vadovą Jurgį Jurgelį, pažnibždėdamas neva didelę paslaptį: A. Stašaitį derėtų išleisti į atsargą kaip netinkamą profesinei karo tarnybai dėl silpnos sveikatos. Su tuometiniu kapitonu A. Stašaičiu siekta susidoroti dėl tų pačių priežasčių, kaip ir su S. Adamoniu: J. Abromavičių jis manė esant provokatoriumi, bet kokia kaina kiršinančiu savanorius, atkakliai trukdančiu taikiai sureguliuoti vadinamąjį Kauno savanorių „maištą“.

Pabandė atimti ginklą iš rusų desantininko

Atsargos majoro laipsnį turintis A. Stašaitis papasakojo vieną atsitikimą, kurio liudininku jis buvo pats. Taigi keistą J. Abromavičiaus elgesį matė savo akimis. Atsitiko tai 1992 metų liepos mėnesį. Netoli Garliavos Kauno rinktinės savanoriai buvo įsirengę stebėjimo postą. Poste stvovėjusių savanorių užduotis – tikrinti pravažiuojančias Rusijos kariuomenės transporto priemones. O greta įsikūrė rusų desantininkai, kurių užduotis – trukdyti. Todėl nenuostabu, kad kilo žodinis konfliktas. Tačiau keista tai, kad atlėkęs štabo viršininkas J. Abromavičius, bent jau pabandęs taikiai susitarti, iš karto griebė penkiems desantininkams vadovaujančiam praporščikui už automato – pasistengė ginklą išplėšti iš rankų. Tas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas. Pasipriešino, kirto per rankas, atstūmė. Be kita ko, sušuko saviškiams „k boju“. Penki desantininkai nedelsdami užsitaisė ginklus, vamdzdžius nukreipdami ne į laukus, bet į Lietuvos savanorius. Kauno rinktinės savanoriams nieko kito nebeliko, kaip pasielgti analogiškai – savo ginklus nukreipti į rusų desantininkus. Taip ir stovėjo vieni prieš kitus atsuktais ginklais. Kapitonas A. Stašaitis neabejojo, kad tuoj kažkas neištvers įtampos ir paleis šūvį. Ir tada prasidės tikras susišaudymas. Įtampa buvo didžiulė. Jis puikiai prisimena, kaip rusų praporščikui per kaktą bėgo stambūs prakaito lašai. Kraujo praliejimo išvengti padėjo, pasak atsargos majoro A. Stašaičio, viršila Mykolas Dūdonis. Jis nepastebėtas priėjo praporščikui iš už nugaros ir parodė granatą. Ir ištarė maždaug tokius žodžius: „jei neįsakysi saviškiams pasitraukti, susprogdinsiu granatą – abu išlėksime į orą“. Rusų praporščikas suprato, kad lietuvis nejuokauja, ir liepė desantininkams pasitraukti. Tada ginklus nuleido ir Kauno rinktinės savanoriai. O kur tuo metu buvo štabo viršininkas J. Abromavičius? Buvusio savanorio A. Stašaičio teigimu, pasistumdęs su praporščiku dėl automato Juras iš karto spruko į šalį – už keliolikos metrų stovėjusio automobilio link. Būtent gėdingai pasitraukė, nors tuo metu paremti savanorių sugužėjo kelios dešimtys civilių garliaviškių. Vadinasi, civiliams irgi grėsė didžiulis pavojus.

Kraujo išvengta viršilos Mykolo Dūdonio dėka

Panašiai tų dienų įvykius apibūdino ir pats M. Dūdonis. Jis irgi teigė, jog štabo viršininkas J. Abromavičius tądien pasielgė jei ne kaip provokatorius, tai kaip karštakošis, nesitvardantis vyras, negalintis vadovauti jokiam, net mažiausiam, kariniam junginiui. „Taip, aš mačiau, kaip Juras bandė iš praporščiko atimti ginklą. O Afganistane tarnavęs rusų desantininkas, žinoma, ginklo neatidavė. Tada ir užvirė visa ta košė. Sukėlęs pavojingą konfliktinę situaciją J. Abromavičius čia pat pasitraukė – įvykius stebėjo iš šalies“, – sakė buvęs viršila M. Dūdonis. M. Dūdonis neneigė, jog buvo priėjęs prie rusų praporščiko su kovine granata, grasindamas dideliu „bum“. Pasak M. Dūdonio, kitos išeities tiesiog nebuvę. Vėliau jam teko šnekėtis su praporščiku, iš kurio rankų Juras bandė išplėšti ginklą. Atsisveikindamas rusų desantininkas labai nuoširdžiai šnibžtelėjo į ausį: „saugokis to karštakošio ginklų atiminėtojo“. Provokatoriumi, išdaviku, priešu nepavadino, bet iš intonacijos buvo galima suprasti, kuo rusų desantininkas laiko J. Abromavičių. Pasak M. Dūdonio, Kauno rinktinės štabo viršininkas dar sykį yra užfiksuotas kaip provokatorius. Tas incidentas įvykęs pakaunės miškuose. Atvažiavęs neva inspektuoti savanorių J. Abromavičius pastebėjo šalia palapinės padėtą automatą, iš karto jį čiupo ir puolė šaukti, girdi, kaip savanoriai aplaidžiai saugo savo ginklus. Netoliese stovėjęs ginklo savininkas pareikalavo automatą grąžinti. J. Abromavičius grąžinti ginklo nesiruošė. Tarp vyrų kilo grumtynės. Nors situacija nebuvo tokia pavojinga, kaip tada, stumdantis su Afganistane tarnavusiu rusų desantininku, tačiau iki kraujo praliejimo vėl gi buvo vos keli žingsniai. Pakaunės įvykiuose stovyklos komendantu tarnavęs M. Dūdonis pripažino, jog ir toji situacija „J. Abromavičiui garbės nedaro: „primena provokaciją, o ne patriotinių veiksmų protrūkį“.

Už nederamai saugotus ginklus – kapitono laipsnis

Kai kurie Kauno savanoriai J. Abromavičiui nepalankių faktų žino ir daugiau. Štai kad ir Savanorių sąjungos vyriausiajam garbės teismui 1966-ųjų gegužės 10 dieną perduotas atsargos plk. ltn. S. Adamonio raštas, bylojantis apie iš Kauno rinktinės pagrobtus ginklus. Pasirodo, iš Kauno rinktinės kadaise dingo net 28 automatai, šautuvai ir pistoletai. Lietuvos teisėsaugai žinomos 8 žmogžudystės, kurios atliktos panaudojus būtent pagrobtus Kauno savanorių ginklus. Tais ginklais Vilijampolėje nužudyti šeši „Daktarų“ gaujos nariai, o Sargėnuose nušautas verslininkas Vytautas Čepas su savo vairuotoju. Teisėsauga iki 2001 metų rado tik 13 ginklų. Taigi dar 15 pavogtų ginklų „kažkur klaidžioja“. O kas buvo tiesiogiai atsakingas už ginklų apsaugą Kauno rinktinėje? Ogi štabo viršininkas J. Abromavičius. Kad už ginklų apsaugą konkrečiai atsakingas būtent štabo viršininkas, labai smulkiai ir aiškiai išdėstyta pareigybinėse instrukcijose, kurias yra pasirašiusi tuometinė A. Butkevičiaus dešinioji ranka – J. Gečas. Tačiau užuot nubaudęs J. Abromavičių dėl aplaidžiai atliekamų pareigų, ministras A. Butkevičius jam be eilės suteikė kapitono laispsnį. Buvęs Kauno rinktinės vado pavaduotojas plk. ltn. S. Adamonis įsitikinęs, jog J. Abromavičius tuomet turėjo galingų užtarėjų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Kitaip nebūtų drįsęs, pavyzdžiui, skelbti kovinės parengties, kai sužinojo, jog nepaklusnumo akcijos dalyviai taikiai grįžta į Kauną. „Skelbdamas per radiją kovinę parengtį, Juras ne tik kad viršijo savo įgaliojimus. Tokį parėdymą juk gali duoti tik ministras. Tokiu savo žingsniu jis išsidavė nenorįs taikaus vadinamojo pakaunės maišto sureguliavimo. Tokiu savo žingsniu jis pademonstravo, jog siekia sukirinti grįžtančiuosius su akcijoje nedalyvavusiais vyrais“, – „Slaptiesiems takams“ pasakojo atsargos plk. ltn. S. Adamonis. Įtartinai pasielgė J. Abromavičius ir tuomet, kai pasirūpino informuoti Kauno policiją, kada ir kokiomis gatvėmis į Kauną grįžta Jonas Maskvytis. Pasak S. Adamonio, tuometinis Seimas visiems pakaunės įvykio dalyviams garantavo neliečiamybę. J. Maskvyčiui – taip pat. Jeigu perspėta policija būtų bandžiusi sulaikyti iš miško grįžtantį J. Maskvytį, šis vyras greičiausiai būtų priešinęsis – juk parlamentarai garantavo, jog teisėsauga nepersekios savanorių už nepaklusnumo akciją. „Tad kam reikėjo pranešti policijai, kada grįžta dar prieš nepaklusnumo akciją reikalų su teisėsauga turėjęs J. Maskvytis? Siekta dar vieno konflikto?“ – retoriškai teiravosi S. Adamonis.

Jeigu būtų norėjęs…

Vardindamas šiuos faktus, neturiu tikslo nei specialiai apjuodinti, nei specialiai sukompromituoti 1997-ųjų pradžioje nuosavame automobilyje susprogdinto kapitono J. Abromavičiaus. Šiuo straipsniu tenoriu atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkybes, kurias kai kurie pareigūnai, politikai ir žurnalistai šiandien specialiai ar nesąmoningai nutyli, iškraipo. J. Abromavičiaus šalininkai greičiausiai iki užkimimo šauks, esą S. Adamonio, A. Stašaičio ir M. Dūdonio pateikti faktai – nė sudilusio skatiko neverti. Man regis, į jų teiginius derėtų pažvelgti labai atidžiai. Priešiškų valstybių veikla Lietuvoje visuomet bus sumaniai, gudriai maskuojama. Aiškindamiesi, kas dirbo ir iki šiol dirba ne Lietuvos labui, dažniausiai nerasime tiesioginių, neginčijamų įkalčių. Tačiau kai kurios aplinkybės iškalbingos ir verčia suklusti, susimąstyti: ar tikrai apdovanojome būtent tą, kuris labiausiai vertas ordinų ir medalių? Nūnai labai madinga nepaklusnumo akcijos kurstymu kaltinti dešiniuosius. Tuo tarpu pilietinio karo kurstymu labai nesunkiai būtų galima apkaltinti buvusį krašto apsaugos ministrą A. Butkevičių. Šnekantis su buvusiais Kauno rinktinės savanoriais, išgirdau retorišką klausimą. „Jei A. Butkevičius būtų norėjęs nepaklusnumo akciją kuo greičiau užbaigti, taip ir būtų padaręs. Jis galėjo atvažiuoti į mišką, visų akivaizdoje suplėšyti vadinamąjį Ginklų koncentravimo įsakymą, ir visi po valandos jau būtų grįžę į nuolatines dislokacijos vietas. Bet nepanorėjo“. Beje, panaši akcija tais pačiais metais vyko ir Estijoje. Tik estų aukšto rango pareigūnai būtent taip ir pasielgė, kaip nepasielgė mūsų ministras A. Butkevičius – atvažiavo į mišką ir vyrams pažadėjo nedelsiant atšaukti įsakymą. Ne tik pažadėjo, bet ir atšaukė. Ir nepaklusnumo akcija po kelių valandų išsikvėpė…


Prisijunkite prie diskusijos