Suvokimai. Tėvai


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tėvai“. Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų sausio 28 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas savuosius „Suvokimus“ kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų.

Daugelis iš jų – nepraradę aktualumo. Jie tik patvirtina rašytojo įžvalgumą, pastabumą, gilumą. Tačiau jų nėra internete. Todėl tęsiame pažintį su Petro Dirgėlos „Suvokimų“ ciklo rašiniais.

Petras Dirgėla

Suvokimai. Tėvai

Prisimenu 1993 metų žiemą, būseną, patirtą kaime. Sniegas, sniegas, sniegas. Eini nepalikdamas pėdų – tuojau užpusto. Šalta troboje, šalta širdyje. To šalčio širdyje negali pavadinti nei Lietuva, nei atvirkščiai – Avuteil. Žodžių skiemenys – ir lie, ir tu, ir va… ir a, ir vu, ir teil… – čia yra tik pagaugai, kurie rytą vakarą išberia kūną.

Rakinamos visos durys. Nuo artimųjų, nuo kaimynų, nuo pašalaičių. Ir visi, kurie nori, turi raktus nuo svetimųjų durų. Nauji namai statomi tik iš pavogtų rąstų, tik iš pavogtų plytų. Vagystė yra gyvenimas. Gyvenimas yra vagystė, vidur baltos dienos nurengta senutė.

Šeimose nėra tėvo. Tėvo pareigas eina arba gobšus pinigų kalikas, arba girtuoklis tironas, arba į juodą neviltį papuolęs vargšas. Tėvo nebėr. Tėvas paskelbtas buvusiu.

1997 metais, taip pat žiemą, per Tris karalius, naujojoje Bitės Vilimaitės apsakymų knygoje „Užpustytas traukinys“ perskaičiau sakinį: „Taip susiklostė gyvenimas, kad ji visus tuos vyrus ir moteris, sėdinčius dabar čia, prie jos karsto, buvo nors po truputį auginusi, – ir net jų vaikus, ir vaikų vaikus buvo švarinusi ir glosčiusi tomis savo minkštomis didelėmis rankomis, kurios dabar, mėlynos ir subadytos, ant krūtinės, lyg mažame kiemelyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą“.

Lyg mažame kiemelyje!.. Ar atsimenat? Mažas kiemelis, santėmis, sėdi pavargę tėvai po obelimi ir ramiai šnekasi. Dabar, praėjus daugeliui metų, dilgt ir pajaučiame džiugų graudumą, patyrę, kaip ištikimai tebesaugo mūsų širdį tėvų meilės „mažas kiemelis“.

Esu laimingas, kad įsipareigojau tėvams. Saviems tėvams, kurie tebekruta. Kaimynų tėvams, kuriuos išvežė. Gausybės gentainių tėvams, kuriuos nušovė ir ant miestelio gridinio po raudona vėliava padrėbė arba lageriuose nežinia kur pakasė. Taip pat ir tiems mano amžininkų tėvams, kurie, negalėdami nei savo sugebėjimų ugdyti, nei sandėrio su sąžine sudaryti, tyliai ir kantriai dirbo darbą, nuolatos pešiojami ir stumdomi, sveikatą prarado.

Gyvenimas nuo gimimo iki mirties nėra gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Gyvenimas lyg vijoklis vyniojasi ir lapoja aplink ašį, kuri išnyra iš praeities, perveria mano (mūsų) buvimą ir įnyra į  laiką, kuriame manęs (mūsų) nebebus. Ši ašis yra tėvai – tėvai karta po kartos, nesibaigianti jų seka. Brangiausias turtas, kurį tėvai perduoda vaikams, yra apsauga, patyrimas, kaip apsisaugoti nuo visokio pikto. Mes dažnai pašiepiame tėvų archaiškus darbo įrakius, „nemadingas“ pažiūras, „pasenusią“ moralę. Tačiau argi mes, madingi ir šaunūs, nepasijuntam nesaugūs, kai tik nuo tėvų – nuo jų „apsaugos mažo kiemelio“ – atsitolinam?

Apgailiu sprendimus tų, kurie susirado tėvų pakaitalus ir įsipareigojo ištikimai tarnauti klanų „tėvams“, nusikalstamų grupuočių „krikštatėviams“. Jų „vaikus“ retsykiais sergsti ginkluoti apsauginiai, tačiau ne tikrųjų tėvų meilės apsauga atsitolinusių vaikų nebegalės išgelbėti, kai tie patys ginkluoti apsauginiai, „bizniui negerai pakrypus“, įrems pistoleto vamzdį į jauną kaktą.

Seimo narys Egidijus Bičkauskas sakė, kad būtų gerai, jeigu prokuratūra ir toliau liktų „iš dalies“ savarankiška. Tačiau jeigu prokuratūra nepriklausytų nei vykdomajai, nei teisinei valdžiai, ji priklausytų „tėvams“ ir „krikštatėviams“. Prokuratūros priklausymas mums „iš dalies“ (jos išlaikymas iš biudžeto lėšų, už mokesčių mokėtojų pinigus) reikštų jau ir mūsų tiesioginį priklausdymą nuo visokių „pakaitinių tėvelių“.

Iš rūsio parsinešiau bulvių. Itališkų. Iš Vatikano į JAV gabena seną automobilį, kuriuo važinėjo kardinolas Karolis Voityla, kol tapo popiežium. Šventajam Tėvui per du dešimtmečius šio automobilio taip ir neprireikė. Prireikė „tėvams“. Parduos aukcione. Čia svarbu ne kokį nors nepritarimą aukcionui pareikšti. Čia svarbu tik suprasti, kaip „padaroma daikto kaina“, – tam tinka viskas, ir šventas vardas.

Apie viską, kas vyksta, verta susimąstyti. Kol supranti, kas aplinkui dedasi, pasaulis  dar šiek tiek savas. Kai nieko nebesupranti, kas dedasi, pasaulis tau yra jau visai ir visas svetimas.

„Tik tas, kuris žino, kas jis yra ir kodėl yra toks, – rašė Vaclovas Havelas, – tik pažįstantis save ir sugebantis save apibūdinti gali prasmingai bendradarbiauti su kitais“.

Brendate per sniegą, darbus dirbate, patiriate visokių būsenų, protą nušviečia čia žmogus, čia kokios nors velniavos supratimas. Parašykite. Dalinkimės gyvenimo suvokimais kaip duona.

1997 metų sausio 28 diena.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2015.07.15; 06:20


Prisijunkite prie diskusijos