Misija visų ir kiekvieno


Print

2014 m. lapkričio 27 d.Mokslų Akademijos Mažojoje salėje įvyko mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“.

Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.

Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Grupė mokslininkų sutiko parengti rekomendacijas LR Vyriausybei, Seimui, kitoms valdžios bei savivaldos institucijoms formuojant NVO tarybą.

Minėtą dieną įvykusioje atviroje diskusijoje buvo aptariamos svarbiausios visuomenės vystymo kryptys bei visuomeninių organizacijų atstovų dalyvavimo NVO taryboje atrankos kriterijai ir tvarka.

Kalbėjo Krescencijus Stoškus, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras; Saulius Arlauskas, teisės filosofas, profesorius; Laurynas Kasčiūnas, politologas, socialinių mokslų daktaras; Rita Aleknaitė – Bieliauskienė, kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė; Romualdas Grigas, sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondetas; Ignas Stankovičius, dimisijos pulkininkas, diplomuotas gynybos išteklių valdymo specialistas; Jūratė Markevičienė, kultūros antropologė, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė, ICOMOS narė ir kiti.

Buvo prisimintas neseniai Seime aptartas tautos nykimo klausimas. Išsivaikščiojame, negimdome vaikų, senstame, žudomės, degraduojame… Žodžiu, kalbėta apie seniai žinomus dalykus. Tačiau kas iš to? Prieš kelerius metus irgi Seime, Konstitucijos salėje, vienas amerikietis politologas bandė mus išgąsdinti: labai greitai išnyksite, jeigu nesiimsite skubių veiksmingų priemonių. Jis net patarė, ką reikia daryti, kad šeimos augintų mažiausiai du, tris vaikus. Šiam gyvybiškai svarbiam reikalui negailėkite pinigų, nors jums jų labai trūksta, – sakė svečias.

Neišsigandome. Stebėjome, kaip kasmet iš Lietuvos išvažiuoja ištisi miestai, rajonų centrai ir nieko nedarėme. Gal šį kartą būsime bailesni, išsigąsime, ne tik kalbėsime?

Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė teigė, kad 2040 metais gyventojų Lietuvoje bus mažiau nei du milijonai, o dar po dvidešimties metų – tik 1,8 mln., ir tai tik esant optimistinėms prognozėms.

Neįmanomas dalykas. Nebent sprogtų Baltarusijoje arba Karaliaučiuje pastatytos atominės elektrinės ir Lietuvoje (arba didelėje jos dalyje) būtų pavojinga, neįmanoma  gyventi. O jeigu nesprogs, Lietuvoje gyvens tiek žmonių, kiek panorės to meto Lietuvos (gal ne tik) galingieji. Užtektų tai būsimai ketvirto, penkto dešimtmečių valdžiai tik švilpterti, ir į šitą rojaus lopinėlį, Lietuva vadinamą, subėgs iš viso svieto ne vienas milijonas. Tokioje teritorijoje be didesnių problemų galėtų gyventi penki, šeši milijonai ir daugiau.

Tad taip ir sakykime: ne gyventojų mažėja, mažės, o lietuvių, kurių vardu ši žemė ir vadinama. Bėda ta, kad briuselinei valdžiai štai jau daugiau kaip dešimtmetis lietuviai mažiausiai rūpi. Apie lietuvių tautą net užsiminti vengiama. Piliečiai, gyventojai, tik ne lietuviai.

„Praėjo 23-eji metai. Rodos, jau turime daug ko: sparčiai gražėja miestai, gatvės perpildytos automobilių, pilnos prekių parduotuvės, net kvapą užima techninės naujovės… Galiausiai gyvename Europos Sąjungoje, esame įgiję tam tikras tarptautinio saugumo garantijas, galime laisvai judėti, kalbėti ir rašyti. Bet tai mažai tedžiugina, o nusivylimas tik gilėja. Europos Sąjungoje gyvename vos dešimt metų, bet per tą laiką netekome bent trečdalio jaunų šalies kūrėjų. Savo gimtajame krašte jie jautėsi palikti likimo valiai, bejėgiai ir niekam nereikalingi. Apie du trečdaliai abiturientų šiandien ketina palikti Tėvynę ir papildyti užsienio darbo rinką. Turime pripažinti, kad mūsų valstybė ir jos administracija iki šiol nesugebėjo sudaryti sąlygų, kad visi įstengtume išgyventi savo šalyje. Dėl to liovėmės stebėtis, kad ne tik žymi dalis emigrantų, bet ir kai kurie Lietuvos gyventojai jau nebenori būti lietuviais ir su panieka taria Lietuvos vardą,“

Apie besaikį pataikavimą Briuseliui, abejingumą lietuvių tautos interesams konferencijoje kalbėjo bent du jos dalyviai.

Toli nueita lietuvių tautai pražūtingu keliu. Ar pavyks ryžtingai ir solidariai pasipriešinti „visoms sparčiai plintančioms ir destruktyvių jėgų platinamoms dvasinės savinaikos formoms“, „bendražmogiškų vertybių, nacionalinių papročių ir tradicijų naikinimui“? Ar būsime „savo tautos, taigi ir savo pačių išlikimo, subalansuotos kultūros, atsakingos laisvės gynėjais“?

Vien tik Mokslų akademijos Didžiojoje ir Mažojoje salėse daug kartų buvo raginama, reikalaujama šių tikslų siekti, vienytis. Daug kartų mitinguota aikštėse prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros. Deja, vežimas stovi toje pačioje vietoje arba net rieda atgal, o tautos ateitis labai miglota. Pirmiausia – būtent tautos ateitis miglota.

„Daug vilčių ir galimybių mums atvėrė išėjimas į Vakarų pasaulį. Ten buvo sukauptos pagrindinės moderniosios civilizacijos vertybės: pilietinių laisvių tradicijos ir aukščiausios kvalifikacijos, demokratinės normos ir technologijos, teisinės sistemos ir universitetai, pagrindinės mokslo teorijos ir meno šedevrai, filosofijos idėjos ir muziejiniai raritetai. Todėl vis labiau glumino, kad iš Vakarų pasaulio buvo skubama perimti toli gražu ne tai, kas vertingiausia, kas skatintų mūsų valstybės atgimimą ir kultūrinę brandą, o tai, kuo ėmėsi prekiauti pats skurdžiausias andergraundas, ką lengviausia mėgdžioti ir kopijuoti, kas lėkščiausia, paradoksaliausia ir destruktyviausia. Sunku buvo stebėti, kai griaunamos fundamentaliosios žmogiško gyvenimo normos ir vertybės, kai taip lengvai pasiduodama mirties „kultūrai“, yra apmokama už primityviausias patyčias iš tautos, žmogaus orumo ir civilizuotumo. Sunku buvo ir tebėra matyti, kai visuomenei diegiama laisvė – be atsakomybės, politika – be tautos interesų suvokimo, teisėtvarka – be teisingumo, viešas bendravimas – be elementarios pagarbos žmogui. Buvome gyvi liudininkai to proceso, kuiris patyčias ėmė vadinti juokavimais, abejingumą – tolerancija, vaikėziškus pasimaivymus – meno kūryba. Mūsų akyse meilę pakeitė seksas, santuokinius asmenis – sugyventiniais. Dabar yra „išaiškinta“ net ir tai, kad žmogaus lytis jau neturi prasmės, kad buvimas tėvu ir motina yra tik senas įprotis, bet kokia žmonių pora gali vadintis šeima.“ (Visos čia pateiktos citatos – iš intelektualų atviro laiško „Dėl šalies vertybių būklės“ 2014 m. gegužės 2 d.)

Reikia labai stiprių visuomeninių organizacijų. Tačiau net ir joms būtų sunku atstatyti „griaunamas fundamentalias žmogiško gyvenimo normas ir vertybes“. O stiprių ir vieningų organizacijų neturime. Turime daug, bet smulkių, popierinių, iš esmės nieko arba beveik nieko neveikiančių, siekiančių ne tiek visuomeninių, kiek grupinių, asmeninių tikslų. Apie tai forume irgi buvo kalbėta. Tik didelių, įtakingų visuomeninių organizacijų balsą girdi politikai, – kalbėjo vienas Seimo narys. Mes mokame gražiai pakalbėti, gražiai surašyti ataskaitas, bet šito neužtenka, reikia tuos gražius ir teisingus žodžius paversti kūnu. Sovietmečiu tokiose ataskaitose melavome  Maskvai, dabar –  Briuseliui, – maždaug taip kalbėjo profesorė iš Romerio universiteto. Beje, ji sakė, kad iš dešimties tik vienas studentas žino, kurių metų Vasario 16-ąją švenčiame.

Paradoksalu, bet intelektualų atvirame laiške minėtų tikslų siekti mums padės, jau padeda,  agresyvioji Putino Rusija, žinoma, jeigu ji neatvažiuos su tankais, kaip 1940-aisiais, o tik melo, šantažo ir kitokiomis atakomis skatins patriotiškumą, tautines iniciatyvas, krašto apsaugą, lietuvybės stiprinimą, jaunimo ugdymą, nacionalinių papročių ir tradicijų puoselėjimą, tautos ir jos kultūros tęstinumo palaikymą, tautinių mažumų integraciją į Lietuvos visuomeninį gyvenimą…

Paminėjau tik kai kuriuos nuveiktinus, gyvybiškai svarbius darbus, surašytus konferencijoje priimtame nutarime (projektą skelbiame atskirai) „Dėl patriotinių visuomenės vystymo krypčių“.

Man patiko konferencijoje pasakyta mintis, kad valdžios kritika turi būti konstruktyvi. Negalima viską neigti ir nieko konkretaus nepasiūlyti arba siūlyti neįmanomus, neįgyvendinamus dalykus. Pavojaus akivaizdoje reikia kiek įmanoma didesnės vienybės su mūsų pačių išrinkta valdžia, nereikia trečio fronto, naudingo tik mūsų priešams.

xxx

Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Mokslinės konferencijos „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“ rekomendacijos

Nutarimas Nr. 2

Projektas

2014 m. lapkričio 27 d.

Lietuvos mokslų akademija

Vilnius

Dėl prioritetinių visuomenės vystymo krypčių

Įgyvendinant LR Nevyriausybinių organizacijų (NVO) plėtros įstatymo nuostatas mokslinės konferencijos „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“ dalyviai pritaria, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybai (7 str. 1d.) atstovautų svarbiausių visuomenės vystymo krypčių nacionalinių skėtinių NVO atstovai, o prioritetinėmis ir svarbiausiomis visuomenės vystymo kryptimis einamuoju laikotarpiu yra laikytinos:

Nacionalinio saugumo ir gynybos, pilietinio ugdymo (patriotinių, tautinių iniciatyvų skatinimas, krašto apsaugos, lietuvybės stiprinimas, jaunimo ugdymas ir kt.)

Bendruomeniškumo stiprinimas, emigracija, ryšiai su išeivija (savivalda, vietos bendruomenių ir kaimynijų stiprinimas, atstovavimas jų interesams, ryšiai su išeivijos organizacijomis ir kt.)

Šeimos stiprinimas ir vaikų auklėjimas (šeimos, kaip valstybės pagrindo, stiprinimas, atstovavimas šeimų, tėvų, globėjų interesams, gimstamumo skatinimas, vaikų, šeimos teisių apsauga, vaikų dorovinis auklėjimas, ugdymas, švietimas ir kt.)

Socialinis – ekonominis šalies vystymas (visuomenės ekonominės ir socialinės raidos klausimai, socialinis visuomenės stabilumas, pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių, neįgaliųjų interesų atstovavimas ir jų teisių gynimas, gyventojų socialinės atskirties ir skurdo mažinimas bei kt.)

Teisės, teisėtvarkos ir žmogaus teisių (Lietuvos visuomenės pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės bei laisvės, lygių galimybių, seksualinių ir kitų mažumų, tiesioginės demokratijos plėtojimas, žmogaus orumo, rinkimų, minties, sąžinės, įsitikinimų, žodžio ir religijos laisvių puoselėjimas, tautinių ir kitų mažumų laisvių bei teisių gynimas)

Kultūra, mokslas ir švietimas (visuomeninė veikla, kultūros paveldo apsaugos ir muziejų, mokslo ir švietimo sistemų, komunikacijos ir skaitmeninių technologijų, išradybos ir kitos techninės kūrybos, profesinio tobulinimo, vaikų ir jaunimo kultūrinės ir mokslinės veikos skatinimas bei kt.)

Sveikatos apsauga ir sveika gyvensena (žmonių sveikatos tausojimas ir saugojimas, neigiamo darbo poveikio sveikatai mažinimas, sveikatos įstaigų paslaugų kokybės priežiūra, atstovavimas medicinos darbuotojų, pacientų interesams bei kt.)

Aplinkos saugojimas ir tvarus vystymasis (aplinkos ir gamtos apsaugos, tvaraus vystymosi, gyvenamosios aplinkos socialinės ir ekologinės kokybės užtikrinamoji ir kita visuomeninė veikla, susijusi su aplinkos tausojimu ir puoselėjimu, visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus bei teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabarties ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje ir kt.)

Sportas ir jaunimo auklėjimas (fizinis lavinimas, kūno kultūra ir sportas, turizmas, gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos puoselėjimas, didesnio darbingumo, laisvalaikio užimtumo, įvairių visuomenės grupių įtraukimo į sporto veiklą iniciatyvos ir kt.)

Kultūrinių, etninių, religinių ir etinių vertybių puoselėjimas, tautinių mažumų integracija (bendražmogiškų vertybių, nacionalinių papročių ir tradicijų puoselėjimas, tautos ir jos kultūros tęstinumo palaikymas, tikėjimo ir religijos laisvė, Lietuvos tautinių mažumų tapatumo puoselėjimas, tautinių mažumų integracija į Lietuvos visuomeninį gyvenimą ir kt.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.12.01; 09:47


Prisijunkite prie diskusijos