Prieš kalbėdamas apie Prancūziją ir Mistralius, – pora žodžių apie Kremlių, apie jo šantažo sistemą. Kaip žinoma, Kremlius, jeigu jam skelbiamos sankcijos, ima įkaitais savus piliečius. Apie tai net anekdotas sumanytas: paskelbkite naujas sankcijas – bombarduosime Voronežą.
Taigi, kremliškiai, kaip kine, išeina iš banko, įrėmę pistoletą piliečiams į smilkinį, ir reikalauja milijono dolerių smulkiomis sutrintomis kupiūromis, o taip pat degalų pripildyto lėktuvo. Čia tikimasi, kad Vakarai pasigailės įkaitų-žmonių ir susilpnins sankcijas.
Bet Vakarai jų nesilpninta.
Tada Kremlius dėl tikrumo spragteli gaiduką – šiandien tai išreiškiama draudimu baltarusiškam importui, kad Rusijos gyventojai, neduok Dieve, nenusipirktų ispaniško ar itališko lyg tai būtų baltarusiškas. Taip Kremlius, laikydamas savo piliečius perkarusius ir sportiškus, sėkmingai stumia save į 2018 metų rinkimus.
O dabar apie Mistralius.
Kadangi „jų norisi“, bet Rusijai jų neperduoda, o pistoleto mesjė Olandui į smilkinį neįremsi, buvo sumanytas Krymo variantas su mandagiais žaliaisiais žmogeliukais. Tiesa, žmogeliukas tebuvo vienas – madam Lepen. Būtent jai, nacionalistinės radikalų partijos lyderei, bendras Rusijos ir Čekijos bankas išdavė 9 milijonų eurų kreditą. Tai yra, konkretūs Kremliaus vaikėzai stengėsi konkrečiai paaiškinti, kad būtent taip, finansiniu įsikišimu iš šalies, bus išklibinama Prancūzijos respublika. Bet Prancūzijos vaikėzai užuominos vėl nesuprato, ir vėl atsisakė duoti Mistralius.
Ir štai, kremliškiai paskelbia, kad duos į teismą. Beje, Valstybės dūmos pramonės komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Vladimiras Guteniovas pranašauja, kad „atsisakymas perduoti Rusijai malūnsparnių lėktuvnešius Mistral Prancūzijai atsieis apie 3 mlrd. eurų, kai pradinė kontrakto kaina buvo 1,2 mlrd. eurų“.
Tačiau čia išaiškėja, kad Rusija, matyt, pirmą kartą ne ant tokio pataikė. Ponas Olandas, matyt, pasirengęs susitaikyti su finansiniais nuostoliais, bet nesirengia prarasti europietiškos šalies įvaizdžio. Atrodo, kad negavęs 9 milijonų dolerių kredito, kaip madam Lepen, jis galvoja, kad yra priklausomas nuo Prancūzijos rinkėjų, kuriems nepatiktų, jei Mistraliai saugotų aneksuotą Krymą, dėl kurio, tiesą sakant, ir paskelbtos sankcijos. O gal dar ir šaudytų nuo jų denio bei leistų lėktuvus Ukrainos bombarduoti.
Tai ir visa istorija. Artimiausi įvykiai parodys, ko Olandas labiau bijo: prarasti 3 mlrd. ar bendras Europos žaidimo taisykles.
Tuo galima būtų ir baigti, bet neatimsiu iš savęs malonumo pateikti dar vieną Guteniovo citatą, kuria, Rusijos deputatų įpročiu, gydo prancūzams smegenis: „Juk akivaizdu, kad įvykdyti kontrakto sąlygas pirmiausia suinteresuotas Prancūzijos biznis, kuris ir taip patiria nuostolių dėl sankcijų politikos“.
Kuo žavi ši jaudinanti frazė apie paprastą prancūzų darbininką? Tuo, kad jeigu joje pakeisime Prancūziją į Rusiją, kurią Kremlius laiko terorizuojamą sankcijų, tai bus kažkaip sąžiningiau.
Bet kas gi galvoja apie Rusiją?
Nuotraukoje: žinomas Rusijos žurnalistas, politikos apžvalgininkas, publicistas Matvejus Ganapolskis.
http://echo.msk.ru/blog/ganapolsky/1444510-echo/
2014.12.01; 13:50
