18-a garsiausių mirčių Ukrainos nepriklausomybės laikais


Print

Per pastarąjį pusmetį Ukrainoje žuvo apie dešimt buvusios valdžios atstovų, tarp kurių yra aukštų valdininkų. Vis dažniau mūsų laikai lyginami su dešimtuoju dešimtmečiu – audringo banditų aiškinimosi laikotarpiu arba pooranžiniais 2000-aisiais, gausiais politikų savižudybių.

2015-ieji mažiau nei per keturis mėnesius iš tikrųjų pasiekė keistų mirčių rekordą, nors ir ankstesniais metais  pasitaikydavo nemažai atgarsio sulaukusių nusikaltimų. Daugelio iš jų tyrimas iki šiol nebaigtas, bet net ten, kur baigtas, visuomenei liko ne mažiau klausimų. 

Ar galėjo Jurijus Kravčenka šauti į save du kartus? Ar Viačeslavas Čiornovila žuvo per paprastą kelių eismo avariją? Ar Jevgenijus Kušnariovas žuvo nuo atsitiktinio rikošeto, ar tai iš anksto apgalvotas nužudymas?

„Gordon“ (www.gordonua.com) surinko 18 didžiausio atgarsio sulaukusių mirčių nepriklausomoje Ukrainoje istorijų. Vienas milicija laiko seniai atskleistomis, kitose iki šiol nėra net įtariamųjų, beveik visų užsakovai taip ir nebuvo nustatyti.

1995 metai. Achatis (Aleksandras) Braginas, 42 metų

Donecko verslininkas. Kriminalinėje aplinkoje buvo žinomas Aliko Greko (Graiko,  – red.) slapyvardžiu. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje – vienas iš įtakingiausių žmonių Donecko srityje, kontroliavo reikšmingus regiono finansų srautus. Vadovavo firmai „Liuks“ (vėliau ji tapo milijardieriaus Rinato Achmetovo finansinės-pramoninės grupės dalimi). Nuo 1994 metų ir iki savo mirties – futbolo klubo „Šachtior“ prezidentas. Achmetovas buvo jo artimas bendražygis.

1995 metų spalio 15 dieną 17.02 val. prie įėjimo į svečių tribūną Donecko stadione per „Šachtioro“ ir Simferopolio „Tavrija“ rungtynes nuaidėjo sprogimas. Tada žuvo Braginas ir penki jo apsaugininkai, dar trys žmonės buvo sunkiai sužeisti, bet liko gyvi. Iš žiūrovų niekas nenukentėjo. Sprogimas buvo toks stiprus, kad identifikuoti Braginą pavyko tik pagal „Rollex“ laikrodį.

Radijo bangomis valdomas sprogmuo (apie 5 kg plastido) buvo įmūrytas į cementines grindis daugiau nei prieš mėnesį.

Po Bragino nužudymo laikraštis „Zerkalo nedeli“ ("Savaitės veidrodis"), remdamasis savo šaltiniais, pranešė keturias atsitikimo versijas: trys pirmosios buvo susijusios su kriminalinių santykių aiškinimusi, ketvirta – jėgos struktūromis, girdi teisėsaugininkai, „neįstengdami įstatymiškai susitvarkyti su nusikalstamuoju pasauliu, ryžosi jį nužudyti“.

Vėliau tyrimas nustatė, kad sprogdino Donbase veikianti Igorio Kušniro nusikalstama grupuotė (jos sąskaitoje daugiau kaip 20 žmogžudysčių, įskaitant Jevgenijų Ščerbanį ir Vadimą Getmaną). Iki mūsų dienų išgyveno tik du sprogdinimo stadione byloje figūruojantys asmenys – rusų samdomas žudikas Vadimas Bolockichas, pravarde Vadikas Maskvietis, ir milicijos majoras iš Donecko Viačeslavas Sinenka. Visi pagrindiniai grupuotės nariai, įskaitant patį Kušnirą, mirė arba žuvo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

Bombos sprogimą stadione įjungė Igoris Filipenka (buvo nužudytas Donecke 98-aisiais), apsirengęs milicijos kapitono uniforma. Pagal tyrimo prielaidą, nusikaltėlį dengė ir padėjo jam išeiti iš stadiono tikras milicininkas – Sinenka. 2004 metais jis buvo sulaikytas Graikijoje, vėliau perduotas Ukrainai. 2007 metais Donecko apeliacinis teismas nuteisė Sinenką kalėti iki gyvos galvos. Buvęs milicininkas savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad nužudymo momentu buvo Liubovės Uspenskajos koncerte „Doneck“ komplekso kino-koncertų salėje.

2008 metais Ukrainos Aukščiausiojo teismo Kolegija nusiuntė bylą Donecko srities Apeliaciniam teismui pakartotiniam svarstymui. Teismo sprendime pažymima, jog daugeliui epizodų nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kad Sinenka susijęs su nusikaltimu. 2009 metais jis buvo paleistas teismo salėje, byla perduota papildomam ikiteisminiam tyrimui.

Kas buvo Bragino nužudymo užsakovas, iki šiol nenustatyta.

Ką rašė žiniasklaida

Pažymėtina, kad svečių tribūnoje tuo metu turėjo būti srities valstybinės administracijos vadovas Ščerbanis su vienu savo pavaduotoju. Nors jau šešios minutės, kai mačas turėjo prasidėti, srities vadovas dėl kažkokios priežasties stadione nepasirodė.

„Zerkalo nedeli“ („Savaitės veidrodis“), 1995 metai

Teisme 2003 metais Generalinė prokuratūra negalėjo įrodyti, kad Ščerbanio, Bragino ir Getmano nužudymas buvo kieno nors „apmokėtas“. Faktiškai tai atsitiko todėl, kad vienintelis gyvas likęs grupės dalyvis Vadimas Bolockichas taip ir neprisipažino gavęs pinigų už tokių nusikaltimų vykdymą. (…) Bolockichas pareiškė, kad elgėsi kaip Robin Hudas, padėdamas ukrainiečių tautai atsikratyti „pernelyg turtingų žmonių“.

„Ostrov“ („Sala“), 2011 metai

Beje, su juo (Braginu – „Gordon“) galėjo žūti ir Achmetovas, tuo metu Bragino dešinioji ranka, kuris neatsitraukdamas visur sekiojo paskui Aliką Greką. Bet tą dieną „ranką“ išgelbėjo „kojos“. Rinatas Achmetovas nusprendė pasimankštinti – pasivaikščioti pėsčiomis, ir porą minučių pavėlavo į stadioną. Tos „pora minučių“ ir nulėmė jo likimą.

Iš buvusios žurnalistės, dabar liaudies deputatės Tatjanos Černovol Facebook‘o, 2012 metai

1996 metai. Jevgenijus Ščerbanis, 50 metų

Politikas ir verslininkas, Ukrainos antrojo šaukimo liaudies deputatas. Dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo vienas iš turtingiausių žmonių Ukrainoje, korporacijos „Aton“ savininkas.

Ščerbanis buvo nužudytas 1996 metų lapkričio 3 dieną rėžiminiame objekte – Donecko oro uoste, kur su šeima atskrido iš Maskvos.

Ščerbanis jau nulipo nuo JAK-40 trapo ir stovėjo šalia jį sutinkančio automobilio, kai du nusikaltėliai oro uosto darbuotojo uniformomis prisiartino prie lėktuvo. Pirmiausia vienas iš samdomų žudikų nušovė Ščerbanį (iš viso į jį buvo paleistos šešios kulkos), tada antrasis pradėjo chaotiškai šaudyti, per tai žuvo dar trys žmonės, o keletas, įskaitant jo bendrininką, buvo sužeisti.

Po nusikaltimo žmogžudžiai dingo automobiliu VAZ-21099. Jį vairavo trečias nusikalstamos grupės narys milicininko uniforma. 19-metis Ruslanas Ščerbanis, atskridęs iš Maskvos kartu su tėvu ir motina, liko gyvas.

Nusikaltėliai naudojo pistoletus TT ir Agram-2000.

Tyrimas nustatė, kad su šia žmogžudyste, kaip ir Bragino sprogdinimu, susijusi Kušniro gauja. Rengiant nusikaltimą dalyvavo ne mažiau kaip dešimt žmonių, žudė du – Vadimas Bolockichas (Vadikas Maskvietis) ir Genadijus Zangelidis (Žvėris – Zver – red.).

Pagal oficialią versiją, nužudymo užsakovo ir Kušniro tarpininkas buvo Dnepropetrovsko kriminalinis autoritetas Aleksandras Milčenka, pravarde Matrosas (Jūreivis, – red.), kuris palaikė artimus santykius su buvusio premjero Pavelo Lazarenkos verslo partneriu ir patarėju Piotru Kiričenka. Milčenka mirė 1997 metais mįslingomis aplinkybėmis.

Bolockichas prisipažino, kad tai jis nužudė Ščerbanį. Visus kitus, pasak jo, nušovė jo porininkas. Ukrainos duomenimis, 2000 metais Bolotskichas pats atvyko į Kijevą ir prisistatė, o ruso gynyba tvirtina, kad jis neteisėtai pagrobtas Maskvoje ir atvežtas į Ukrainą.

Nusikaltimo užsakovai iki šiol nenustatyti.

2012 metais GPU (Ukrainos generalinė prokuratūra) atnaujino Ščerbanio bylos tyrimą. Žuvusiojo sūnus paprašė teisėsaugos patikrinti, ar su šio nusikaltimo užsakymu susiję Pavelas Lazarenka ir Julija Timošenko.

2013 metais tuometinis generalinis prokuroras Viktoras Pšonka pareiškė, kad jie organizavo nužudymą „iš savanaudiškų paskatų“, sumokėję už tai 2,8 mln. dolerių. Pasak Pšonkos, tarp Timošenko ir Ščerbanio buvo verslo interesų konfliktas, susijęs su dujų tiekimu.

Lazarenka ir Timošenko savo sąsajas su nusikaltimu kategoriškai neigė.

Ką rašė žiniasklaida

Jei ne Bolockicho bendrininko Zangelidžio isterija, po to, kai Bolockichas nušovė Ščerbanį, nusikaltėliams būtų pavykę „tyliai ramiai“ dingti iš nusikaltimo vietos, bet Zangelidis pradėjo beatodairiškai šaudyti aplinkui ir net kliudė patį Bolockichą. Bet net tokiomis aplinkybėmis nusikaltėliai faktiškai nekliudomi paliko oro uostą.

„Ostrov“, 2011 metai

Byloje nebuvo jokių mokėjimo dokumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad Timošenko ar Lazarenka pervedė pinigus už Jevgenijaus Ščerbanaio nužudymą. Aš tai pareiškiu labai atsakingai. (…) Maža kas kam ką pervedinėjo? Kur įrodymai, kad tai už nužudymą?

Iš Bolotskicho advokato Dmitrijaus Pojezdo interviu leidiniui „Zerkalo nedeli“, 2012 metai

Toji viena iš skandalingiausių 15 metų senumo politinių žmogžudysčių visiems laikams pakeitė Ukrainos naujausios istorijos eigą. Visų pirma, doneckiečių atėjimas į valdžią nusikėlė praktiškai dešimtmečiui. Faktiškai politiko ir verslininko Ščerbanio vietą laikui bėgant užėmė du žmonės: Viktoras Janukovičius kaip politikas ir Rinatas Achmetovas kaip verslininkas.

TVi, 2013 metai

1998 metai. Vadimas Getmanas, 63 metų

Ekonomistas ir finansininkas, Ukrainos pirmųjų dviejų šaukimų liaudies deputatas.1992–1993 metais buvo Ukrainos Nacionalinio banko vadovas. Getmano iniciatyva buvo įsteigta Ukrainos tarpbankinė valiutos birža, kurios biržų komiteto pirmininku jis buvo iki pat savo žūties. 1998 metų balandžio 22 dieną apie 20.00 val. Getmanas privažiavo prie savo namų Suvorovo gatvėje Kijeve, paleido vairuotoją ir nuėjo link įėjimo. Žudikas laukė finansininko namo viduje ir ėmė šaudyti, kai tik jis įžengė į liftą. Į Getmaną iššovė penkias kulkas. Vienas šūvis buvo kontrolinis – į galvą.

Getmano kūną po kurio laiko lifte aptiko kaimynai. Ekspertizė nustatė, kad nusikaltėliai šaudė pistoletu TT. Šūvių name niekas negirdėjo: ginklas buvo su duslintuvu.

Getmano žudiką, Ukrainos pilietį Sergejų Kulevą, sulaikė tik 2001 metais, bet visai pagal kitą bylą. Būdamas viename Lugansko naktiniame bare, jis dalyvavo peštynėse, o jau per tyrimą prisipažino  nužudęs finansininką.

Tyrimas nustatė, kad banditai ketino susidoroti su Getmanu dar dieną, bet finansininkas papietavo restorane ir namo pietų nevažiavo. Nusikaltėliai liko laukti iki vakaro. Kulevas užsimaukšlino peruką ir laukė aikštelėje tarp pirmojo ir antrojo aukšto. Jo bendrininkas Stepanas Iljičenka, nusigrimavęs ir apsirengęs moteriškais drabužiais, budėjo prie įėjimo: jis per radijo ryšį pranešinėjo, kur yra Getmanas, o jeigu finansininkas priešinsis Kulevui, turėjo pats jį nušauti. Po nusikaltimo banditai du kartus keitė mašinas, kad paslėptų pėdsakus.

Kulevas irgi priklausė Kušniro gaujai, užsakymą nužudyti Getmaną jis gavo dar iš vieno tos grupuotės nario – Valerijaus Pušniakovo (nužudytas 98-aisiais metais). Remdamasis informacija, gauta iš Pušniakovo, Kulevas pranešė, kad už Ščerbanio ir Getmanao nužudymų slypi Lazarenka, kuris neva tai pervedinėjo pinigus už tuos nusikaltimus.

2003 metais Lugansko srities Apeliacinis teismas nuteisė Kulevą kalėti iki gyvos galvos. Vėliau jis pareiškė, kad yra nekaltas ir kad prisipažino mainais už pažadą gauti ne tokią griežtą bausmę.

Tikrasis žmogžudystės užsakovas nenustatytas. Lazarenka savo sąsajas su juo visada neigė.

Ką rašė žiniasklaida

Getmano žmogžudystės mastų negalima lyginti su jokiu kitu užsakomuoju nusikaltimu NVS teritorijoje. Figūra, pagal Ukrainos mastus prilygstanti Čiubaisui ir Berezovskiui, buvo išbraukta iš Ukrainos politikos ir ekonomikos.

Zerkalo nedeli“, 1998 metai

Liudytojų nuomone, Getmanas galėjo būti nužudytas dėl kai kuriems įtakingiems asmenims nepageidautinos informacijos, kurią jis turėjo dėl savo užimamos padėties bankinėje sferoje. Liudytojai sako, kad Getmanas galėjo trukdyti Lazarenkai vykdyti stambias finansines machinacijas.

Segodnia“ („Šiandien“). 2003 metai

1999 metai. Viačeslavas Čiornovilas, 61 metų

Politikas ir publicistas. SSSR laikais už savo publicistiką ir teisių gynimo veiklą buvo tris kartus teistas, iš viso lageriuose ir tremtyje praleido 14 metų. Buvo vienas iš Ukrainos Liaudies judėjimo (Narodnyj ruch, – red.) įkūrėjų ir lyderių. Aukščiausiosios rados I–III šaukimo  deputatas. Du kartus, 1991 ir 1994 metais, balotiravosi į Ukrainos prezidentus. Ketino dalyvauti prezidento rinkimuose 1999 metais.

Čiornovilas ir jo vairuotojas Jevgenijus Pavlovas žuvo automobilio katastrofoje 1999 metų kovo 25 apie vidurnaktį.  Grįžtant į Kijevą iš Kirovogrado, 5-ajame Borispolio–Zolotonošos trasos kilometre Černovilo Toyota susidūrė su bandžiusiu kelyje apsisukti grūdų prikrautu KamAz‘u.

Sunkvežimio vairuotojas Vladimiras Kudelia ir du jo keleiviai nenukentėjo.

Iškart po tragedijos milicija pareiškė, kad įvyko paprasta kelių eismo avarija, ir atmetė kalbas apie užsakomąją žmogžudystę. Pagal oficialią versiją, įvykio kaltininkas buvo KamAz‘o vairuotojas, kuris bandė apsisukti neleistinoje vietoje. Toyota vairuotojas irgi pažeidė kelių eismo taisykles, viršijęs greitį. Po trijų mėnesių, 1999 metų birželį, byla buvo nutraukta.

Žuvusio politiko bendražygiai nuo pat pradžių atsitikimą vadino politine žmogžudyste, pabrėžė, kad tyrimas neveiksmingas, atsisakoma apklausti liudytojus ir naikinami dokumentai.

2009 metais liaudies deputatai Jaroslavas Kendzeris ir Ivanas Stoika, remdamiesi liudytojų duomenimis, pareiškė, jog Čiornovilas ir Pavlovas po avarijos buvo gyvi, bet vėliau juos nužudė, neva tai žuvusiųjų galvose buvo kastelto smūgių pėdsakų. 2011 metais prokuratūra, neinformavusi giminaičių, ekshumavo Čiornovilo ir jo vairuotojo kūnus. Vėliau žinyba pareiškė, kad ekspertizė neaptiko traumų, nesusijusių su avarija.

2014 metais Kijevo srities miesto Borispolio rajono teismas pripažino avariją paprastu kelių eismo įvykiu ir nutraukė KamAz‘o vairuotojo bylą dėl senaties. Čiornovilo giminaičiai padavė apeliaciją ir ją laimėjo, teismas perdavė bylą papildomam tyrimui, kuris trunka iki šiol.

Ką rašė žiniasklaida

Aš giliai įsitikinęs, kad vis dėlto tai buvo nužudymas. Na, gal ne giliai įsitikinęs, bet tvirtai – labai jau daug tenai atkreipiančių dėmesį detalių… Yra dalykų natūralių ir paprastam kelių eismo įvykiui nenatūralių, tai štai, antrųjų, dirbtinai sukurtų ar užprogramuotų, Čiornovilo byloje daugiau, nei pirmųjų. (…) Viačeslavas Čiornovilas buvo realus gerbiamas kandidatas į Ukrainos prezidentus: tad kodėl jis, artimiausioje perspektyvoje tikras Ukrainos prezidentas, negalėjo trukdyti Rusijai? Lengvai!

Iš buvusio generalinio prokuroro Sviatoslavo Piskuno interviu savaitraščiui „Bulvar Gordona“, 2014 metai

2000 metai. Georgijus Gongadzė, 31 metų

Žurnalistas. Dešimtajame dešimtmetyje filmavo dokumentinius filmus, dirbo vedėju televizijos kanaluose STB ir Gravis. Prieš penkis mėnesius iki savo dingimo ėmė leisti internete „Ukrainska pravda“. Buvo leidinio pirmasis vyriausiasis redaktorius. Savo straipsniuose ir viešose kalbose kritikavo valstybės aukščiausiąją vadovybę.

2000 metų rugsėjo 16 dieną apie 22.30 val. Gongadzė dingo Kijeve, Lesės Ukrainkos bulvare. Tą vakarą jis išėjo iš Alionos Pritulos, kartu su juo kūrusios leidinį „Ukrainska pravda“, buto ir pasuko namo – Červonoarmeiska (Raudonosios armijos, – red.) gatvėn. Prieš du mėnesius iki savo dingimo Gongadzė oficialiai kreipėsi į Ukrainos Generalinę prokuratūrą ir pranešė, kad yra sekamas.

Apie Gongadzės likimą nieko nebuvo žinoma iki 2000 metų lapkričio 2 dienos. Tada Kijevo srityje miške Taraščio miesto rajone vietinis gyventojas su sūnum pastebėjo purios žemės sklypelį, įsižiūrėję pamatė styrančią ranką. Iš duobės atkasė kūną be galvos. Šiek tiek vėliau DNR testai patvirtino, kad tai Gingadzė. Kaukolės fragmentų buvo rasta tik 2009 metais.

2000 metų lapkritį, praėjus dviem mėnesiams po Gongadzės dingimo, Ukrainoje kilo „kasečių skandalas“: prezidento apsaugos tarnybos bendradarbis Nikolajus Melničenka paskelbė pokalbių, neva tai darytų Leonido Kučmos kabinete, garso įrašus. Sprendžiant iš jų, su Gongadzės nužudymu gali būti susijusi Ukrainos aukščiausioji vadovybė.

Gongadzės nužudymo byla pirmą kartą pajudėjo 2003 metais. Spaly buvo sulaikytas Ukrainos VRM Vyriausiosios kriminalinės paieškos valdybos (GUUR) viršininkas Aleksejus Pukačius, kuris buvo įtariamas sunaikinęs Gongadzės bylos dokumentus. Po mėnesio Pukačius buvo paleistas, pasižadėjęs neišvykti, bet jis tuojau pat dingo, ir šešerius metus buvo nežinoma, kur jis yra.

Tyrimas pusantrų metų buvo sustojęs, kol 2005 metų sausį pavyko apklausti du esminius liudytojus – Pukačiaus pavaldinius, kurie dalyvavo žurnalisto sekime (iš viso Gongadzę sekė keliasdešimt ministerijos bendradarbių). Po mėnesio buvo sulaikyti trys nužudymu įtariami asmenys: Ukrainos VRM Vyriausiosios kriminalinės paieškos valdybos (GUUR) budėjimo dalies viršininkas Nikolajus Protasovas, tos pačios valdybos skyriaus viršininkas Valerijus Kostenka ir Pukačiaus vairuotojas Aleksandras Popovičius. Jų teismo procesas prasidėjo 2005 metų pabaigoje ir baigėsi 2008 metais. Protasovas buvo nuteistas  13 metų kalėti, Kostenka ir Popovičius – po 12. Nė vienas iš jų visos kaltės neprisiėmė, tiesioginiu žmogžudystės iniciatoriumi vardijo Pukačių.

Pukačius buvo sulaikytas 2009 metų liepą. Tada jis pranešė, kur užkasta Gongadzės galva. 2013 metais Pukačius buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet nuosprendis iki šiol neįsigaliojo: teismas vis dar tebesvarsto buvusio generolo paduotą apeliaciją.

Kaip gi buvo nužudytas Gongadzė? Iš teismo nuosprendžio matyti, kad pagrobti žurnalistą buvo planuota rugsėjo 15, bet specialioji operacija žlugo, ją įvykdyti pavyko kitą dieną. Kai Gongadzė išėjo iš Pritulos namų, prie jo tarnybine mašina Hyundai Sonata privažiavo Popovičius ir, apsimetęs taksistu, pasisiūlė pavėžėti. Paaiškinęs, kad priešakinė sėdynė sulūžusi, jis pasakė žurnalistui sėsti ant užpakalinės. Praktiškai iškart į automobilį įsėdo Pukačius (ant pirmosios sėdynės), Valerijus Kostenka ir Nikolajus Protasovas (Gongadzei iš abiejų šonų).

Gongadzės bylos tyrimą lydėjo garsūs skandalai. Jo motina ilgą laiką sakė, kad ties Taraščia rastas kūnas ne jos sūnaus, o Pukačius dažnai keitė parodymus. Tai jis sakė, kad įsakymą nužudyti žurnalistą gavęs asmeniškai iš Kravčenkos, tai aiškino, kad nužudymo motyvas buvę nemalonūs Gongadzės pasisakymai apie Kučmą, paskui sakė, kad žurnalistas rengė valstybės perversmą Ukrainoje, o jį nužudęs, jis, girdi išgelbėjęs šalį.

Žurnalisto nužudymo užsakovai iki šiol nenustatyti. Kučma ir Litvinas visus kaltinimus neigia. Kravčenka, kuris galėtų nušviesti daugelį šios istorijos faktų, 2005 metais buvo rastas negyvas.

2001 metai. Igoris Aleksandrovas, 45 metų

Žurnalistas. Dirbo televizijos ir radijo kompanijos Top vadovu (Donecko sritis, Slavianskas). Vedė programą „Neretušuota“. Šiek tiek prieš žūtį toje televizijos laidoje du buvę milicininkai papasakojo apie teisėsaugininkų ryšius su kriminaliniu pasauliu ir apie užsakomuosius Donecko srities verslininkų nužudymus. Žurnalistas pažadėjo visas detales paskelbti vėliau, bet informacija taip ir nepasklido eteryje, nes jis žuvo.

2001 metų liepos 3 dieną apie 8 val. ryto buvo žiauriai sumuštas prie įėjimo į televizijos ir radijo kompanijos patalpas Slavianske. Jo kolegos, kurie, išgirdę triukšmą, išbėgo į gatvę, aptiko Aleksandrovą kraujo klane. Greta jo gulėjo dvi beisbolo lazdos, kurias paliko piktadariai.

Kurį laiką žurnalistas turėjo sąmonę, bet į ligoninę buvo nugabentas jau ištiktas komos. Išgelbėti žurnalisto nepavyko, po keturių dienų, liepos 7, jis mirė, neatgavęs sąmonės.

Iškart po Aleksandrovo sumušimo milicija pareiškė, kad žuvusiojo profesinė veikla nelaikoma pagrindine nusikaltimo priežastimi ir kad pagrindinė įvykio versija – kerštas.

Po dviejų mėnesių, 2001 (2011) metų rugpjūty, paskelbta, kad žudikas – 44 metų benamis iš kaimyninio Kramatorsko Jurijus Verediukas. Pagal milicijos versiją, Verediukas iš pažįstamo žmogaus gavo užsakymą nužudyti kažkokį advokatą, bet supainiojo ir „per klaidą“ nužudė Aleksandrovą. Už nusikaltimą benamiui neva tai buvo pažadėtas butas ir automobilis „Žiguli“. Per teismo procesą Verediukas visą laiką painiojosi parodymuose. 2002 metų gegužę Donecko apeliacinis teismas, neįrodęs dalyvavimo nusikaltime, Verediuką išteisino ir paleido, o po dviejų mėnesių jis mirė. Iš pradžių oficiali versija buvo, kad jis mirė nuo aštraus širdies nepakankamumo, vėliau tyrimas nustatė, kad jis buvo nunuodytas. 

Po Verediuko išlaisvinimo tyrimas buvo atnaujintas. 2003 metų rugsėjy Ukrainos generalinė prokuratūra pranešė, kad Aleksandrovo nužudymo organizatoriai ir vykdytojai areštuoti. Pagrindiniu užsakovu buvo įvardytas verslininkas Slaviansko kompanijos „Ukrlyga“ vadovas Aleksandras Rybakas, organizatoriumi – jo brolis Dmitrijus, vykdytojais – Ruslanas Tursunovas, Aleksandras Onyška ir Sergejus Korickis. Tyrimas nustatė kad visi jie yra Kramatorsko nusikalstamos grupuotės „17-tasis rajonas“ nariai.

Žurnalisto mušimo priežastis, sakė vykdytojai, buvo jo demaskuojanti medžiaga apie Aleksandrą Rybaką: programoje, kurią anonsavo Aleksandrovas, bet kuri taip ir nebuvo parodyta, galėjo būti paskelbtas garso įrašas, įrodantis, kad Rybakas susijęs su kriminalinio pasaulio autoriteto nužudymu.

Bylos pradėta klausytis 2004 metais, o po dviejų metų teismas paskelbė nuosprendį: Aleksandras Rybakas buvo nuteistas 15 metų kalėti, Dmitrijus Rybakas – 11, Aleksandras Onyška – 12, Ruslanas Tursunovas – 6, Sergejus Korickis – dvejus su puse.

2012 metais buvo nuteisti kalėti keturi milicininkai, kuriuos teismas pripažino prisidėjus prie tyrimo klastojimo. Antai, buvęs Kramatorsko vyriausiojo milicijos komisariato (?) (главка) viršininko pavaduotojas Igoris Krivolapovas (būtent jis, stengdamasis atskleisti nusikaltimą, prasimanė versiją su benamiu) buvo nuteistas kalėti septynerius metus, buvę milicininkai Aleksandras Gerasimenka, Albertas Viničiukas ir Sergejus Šlominas, kurie dalyvavo sulaikant Verediuką ir jį nunuodijant, buvo nuteisti trylikai ir aštuoneriems metams kalėjimo.

Ką rašė žiniasklaida

Žurnalistai pamėgino išsiaiškinti, kas būtent kelia abejonių, ar oficiali versija teisinga. Visų pirma, įtariamojo asmenybė. Priešais kamerą Jurijaus Verediuko kaimynai ir pažįstamieji paliudijo, kad jis neaukšto ūgio, fiziškai silpnas. Tuo tarpu Aleksandras Omeljanenka – tas advokatas, į kurio gyvybę neva tai kėsinosi,  – atletiškas vyras, vos ne dviejų metrų ūgio, per dvi galvas aukštesnis už Jurijų. (…) Be to, Omeljanenka ir Aleksandrovas nepanašūs iš išvaizdos, nesuprantama, kaip juos galima supainioti.

Den“ („Diena“), 2001

2001 metai. Jurijus Kononenka, 46 metų

Charkovo verslininkas ir politikas. Buvo firmos „Losk“, kuriai, beje, priklausė to paties pavadinimo didžiausias Rytų Ukrainos automobilių turgus Charkove, savininkas. Žūties momentu – Ukrainos liaudies deputatas, Liaudies demokratų partijos frakcijos narys..

Kononenka buvo rastas negyvas savo firmos „Losk“ biure 2001 metų sausio 22 dieną. Šalia ant rašomojo stalo gulėjo jam priklausantis ir oficialiai registruotas karabinas „Saiga“. Kononenkos krūtinėje kairėje pusėje buvo šautinė žaizda. Priešmirtinio laiškelio liaudies deputatas nepaliko.

Kaip pasakoja Kononenkos pavaldiniai, tą dieną jis atvažiavo į darbą apie 9 valandą ryto, paskui valandą vedė pasitarimą, po to paprašė firmos bendradarbio atnešti jam į kabinetą „Saigą“ su patronais. Pavaldinio toks prašymas nenustebino, nes Kononenka anksčiau ne kartą pasiimdavo ginklą ir eidavo pašaudyti į pakriaušę kaimynystėje. Po to iki vakaro į liaudies deputato kabinetą niekas nebuvo įėjęs. Apie 20.00 val., kai nebe pirmą kartą pabeldus į duris Kononenka neatsakė, bendradarbiai surado antrą raktą, įėjo į kabinetą ir aptiko nebekvėpuojantį vadovo kūną. 

Niekas iš buvusiųjų biure „Losk“  bendradarbių šūvio negirdėjo.

Iškart po Kononenkos žūties buvo užvesta kriminalinė byla pagal straipsnį „privedimas prie savižudybės“.

Liaudies deputato giminaičiai ir pažįstamieji kalbėjo, kad jis buvo optimistas ir negalėjo nusižudyti, o žiniasklaida politiko žūtį apibūdino kaip paslaptingą. Tuometis liaudies deputatas Michailas Brodskis pareiškė, kad abejoja dėl savižudybės versijos.

Tyrimo metu buvo svarstomos trys pagrindinės versijos: savižudybė, privedimas prie savižudybės ir neatsargus elgesys su ginklu. 2001 metų birželį tyrimas padarė galutinę išvadą: Kononenka iššovė, neatsargiai nukreipęs karabino vamzdį į save.

2004 metai. Georgijus Kirpa, 58 metų

Politikas. Praktiškai visą gyvenimą dirbo geležinkelyje. Žūties momentu buvo Ukrainos transporto ir ryšių ministras, „Ukrzaliznica“ generalinis direktorius. Vienas iš įtakingiausių šalies politikų.

Kirpos kūnas buvo rastas ant grindų saunoje, esančioje jo rezidencijos teritorijoje Bortničiuose  prie Kijevo, 2004 metų gruodžio 27 dieną apie 17.40 val., kitą dieną po Ukrainos prezidento rinkimų trečiojo rato. Mirties priežastis – šautinė žaizda dešiniajame smilkinyje.

Šalia Kirpos rastas 5,45 mm kalibro pistoletas PSM, kurį jis visada nešiodavosi su savim. Šūvis vienas, kulka perėjo kiaurai.

Paskutinis valdininką matė jo vairuotojas. Jiedu pažaidė bilijardą, papjaustė kopūstų žiemai, paskui vairuotojas išvažiavo, o Kirilas nuėjo į sauną. Pirmoji kažką negero įtarė politiko žmona. Grįždama iš darbo namo, ji bandė su juo susisiekti mobiliuoju telefonu, bet šis neatsakė. Kruviną Kirpos kūną aptiko apsaugininkas. Priešmirtinio laiškelio politikas nepaliko.

Dėl Kirpos mirties buvo užvesta baudžiamoji byla pagal straipsnį „privedimas prie savižudybės“. Spaudoje buvo keliamos prielaidos, kad atsitikimo priežastis gali būti grobstymai geležinkelyje, su kuriais galėjo būti susijęs ministras.

Po pusmečio tyrimas pareiškė, kad Kirpa pasitraukė iš gyvenimo savo valia, byla buvo nutraukta, neradus nusikaltimo sudėties. „Nerasta duomenų, patvirtinančių, kad Kirpa buvo privestas prie savižudybės šantažuojamas kitų asmenų dėl griežto elgesio su jais, prievartos veikti prieš įstatymus ar sistemingo žmogaus orumo žeminimo“,  – sakoma baudžiamosios bylos medžiagoje.

Kirpos našlė liudydama išsakė prielaidą, kad vyras nusižudė dėl sudėtingos situacijos šalyje, nes viską ėmė giliai į širdį.

Ką rašė žiniasklaida

Nenoriu analizuoti, lyginti, – jokiu būdu, bet aš žinau, kodėl Kirpa nusišovė. Jis bijojo ne kalėjimo, o gėdos, jam buvo baisu išgirsti, jog kažkas ims pasakoti, kad jis elgęsis neteisėtai, ims aiškintis, kur dingo pinigai.

Iš buvusio generalinio prokuroro Sviatoslavo Piskuno interviu leidiniui „Bulvar Gordona“, 2007 metai.

2005 metai. Jurijus Kravčenka, 53 metų

Politikas. Devintajame dešimtmetyje dirbo įvairiose pareigose VRM struktūroje. 1992 metais buvo paskirtas Ukrainos vidaus reikalų ministro pavaduotoju, po dvejų metų – Valstybinio muitų komiteto pirmininku. 1995–2001 metais vadovavo VRM. Po to dirbo Chersono srities valstybinės administracijos vadovu ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pirmininku. Mirties momentu jokių reikšmingų valstybinių pareigų nėjo, bet jo vardas figūravo žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo byloje.

Dieną prieš savo gimtadienį, 2005 metų kovo 4-osios rytą, apie pusę aštuntos Kravčenka buvo rastas negyvas savo vasarnamio šalia Kijevo ūkiniame priestate. Tą dieną apie 10.00 val. jis turėjo vykti į Ukrainos generalinę prokuratūrą apklausai Gongadzės byloje.

Kaip pasakoja Kravčenkos našlė, rytą jis išėjo iš namų, o po 10 minučių nuaidėjo du šūviai. Ji nubėgo į pagalbines patalpas, kur rado savo vyrą. Kravčenka sėdėjo ant kėdės, pasviręs į kairę pusę.

Buvusio ministro galvoje rastos dvi žaizdos.

Tyrėjai buvusio ministro kišenėje rado priešmirtinį laiškelį: „Mano brangieji, aš niekuo nekaltas. Atleiskite man, aš tapau prezidento Kučmos ir jo aplinkinių politinių intrigų auka. Išeinu nuo Jūsų švaria sąžine. Sudie“.

Kravčenka dešinėje rankoje laikė savo vardu registruotą čekišką pistoletą „Čezet

Po buvusio ministro mirties Ukrainos generalinė prokuratūra užvedė baudžiamąją bylą.

Ekspertai kėlė prielaidas, kad tai, kas atsitiko, nepanašu į savižudybę. Buvęs sveikatos apsaugos ministras Nikolajus Poliščiukas pareiškė, kad mirtis vienareikšmiškai buvusi smurtinė. Pasak jo, po gautos traumos Kravčenka negalėjo šauti į save antrą kartą. Jo nuomone, „žmogus negali išlaikyti ginklo rankoje po tokios traumos“.

Į tai prokuratūra atsakė, kad pašalinių asmenų pėdsakų patalpose, kur rastas Kravčenka, neaptikta. Vienintelis dalykas – tyrėjai taip ir nerado bloknoto, iš kurio išplėštas priešmirtinis laiškelis.

Po dviejų mėnesių, 2005 metų gegužę, Ukrainos generalinė prokuratūra paskelbė išvadas, kad savižudybė – tai galutinė Kravčenkos mirties priežastis, ir vėliau bylą nutraukė. 2006 metais tyrimas buvo atnaujintas, po metų vėl nutrauktas. Šeima abejojo atliktų ekspertizių objektyvumu ir sakė, kad niekas nenori ieškoti tikrųjų įvykio priežasčių.

2007 metai. Jevgenijus Kušnariovas, 55 metų

Politikas. 1990–2000 metais buvo Charkovo meru, Prezidento administracijos vadovu, Chrakovo srities valstybinės administracijos ir apskrities tarybos pirmininku. Du kartus buvo išrinktas į parlamentą – 1990 ir 2006 metais.

Oranžinės revoliucijos laikotarpiu rėmė Viktorą Janukovičių ir sakė kalbas visų lygių deputatų suvažiavime Severodonecke, dėl to vėliau buvo apkaltintas skelbęs separatistinius raginimus. 2005 metais ryšium su ta byla buvo kelioms dienoms sulaikytas.

Žūties momentu – Ukrainos liaudies deputatas, Regionų partijos narys.

2007 metų sausio 16 dieną apie 14.00 val. (kitais duomenimis – 16.00 val.) Kušnariovas buvo šūviu sužeistas per medžioklę privačiose valdose prie Iziumo Charkovo srityje.

Pagal oficialią versiją (politiko giminaičiai ja abejojo), miške jis buvo su vairuotoju Andrejumi Porfirjevu, liaudies deputatu regionalu Dmitrijumi Šencevu, jo padėjėju Dmitrijum Zavalnu (naudmenų savininku) ir milicijos dimisijos generolu Vasilijum Lucenka.

Iki šiol neaišku, kokiomis aplinkybėmis Kušnariovas buvo sužeistas. Tos dienos įvykius galima atkurti tik iš liudytojų pasakojimų, o jie savo parodymus keitė. Iš pradžių buvo pranešta, kad politikas buvo sužeistas automobilyje Toyota Land Cruiser, kuriame buvo medžiotojai. Neva tai važiuodama mašina šoktelėjo ir ginklas su nenuspaustu saugikliu iššovė. Zavalnas, pamatęs vilką (kitų duomenimis – šerną), ėmė šaudyti iš karabino Benelli Argo, viena kulka grįžo rikošetu nuo medžio ir pataikė į politiką.

Ką rašė žiniasklaida

Aš su tėvu dažnai būdavau Zavalno, kuriam priklauso „Hai“, medžioklės ūkyje, ir žinau, kad šiaip jau jis pats pas save nemedžioja, jam gaila žudyti savo gyvūnus. O čia, pasirodo, šaudė. Manau, kad arba jis neatsitiktinai paėmė į rankas šautuvą, arba jam teko prisiimti kieno nors kito šūvį. Dabar apie rikošetą nuo medžio. Kaip tai galėjo būti, jei kulka turėjo medyje įstrigti, nes jis minkštas.

Iš Jevgenijaus Kušnariovo sūnaus Jevgenijaus interviu laikraščiui „Segodnia“, 2008 metai

2007 metai. Maksimas Kuročkinas, 37 metų

Rusijos verslininkas, žinomas pravarde Maksas Bešennyj (Maksas Pasiutėlis, – red.). Rusijos žiniasklaida rašė apie jo ryšius su „Lužnikų“ nusikalstama grupuote, priskyrė jam dalyvavimą plėšimuose ir turto prievartavime. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje turėjo stambų verslą Ukrainoje. Čia turėjo keletą srities dujų kompanijų ir viešbučių. Konfliktavo su grupei „Privat“ artima Genadijaus Korbano grupe „Slavutič-kapital“ dėl Dnepropetrovsko turgaus „Ozerka“.

Oranžinės revoliucijos laikotarpiu rėmė Ukrainos prorusiškas politines jėgas, buvo „Rusų klubo“ Kijeve steigėjas.

2006 metų lapkričio 20 dieną Borispolio oro uoste buvo sulaikytas, apkaltinus turto prievartavimu (vėliau byla nutraukta dėl teisiamojo mirties). Areštinėje buvo iki savo žūties.

Buvo nužudytas 2007 metų kovo 27 dieną apie 17.00 val. Kijevo Sviatošino rajoninio teismo vidiniame kiemelyje, pasibaigus teismo posėdžiui, svarsčiusiam jo bylą. Snaiperis pataikė Kuročkinui tiesiai į širdį. „Nenoriu mirti, paleiskite mane“, – prašė jis per posėdį, bet teismas atsisakė pakeisti jam kardomąją priemonę.

Pagal instrukciją kalinių gabenimo mašina, prie kurios vedė Kuročkiną, turėjo stovėti prie pat durų, bet kiemelis buvo remontuojamas, ten buvo daug statybinių šiukšlių, todėl specialusis automobilis stovėjo per kelis metrus nuo įėjimo. Snaiperis šovė, kai tik Kuročkinas pasirodė tarpdury.

Į verslininką šauta iš priešais stovinčio devynaukščio namo palėpės. Nužudymo įrankį – suomišką snaiperio šautuvą Sako TRG-42 – žudikai paliko nusikaltimo vietoje.

Liudytojai matė du vyriškius su kaukėmis, jie išėjo pro laukujas duris ir nuvažiavo automobiliu Mazda, kuris vėliau buvo rastas Kijevo centre.

Iškart po nužudymo milicija susiejo nužudymą su konfliktinėmis situacijomis, į kurias Kuročkinas patekdavo dėl savo verslo. Teisėsaugininkai patikslino, kad politikos čia nėra.  Žiniasklaida detalizavo nužudymo versijas: santykių aiškinimasis dėl turgaus „Ozerka“, konfliktas su buvusiais biznio partneriais iš Maskvos arba įtakingų Ukrainos žmonių, apie kuriuos Kuročkinas daug žinojo, užsakymas.

2010 metais pasirodė smulkesnės informacijos: Kuročkino nužudymu įtariamas iš Dnepropetrovsko kilęs Timofejus Ratušnas, gimęs 1976 metais, pravarde Žora Armanis. Milicijos duomenimis, jis anksčiau tarnavo specialiosios paskirties dalinyje, baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas. Nužudymo momentu buvo su porininku, kurio reikėjo apsidraudimui. Antrojo žudiko vardas nė karto nebuvo minėtas.

Šiandien paskelbta Ratušno paieška per Interpolą. Kaip sekasi tirti šią bylą, milicija nėra pranešusi.

Ką rašė žiniasklaida

Kuročkino atveju, be karo dėl biznio versijos, lygiai taip pat turi būti kita: tardymo metu Rusijos pilietis galėjo pradėti duoti nereikalingus parodymus. Tuo priartino savęs sunaikinimą. Kai Kuročkinas grįžo į Ukrainą, daugelį ištiko šokas – jis važiavo, žinodamas, kad bus suimtas.

Ukrainskaja pravda“, 2007 metai

2010 metai. Vasilijus Klimentjevas, 67 metų

Charkovo žurnalistas, laikraščio „Novyj stil“ („Naujas stilius“, – red.) redaktorius.. Laikraščio tiražas buvo mažas, jis nebuvo pardavinėjamas, o daugiausia buvo platinamas Charkovo valdininkams ir jėgos struktūrų darbuotojams, apie kuriuos Klimentjevas rašė. Beveik visos Klimentjevo medžiagos buvo apie piktnaudžiavimą ir korupciją.  

2010 metų rugpjūčio 11 dieną apie 8 valandą ryto Klimentjevas išėjo iš savo namų ir nuo to laiko jo niekas nebematė. Po savaitės Pečenegos tvenkinyje Charkovo srityje valtyje buvo rastas jo telefonas ir raktai. Narai apieškojo vandens telkinį, bet nerado nieko, kas galėtų padėti tyrimui.

Numanoma, kad dingimo dieną Klimentjevas išvažiavo iš savo namų kartu su nežinomu vyriškiu sidabrinės spalvos automobiliu BMV. Kur jie keliavo – iki šiol neaišku.

Žurnalisto kūnas iki šiol nerastas.

Iš pradžių teisėsaugininkai svarstė aštuonias nusikaltimo versijas, tarp kurių – nužudymas dėl skolų ir pagrobimo inscenizavimas. Šiuo metu dominuoja nužudymas dėl profesinės veiklos.

2010 metais Ukrainos generalinė prokuratūra pranešė, kad šioje byloje atliktos 45 ekspertizės, apklausta per 500 liudytojų.

Po metų milicija įvardijo įtariamąjį žmogžudį – tai Andrejus Kozaris, gimęs 1977 metais, buvęs Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos (UBOP) bendradarbis. Be to, Kozaris įtariamas nusikaltimuose, susijusiuose su neteisėta narkotikų apyvarta. Kaip tik pagal šitą straipsnį jo ieško teisėsaugininkai. Pasak Matvijenkos, Kozaris buvo tas informatorius, kuris pranešė Klimentjevui apie Denisiuko vasarnamį.

Teisėsaugininkai išdėstė prielaidą, kad žurnalisto nužudymo motyvas galėjo būti jo medžiagos, „nukreiptos prieš patį Kozarį ir jo aplinkinius“. Tyrimo nuomone, Kozaris veikė ne vienas ir jis slapstosi Rusijoje.

Ką rašė žiniasklaida

Žurnalistams Klimentjevas – baisus spaudos ribojimo Ukrainoje, praėjus septyniems mėnesiams po Janukovičiaus išrinkimo prezidentu, simbolis.  (…) Žurnalistai kalba apie naują baimės ir cenzūros erą.

The Guardian, 2010 metai

2014 metai. Valentina Semeniuk–Samsonenko, 57 metų

Ukrainos keturių šaukimų liaudies deputatė (antrojo šaukimo – nuo Ukrainos komunistų partijos, kitų trijų – nuo Socialistų partijos). 2005–2008 metais vadovavo Ukrainos Valstybės turto fondui (FGI). Paskutiniais gyvenimo metais bendradarbiavo su Viktoro Medvedčiuko „Ukrainos pasirinkimu“ („Ukrainskij vybor“, – red.), veikė moterų judėjime.

Semeniuk–Samsonenko kūnas buvo rastas 2014 metų rugpjūčio 27 dieną jos namuose Čaikų kaime netoli Kijevo. Buvusi Valstybės turto fondo vadovė mirė nuo šūvio į kaktą. Greta jos gulėjo TOZ markės medžioklinis šautuvas, registruotas vieno šeimos nario vardu. Priešmirtinio laiškelio žuvusioji nepaliko.

Aptarinėtos dvi versijos: nužudymo ir savižudybės. Tyrimas paskyrė virtinę ekspertizių, įskaitant ginklo patikrinimą.

2014 rugsėjy Ukrainos VRM Vyriausiosios tyrimų valdybos viršininko pavaduotojas Aleksandras Vakulenka pranešė, kad Semeniuk–Samsonenko byloje įtariamųjų nėra, o šių metų vasarį generalinis prokuroras Viktoras Šokinas sakė, kad jis turi pagrindo manyti, jog tai buvusi savižudybė.

Pagal tyrimo versiją, moteris vienu keliu atsiklaupė ant grindų, ant jų stačiu kampu pastatė šautuvo buožę ir šovė sau į kaktą.

Tuo tarpu televizijos kanalas Gromadske TB atliko eksperimentą ir pabandė atkurti 2014 metų rugpjūčio 27 dienos įvykius. Eksperimento dalyvė (televizijos kanalo duomenimis, jos tokia pat kaip Semeniuk–Samsonenko kompleksija, ūgis ir rankų ilgis) pastatė ant žemės TOZ (praktiškai su tokio pat ilgio vamzdžiu) ir pabandė nuspausti gaiduką. Jai to padaryti nepavyko.

Su  savižudybės versija nesutiko nei Semeniuk–Samsonenko bendražygiai, nei giminaičiai. Kolega iš socialistų partijos Aleksandras Morozas matėsi su ja porą dienų prieš mirtį ir „jokių savižudybės prielaidų nepastebėjo“.  O žuvusiosios brolis Nikolajus Skibjukas pareiškė, kad „99,9% netiki savižudybe“. Jis taip pat pranešė, kad prieš tris savaites iki mirties jai kažkas grasino.

Ką rašė žiniasklaida

Advokatūros akademijos Kriminalinio proceso ir kriminalistikos katedros profesorius Viktoras Bojarovas priduria, kad moterys dažniausiai žudosi pasikardamos, persipjaudamos venas arba išgerdamos dideles dozes vaistų. “Moterys paprastai nešauna sau į galvą. Moterys, kaip taisyklė, visada galvoja, kaip atrodys. Net karste. Tokia jų psichologija“, – pabrėžia ekspertas.

Segodnia, 2014 metai

2015 metai. Michailas Čečetovas, 61 metai

Politikas. Regionų partijos narys. 2003–2005 metais vadovavo Ukrainos Valstybės turto fondui. Keturis kartus buvo išrinktas liaudies deputatu: 1994, 2006, 2007 ir 2012 metais. Žūties momentu nėjo jokių reikšmingų pareigų.

Prieš Čečetovą buvo atliekamas tyrimas dėl 2014 metų sausio 16 dienos balsavimo už „diktatoriškus įstatymus“ organizavimo. 2015 metų vasario 20 dieną Čečetovas buvo suimtas, o vasario 23 dieną paleistas už 5 mln. grivinų užstatą, kurį už jį sumokėjo Opozicinio bloko liaudies deputatas verslininkas Vadimas Novinskis.

2015 metų vasario 28 dieną apie 1.30 val. Čečetovo kūnas buvo rastas šalia daugiabučio namo įėjimo Mišugos gatvėje Kijeve. Politikas gyveno 17-ajame aukšte dviejų lygių bute, pro kurio langą ir iškrito. Čečetovo žmona, pabudusi ir neradusi jo šalia, apėjo visą butą ir pamatė antrame aukšte atvirą langą bei vyro šlepetes. Čečetovų bute tuo metu nieko nebuvo.

Savo kabinete politikas paliko priešmirtinį laiškelį: „Aš išeinu. Manau, taip bus geriau visiems. Labai ačiū visiems už palaikymą. Atleiskite ir supraskite mane teisingai“. Milicija, motyvuodama giminaičių informacija, pranešė, kad po to, kai buvo iškelta baudžiamoji byla, Čečetovą buvo apėmusi depresija.

Dėl Čečetovo žūties buvo užvesta baudžiamoji byla pagal straipsnį „tyčinis nužudymas“. Milicija paaiškino, kad tokia kvalifikacija leis patikrinti visas įmanomas versijas.

Pasak VRM vadovo patarėjo Antono Geraščenkos, giminaičių liudijimai nepalieka abejonių, kad tai buvo savižudybė, bet milicija tikslinasi, ar jis nebuvo privestas prie savižudybės.

2015 metai. Stanislavas Melnikas, 53 metų

Politikas ir verslininkas. Regionų partijos narys. 1999–2005 metais vadovavo Donecko alaus gamyklai (dabar – „Sarmat“). 2005–2006 metais buvo kompanijos „Liuks“ generalinis direktorius. Abi įmones tada kontroliavo milijardierius Rinatas Achmetovas. Ukrainos V–VII  šaukimo liaudies deputatas (išrinktas 2006, 2007 ir 2012 metais).

Kovo 9 dieną Melniko lavoną vonioje rado jo žmona, grįžusi namo apie 21.00  val., – jie gyveno bute Ukrainkos mieste šalia Kijevo. Pasak jos, iš pradžių ji pagalvojo, kad vyrui pasidarė bloga, bet paskui pamatė žaizdas ir iškvietė policiją. Melnikas rankose laikė registruotą medžioklinį karabiną. Šalia gulėjo priešmirtinis laiškelis su prašymu atleisti.

Melnikas mirė nuo šūvio į kaktą.

Pagal teisėsaugininkų versiją, tai – savižudybė, nors baudžiamasis tyrimas visoms įmanomoms versijoms patikrinti buvo užvestas pagal straipsnį „tyčinis nužudymas“. Galutinė tyrimo išvada nepaskelbta iki šiol.

Ką rašė žiniasklaida

Skirtingai nuo savo kolegos (Michailo Čečetovo, – Gordon), Melnikas nebuvo aktyvus politikas, ir per dvi savo deputatines kadencijas neįsiminė savo ryškiomis kalbomis ar skandalingais pareiškimais. Melnikas ir Čečetovas 2014 metų sausio 16 dieną balsavo už „diktatoriškus įstatymus“, bet, skirtingai nuo savo bendrapartiečio, Stanislavui Melnikui teisėsaugininkai nepranešė apie jokias pretenzijas.

Korrespondent.net

2015 metai. Aleksandras Peklušenka, 60 metų

Politikas. Regionų partijos Politinės tarybos narys. Ukrainos trijų šaukimų (IV–VI) liaudies deputatas. 2004 metais prezidento rinkimuose buvo Viktoro Janukovičiaus patikėtinis. Nuo 2011 metų iki valdžios pasikeitimo 2014 metais vadovavo Zaporožės srities valstybinei administracijai.

2014 metais Peklušenkai buvo užvesta baudžiamoji byla už neteisėtą Euromaidano išvaikymą Zaporožėje. Jam grėsė aštuoneri metai kalėjimo.

2015 metų kovo 12 dieną Peklušenka buvo rastas negyvas savo namo rūsyje Solnečnoje gyvenvietėje šalia Zaporožės su šautine žaizda kakle. Šalia jo gulėjo jo vardu registruotas medžioklinis šautuvas.

Žūties momentu rezidencijos teritorijoje buvo du sodininkai ir valytoja, kuri, išgirdusi šūvį, nulipo į rūsį, kur aptiko žuvusįjį. Priešmirtinio laiškelio jis nepaliko.

Po Peklušenkos žūties buvo pradėtas baudžiamasis procesas pagal straipsnį „tyčinis nužudymas“. Milicija linksta prie nuomonės, kad tai buvo savižudybė. Tarp kitų versijų – privedimas prie savižudybės ir tyčinis nužudymas, užmaskuotas kaip savižudybė.

Vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas išdėstė nuomonę, kad Peklušenka nusižudė ryšium su artėjančiu teismu dėl Euromaidano įvykių. „Aš ir pats jutau spaudimą, buvau kalėjime ir man buvo paskelbta tarptautinė paieška, tad asmeniškai žinau, ką reiškia patirti spaudimą. Bet jeigu tu teisus, neturi jokių problemų, jauti turįs jėgų išbandymui ištverti. Man gaila, kad tie žmonės neištvėrė išbandymo“, – sakė jis.

Ši byla tebetiriama.

2015 metai. Olegas Kalašnikovas 52 metų

Politikas, buvo Regionų partijos narys. V šaukimo liaudies deputatas. 2006 metais šalia Aukščiausiosios Rados užpuolė STB filmavimo grupę, už tai pelnė „spaudos priešo“ titulą. Per Orumo revoliuciją Antimaidane buvo vienas iš organizatorių ir vedėjų. Žūties momentu reikšmingų pareigų neturėjo.

Generalinė prokuratūra tikrino informaciją apie Kalašnikovo sąsajas su „tituškų“ būrių organizavimu Euromaidane.

2015 metų balandžio 15 dieną 19.20 val. buvo rastas negyvas Kijeve, Tiesos prospekte, 16-aukščio namo, kuriame gyveno, aštuntajame aukšte. Manoma kad politikas buvo nušautas, kai jis išėjo iš lifto ir pasuko link savo buto. Triukšmą išgirdo politiko žmona, ji ir iškvietė miliciją. Kalašnikovo kūne buvo penkios šautinės žaizdos, viena iš jų – galvoje. Išankstiniais duomenimis, šovė du žmonės.

Žuvusiojo giminaičiai pasakojo, kad pastaruoju metu jam buvo grasinama dėl politinių pažiūrų.

Iškart po incidento milicija pradėjo baudžiamąjį procesą pagal straipsnį „tyčinis nužudymas“.

Pasak VRM vadovo patarėjo Antono Geraščenkos, pagrindinė versija – nužudymas dėl politinių motyvų. „Be abejo, velionis labai daug žinojo apie tai, kas ir kaip finansavo Antimaidaną, kuris Janukovičiui ir jo kamarilei kainuodavo keletą milijonų grivinų per dieną“, – sakė ministro patarėjas. Tarp kitų versijų, biznio santykių aiškinimasis, asmeniniai santykiai ir apiplėšimas.

Atsakomybę už tą nusikaltimą elektroniniame laiške politologui Vladimirui Fesenkai prisiėmė kažkokia „Ukrainos sukilėlių armija“.  Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, iš tikrųjų tokios organizacijos nėra. Vėliau specialiosios tarnybos nustatė, kad laiškas buvo išsiųstas per vienkartinių pašto adresų servisą, kuris yra vokiečių kompanijos priegloboje (hosting, – red.). Ukrainos saugumo tarnyba taip pat pranešė, kad, kaip rodo lingvistinė ekspertizė, laišką (jis ukrainiečių kalba) rašė žmogus, kuriam ši kalba nėra gimtoji.

Ką rašė žiniasklaida

Kalašnikovas sutiko bendradarbiauti su tyrimu ir, greičiausiai, galėjo paprasčiausiai ne tik papasakoti, kaip buvo organizuojami „tituškos“, bet ir kas tą procesą organizavo, kas tvarkė logistikos reikalus ir kas juos kuravo. Ir kai tik jis sutiko bendradarbiauti su tyrimu, tada jis ir buvo pašalintas.

Iš liaudies deputato, nepriklausančio jokiai frakcijai, Borislavo Berezos interviu leidiniui Gordon.

2015 metai. Olesis Buzina, 45 metų

Rašytojas ir žurnalistas. Parašė knygas „Vampyras Tarasas Ševčenka“, „Slapta Ukrainos–Rusios istorija“ ir kt. 1990-2000 metais buvo laidų vedėjas televizijos kanaluose UT-1 ir Inter. Įvairiu laiku bendradarbiavo laikraščiuose „2000“ ir „Segodnia“. Laikėsi prorusiškų pažiūrų. 2012 metais partija „Rusų blokas“ pasiūlė kandidatu į liaudies deputatus, bet jis rinkimus pralaimėjo.

Buzina buvo nušautas 2015 metų balandžio 16 dieną apie 13.20 val. šalia savo namų Degtiariovo gatvėje Kijeve. Milicijos duomenimis, du užpuolikai buvo su kaukėmis, nužudę rašytoją, jie dingo mėlynos spalvos automobiliu Ford Focus. Kaip pranešė VRM vadovo patarėjas Antonas Geraščenka, automobilio numeriai buvo latviški ar baltarusiški.

Pirminiais duomenimis, į Buziną paleisti keturi šūviai, nusikaltėliai pataikė į krūtinę ir galvą. Rašytojas mirė vietoje. Pasak giminaičių, jis išėjo laukan pabėgioti.

Buzina buvo nužudytas tuo momentu, kai RF prezidentas Vladimiras Putinas bendravo su rusais programoje „Tiesioginė linija“. Jis iškart nužudymą pavadino politiniu. Į nusikaltimą sureagavo ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. „Tai apgalvota provokacija, kuri pila vandenį ant mūsų priešų malūno. Ja siekiama destabilizuoti politinę padėtį Ukrainoje, diskredituoti ukrainiečių tautos politinį pasirinkimą“, – sakė Porošenka.

Milicija tuojau pat užvedė baudžiamąją bylą pagal straipsnį „tyčinė žmogžudystė“ ir paskelbė sostinėje gaudymo planą „Sirena“. Kijevo milicijos viršininkas Aleksandras Tereščiukas pranešė, kad yra ne mažiau septynių žmogžudystės liudytojų ir kad vaizdo kameros, sumontuotos prie žuvusiojo namo, užfiksavo, kaip pravažiavo fordas. Buzinos kaimynai papasakojo, kad ta mašina pasirodė šalia namo prieš keletą dienų. „Ji įsiminė todėl, kad nepriklausė niekam iš mūsų ir jos numeriai buvo keisti, užsienietiški“, – pasakojo laikraščiui „Segodnia“ vietos gyventoja Larisa.

Praėjus kelioms valandoms po nusikaltimo, automobilis rastas viename kieme netoli nusikaltimo vietos. Jo numeriai buvo itališki.

Milicijos nuomone, pagrindinė Buzinos nužudymo versija – jo profesinė veikla. Taip pat svarstoma ir priešiškų santykių versija.

Kaip ir Kalašnikovo atveju, atsakomybę už nusikaltimą prisiėmė kažkokia Ukrainos sukilėlių armija. Iki tol apie ją nieko negirdėta. Ukrainos saugumo tarnyba abejoja, ar ji apskritai egzistuoja.

Ką rašė žiniasklaida

Buzinos nužudymas labai panašus į provokaciją, tyčia priderintą prie šiandieninės Tiesioginės linijos Maskvoje. Ta mintis kiltų net ir be prezidento Vladimiro Putino nuskambėjusių komentarų, o čia dar ir tokie operatyvūs komentarai. (…) Be abejo, pagrindinis tokių provokacijų tikslas – sudaryti pasaulyje atitinkamą įspūdį, kad valdžia Kijeve neteisėta, nacionalistinė, nekontroliuojanti situacijos, o tai ir pasakė Putinas per Tiesioginę liniją.

Iš Rusijos ekonomisto, buvusio Vladimiro Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo interviu leidiniui Gordon.

Prasmė tokia, kad pašalinami ne labai svarbūs žmonės, o tokie, kuriuos galima pavaizduoti kaip „rusiškojo pasaulio“ kankinius. Tai speciali eskalacija gegužės 9-osios išvakarėse. Man labai gaila, kad Buzina žuvo, nes kokios bebūtų jo pažiūros, jis buvo gana talentingas žmogus. Jis tapo jėzuitiško Rusijos specialiųjų tarnybų plano auka.

Iš politikos technologo Taraso Berezoveco interviu laikraščiui Segodnia.

Informacijos šaltinis: www.gordonua.com

2015.07.16; 15:02


Prisijunkite prie diskusijos