Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nepriklausomi žmonės“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.
Petras DIRGĖLA
Suvokimai. Nepriklausomi žmonės
Seniai, vaikystėje, perskaičiau Haldoro Laksneso knygą „Nepriklausomi žmonės“. Ji man atskleidė islandų gyvenseną taip giliai, kad iki pat šiol atskiro islando bet kuri būsena man atsiduria visos islandų tautos gyvensenos kontekste.
Nė viena tauta, nė viena kultūra nesukūrė savo vaizdinio pataikaudama kitai kultūrai. Vokiečiai savojo vaizdinio pamatuosna įmūrijo „Faustą“, anglai – „Hamletą“. Mes, lietuviai, braunamės į Europos scenas, vaidindami tą patį „Hamletą“ ar „Faustą“. Tuo mes paliudijame pasauliui lietuviško dvasingumo, lietuvių kultūros brandą.
Tačiau kartu, gal ir nesąmoningai, paliudijame ir šiek tiek pataikūnišką susigūžimą prieš pasaulį. Turiu galvoje teatro nedrąsą „lempom apšviesti“ dramas, kilusias iš mūsų savasties. Turiu galvoje pernelyg baikštų mūsų poezijos „įkalbėjimą“ į pasaulinį kontekstą. Turiu galvoje, kad ir niekam nepataikaujančios prozos taip pat yra parašyta, tik mes ją čia pat, savame kieme, esame užuję ir į tamsų kampą užspeitę.
Žydų poetas, rašantis lietuvių kalba, kartą man pasakė: „Jeigu žydų Lietuvoje nebūtų išžudę, lietuviams nereikėtų apmaudauti, kad Lietuva neturi Nobelio premijos laureatų“. Žydai žavūs, jie drąsiai sako: mūsų mokslo darbai – geriausi; mūsų meno kūriniai – geriausi; mes – geriausi.
Šiuo devizu žydai ir tikslą išsikelia, ir įsipareigoja jo siekti. Jeigu nori būti geriausias, privalai lavinti savo sugebėjimus uoliau ir kantriau nei visi kiti. Na, o jei ką nors gera sukūrei, nepasikliauk kūrinio savaimine verte, nelauk, kol žmonija jo genialumą įžiūrės, – tučtuojau rūpinkis, kaip čia kuo greičiau kūrinį papuošus „tikrų tikriausiais didelės vertės įrodymais“, na kad ir „Oskaro“ prizu ar Nobelio premija.
Aristokratiškumas lietuviams gražus. Dvasios aristokratiškumas – labai gražus. Tačiau medžio paunksnė lietuviui visada buvo jaukesnė negu prožektorių nutvieksta aikštė. Šešėly gera ir sunkiai dirbti, ir ramiai mąstyti. Išmintis yra tokia natūrali mąslumo pasekmė, kad ja didžiuotis ir į galvą neateina. Sunkaus darbo vaisiai savaime gardūs: kam dar juos garbės aureolėm gaubstyti?
Šešėlio žmogus yra lietuvis, ir provincialumas čia niekuo dėtas. Šešėly būdamas, esi ramiai nusižeminęs visai Aukščiausiojo tvarkai. Už šios tvarkos laikymąsi nelauki nei pagarbinimo, nei pasmerkimo. Nieko neteisi. Dirbi, labai sunkiai dirbi ne tiek tam, kad daug uždirbtum, kiek tam, kad paskutinę valandą galėtum ramia sąžine atsidusti: „Atlikta. Kelias nueitas“.
Tą patį sunkų kelią šiame pasaulyje nueina ir tas, kuris, užsibrėžęs būti geriausias, kiekvieną savo darbelį „auksiniais kutais“ apkutuoja, ir tas, kurio darbai, kaip Donelaičio „Metai“, labai ilgai nepamatyti šešėly slūgso. Visi žmonės, atsisveikindami su šiuo pasauliu, vieni kitus supranta. O kol gyvena – nelabai.
Pasauly šalta, plikas neišgyvensi, reikia drabužių. Taigi – kad ir kaip žmogiška ir išmintinga būtų tenkintis šešėlio ramybe, mūsų kultūra jau dabar privalo išlaikyti „aktyvumo normatyvus“. Tam prireiks ir islandiškos galios atskleisti savastį, ir žydiškos drąsos įrodinėti pasauliui, kad ir mūsų savastis – stipri, gyvastinga, prilygstanti brandžiausių kultūrų savastims. Šito pripažinimas po šimto ar dviejų šimtų metų (kaip Donelaičio kūrybos) mums būtų jau pavėluotas – reikštų tik išnykusios kultūros pagerbimą.
Intelektualai, virkdantys „beribio liberalizmo plokštelę“, siūlo visoms tautoms prisimatuoti „pasaulio įvaizdį“, ir rinkos šeimininkų padedami, įžūliai, ciniškai gniuždo atskirų tautų pastangas kurti „savuosius įvaizdžius“. Ir dar: visom išgalėm stengiasi kultūrą atitolinti nuo politikos. Pamėginkim suprasti, kodėl stengiasi?
Kiekvienos valstybės vyriausybės – vykdomosios valdžios – protas yra fintechnokratinis. Jam rūpi, kad rinkos mechanizmas dirbtų be sutrikimų. Jokios žmoniškumo apraiškos – sąžinė, teisingumas ir t.t. neturi kliudyti kapitalo srautams laisvai tekėti. Būtent todėl įstatymų projektus dažniausiai ruošia vyriausybės.
Parlamentai, bijodami rinkėjų nepasitikėjimo ir socialinių sprogimų, įstatymus koreguoja taip, kad žmogus būtų ne tik rinkos ekonomikos mechanizmo sraigtelis, bet dar ir šiek tiek žmogus. Galiausiai įstatymus pasirašo prezidentai. Tai – paskutinė institucija, galinti apginti žmogų nužmogintoj rinkoj.
Suprantama, tarp rinką dehumanizuojančių vyriausybių ir humanizuojančių parlamentų bei prezidento tvyro nuolatinė įtampa. Juo daugiau kultūros žmonių pajėgia įsitraukti į įstatymų leidybos darbus, tuo ta įtampa didesnė.
Įtampos didėjimo negali pakęsti nei rinkų šeimininkai, nei nusikalstamas pasalulis, nei korumpuota valdininkija. Havelas – Čekijoje, Giončas – Vengrijoje, Landsbergis – Lietuvoje… Šių įtakingų rinką humanizuojančių asmenybių Europos klanų sistemai per daug. Tai ar sunku suprasti, kodėl toji klanų sistema prieš prezidento rinkimus jau net su juokingu įkarščiu stengiasi Vytauto Landsbergio, pasaulinio mąsto asmenybės, įvaizdį pakeisti „smulkaus informatoriaus, vargšelio, norinčio iškilti“ karikatūra? Tuščios pastangos. Kultūra smelkiasi į politiką visame pasaulyje, o Lietuva – senos ir brandžios kultūros šalis.
Lietuviai – kaip islandai iš prigimimo nepriklausomi žmonės, ir daugelis šio prigimimo dar nėra praradę.
Nuotraukoje: šio teksto autorius rašytojas Petras DIRGĖLA.
2015.11.21; 15:16
