Su Ipolitu Ledu atsisveikinant


Print

Rugpjūčio 17 d. grupelė Vilniaus universiteto 1957-1962 m.m. laidos lituanistų Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje su gėlėmis stovėjome prie mūsų kurso draugo Ipolito Ledo karsto. Atsisveikinome su ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju, vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopsčiausių komplektuotojų, kurso seniūnu, beveik kiekvienam kolegai turėjusiu didelės įtakos.

Su Ipolitu bendravau beveik iki pat jo mirties, susitikdavome Universitete, mano ir jo namuose;  turiu paskutinę (tikriausiai) jo nuotrauką, kai pernai prie Neries jis kurso draugams Algimantui Bučiui, Vaclovui Mikailioniui ir man pasakojo apie mažai žinomus dalykus iš Universiteto gyvenimo mūsų studijų metais.

Šiandien Ipolitas Ledas savo jubiliejinais metais (1935-2015) amžino poilsio atsigulė Višakio Rūdos kapinėse. O mes, gerai jį pažinojusieji, šviesų jo paveikslą norime dar papildyti pagarbos ir dėkingumo žodžiais bei keliomis nuotraukomis.

Vytautas Visockas

XXX

Jis ruošėsi dideliems darbams…

Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip ir visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės  komunikacijos priemonių.

Ipolitas Ledas, atvirkščiai, stengėsi taip pat, kaip ir daugelis jo bendradarbių, sekti didžiąja Lietuvos kultūros tradicija (literatūra, filosofija, teatru), kurią jis labai gerbė ir puoselėjo,  bet labai išsiskyrė iš jų ir savo principais, ir polinkiais, ir gyvenimo būdu, ir rezultatais. Jis neprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo, skaitė paskaitas studentams, bet pats beveik nieko nerašė. Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams… Tačiau jis taip kritiškai žiūrėdavo į bet kokį savo parašytą tekstą, tiek daug juos taisinėdavo, kad retai kada tepavykdavo juos užbaigti.

Todėl netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu. Dažnai jis čia pasijusdavo nelabai patogiai. Kartais konfūzydavosi. Bet labai sirgo dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pagaliau jis tapo vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopščiausių komplektuotojų. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena, kokia literatūra sovietmečiu buvo publikuojama. Ir kaip sunku buvo gauti geriausią literatūrą, atveriančią platesnį ir skaidresnį langą į pasaulį. Ji buvo deficitinė ir labai sunkiai prieinama.

Ipolitas paprastai ją gaudavo. Jis priklausė prie tų žmonių, kurie jau studijų laikais išmoko iššniukštinėti, kaip surasti deficitinę literatūrą ir tapo savi visuose Vilniaus miesto knygynuose, todėl neblogai galėjo žinoti, kur ir kada galėjo pasirodyti tokios knygos arba į ką jas galima išmainyti.  Kur jau kur, o ten jį visada galėdavai susitikti, tai vartantį katalogus, tai skaitinėjantį naujus leidinius, tai su pažįstamais žmonėmis aptarinėjantį knygų medžioklės ypatumus. Išimdamas iš seno ir stipriai apsitrynusio portfelio įsigytas knygas arba jas įsidėdamas, jis visada apčiupinėdavo jų įrišimą, popieriaus kokybę ir šiltai paglostydavo. Gera knyga jam buvo neįkainojamas turtas, o ypač reta – ištisas lobis. Kadangi jis turėjo gerą lituanistinį išsilavinimą, todėl turėjo neblogą nuovoką, kuo turėtų būti papildyta jau seniai didelė jo namų biblioteka.

Tai buvo tikrai ne šių laikų žmogus, pasiryžęs tokiam anais laikais beveik šventam, o dabar labai keistam ir net daug kam visai nesuprantamam darbui ir apsukrumui kaip nepabaigiamas retų, svarbių ir labiausiai istoriškai reikšmingų knygų kaupimas, užtvindęs visus jo kambarius nuo grindų iki pat lubų. O praėjimams buvo palikti tik siauručiai takeliai. Jis rinko knygas ir gyveno tarp knygų, kurios galų gale išvarė jį ir iš namų. Taip, tai buvo žmogus tos jau beveik išnykusios kultūros, kurią dar galėtume vadinti knygine absoliučia šio žodžio prasme.

Krescencijus Stoškus

XXX

Šviesus Ipolito portretas

Ipolitas Ledas pradėjo lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1957 m. kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Norbertu Vėliumi, Algimantu Bučiu, Romualdu Ozolu, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Irena Žvigaityte-Bučiene ir visu būriu kitų lituanistų, palikusių matomą pėdsaką mūsų kultūroje. Kurse buvo dvi akademinės grupės – vaikinų ir merginų. Ipolitas ilgus metus buvo vyriškosios grupės seniūnas. Keliais metais vyresnis už daugelį bendramokslių, jis stropiai ėjo savo pareigas, palaikė akademinę rimtį ir susikaupimą. Jis įsiterpdavo į lieratūrinius ginčus su „senesnio žmogaus“ pamokymais ir ironija. Jį domino visa, kuo gyveno kursas. Jis išsaugojo ir perdavė Universiteto bibliotekos rankraštynui vienintelį kurso almanacho „Gaudeamus igitur“ egzempliorų, kuriame gyvai  paliudyta to meto studijų atmosfera.

Nuo pirmųjų studijų metų Ipolitas tapo aistringu bibliofilu, įvairiausiais būdais įsigydamas retų leidinių. Ilgainiui knygų stirtos užgožė didžiąją jo būsto dalį. Atidžiai Ipolitas sekė literatūrinę  savo moksladraugių kūrybą stengdamasis surinkti visa, ką jie yra parašę ir išleidę.

Kita didžiulė Ipolito aistra buvo teatras. Jis kartu su būreliu bendrakursių lankė Juozo Meškausko vadovaujamą teatro studiją, reikliai vertino kolegų kūrybą, vėliau atidžiai sekė Irenos Bučienės teatrinį kelią.

Paskutiniaisiais studijų metais pradėjęs dirbti Filosofijos katedroje Ipolitas tapo ištikimu Eugenijaus Meškausko bendraminčiu ir mokiniu. Čia pradėjo ryškėti jo moksliniai interesai. Iš pradžių jį sudomino vertybių teorija, kurią galvojo aptarti planuojamoje disertacijoje. Vėliau nuo teorijos pasuko į kultūros istoriją – tautinio atgimimo epochą. Buvo sumanęs aprašyti Juozo Andziulaičio- Kalnėno literatūrinę veiklą. Deja, ir šis sumanymas liko neigyvendintas. Ipolitas buvo daugiau linkęs kalbėti nei rašyti. Savo išmintį jis dėstė estetikos kursuose, skaitytuose filologijos fakuleto studentams. Kažin ar yra išlikę šių paskaitų konspektai ir vargu  ar kas imsis jas atkurti. Bet paskleistos mintys tikriausiai išliko paskaitų klausytojų galvose. Kaip ir šviesus  Ipolito portretas – jo bičiulių ir kolegų atmintyje. 

Kęstutis Nastopka

XXX

Visos jėgos – Lietuvos labui

Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs, atsinešė šio iškilaus savo kraštiečio, didžiojo varpininko aurą. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi, jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę. Brandesniu protu, svaresniu žodžiu greitai pelnė draugų pagarbą ir ne vienerius metus buvo kurso seniūnas. Jis nepriklausė kurse jokioms grupelėms, tačiau buvo pripažintas autoritetas. Net ir Universiteto dramos būrelyje gaudavo neeilinius vaidmenis, tokius kaip Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio „Milžino paunksmėje“, ir profesionaliai juos atlikdavo.

Dėsninga, kad jau studijų metais Ipolito interesai krypo filosofijos link. Jo išlavintas protas rado sau dirvą Filosofijos katedroje, vadovaujamoje prof. Eugenijaus Meškausko. Visus savo darbingiausius metus Ipolitas Ledas dėstė filosofijos, sociologijos, estetikos kursus Vilniaus universiteto studentams, buvo jų įvertintas ir išskirtas.  Pasak Ipolito, profesoriaus Meškausko užuovėjoje, tikroje gaivios minties oazėje, ryžtasi leisti „Problemas“, „žurnalą be scholastinių štampų, ‘mokslingų’ raizgalų, be įprasto tuščiažodžiavimo“. Daugelį metų Ipolitas buvo žurnalo redkolegijos narys, pats rašė, redagavo, vertė.

Visi kurso draugai žinojo apie jo aistrą rinkti lituanistines knygas, apie jo didelę, sunkiai telpančią bute biblioteką. Visi jautė jo dėmesį, geranorišką rūpestį ir nuoširdų norą, kad visi atiduotų jėgas Lietuvos, Tėvynės, labui.        

Toleina Daržinskaitė

XXX

Knygius

Apie kurso draugus norėčiau rašyti, prisimindamas linksmus studentiškus nutikimus. Juos reikėtų rašyti su humoru, bet kai Viešpats dalijo tą sugebėjimą, aš buvau kažkur išėjęs, todėl nepradėsiu, tuo labiau, kad prireiktų geros apysakos. Keletą žodžių apie labiausiai įsirėžusius pasakysiu kaip moku.

Ipolitas Ledas. Be abejonės, jis man padarė didžiausią įtaką. Ne studijų metais. Tiksliau – pradedant studijų metais. Visą gyvenimą jis buvo mano prižiūrėtojas ir auklėtojas. Vyresnis ne kažin kiek, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Na, žinoma, galima būtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad aš buvau nepataisomas plevėsa, o to savo rimtumo didybėje Ipolitas, turiu vilties, savyje galėdavo ir pasigesti, tačiau, šiaip ar taip, jjis mane mokė gyventi nuo pirmo kurso, tebemoko ir dabar. Užrašų knygelėj (bene 1958 m.) turiu užsirašęs kurso susirinkimo diskusiją, kurios didžiausią dalį sudaro I.L. kalbos konspektas. Tėviški pabarimai (laikyti liežuvį už dantų, neskriausti Gegužiuko, ateiti nors į vieną kiekvienos disciplinos paskaitą ir pan.), palydimi supratingos šypsenėlės su kokiu jam būdingu rankos gestu – tarsi būtų lietuviškų debesėlių nusagstytas visas skaidrus mūsų bendravimo dangus. Knygius iki plaukų pašaknų, žinantis visas jų naujienas ir senienas, jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto. Ilgus pasivaikščiojimus Antakalnio gatvelėm ir takais prisimenu kaip kokių antikos peripatetikų vaikštynes. Ipolitas buvo visą kursą balansuojanti asmenybė. Ne veltui buvo seniūnas.

Romualdas Ozolas

(Iš jo atsiminimų „Kursas: žmonės ir žymenys“, paskelbtų knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“, 2014)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.08.18; 13:30


Prisijunkite prie diskusijos