Korporaciniai „įteisintų vagių“ konfliktai: nuo Senio Chasano iki Šakro-jaunėlio
„Prime crime“ – vienintelis Rusijoje informacinis projektas, skirtas vien tik „įteisintiems vagims“. Per daugiau nei 10 metų jo autoriui ar autoriams pavyko sukaupti detalią kartoteką apie beveik 3,5 tūkst. šio paralelinio pasaulio, gyvuojančio dar nuo ikirevoliucinių laikų, atstovų.
Atėję į valdžią ir įvedę socialistinę santvarką, bolševikai sutelkė dėmesį ne tik į politinę opoziciją, bet ir į kriminalinę aplinką, kurios įtaka stiprėjo dėl sunkios ekonominės padėties šalyje. Sovietų valdžios kova su kriminalitetu privedė prie to, kad autoritetingiausi jo atstovai susitelkė, skelbdami politinį priešinimąsi ir nepaklusnumą valdžiai.
Kriminalinės aplinkos elitu tapo „įteisinti vagys“ – neturintys analogų kitose šalyse, bendrija, kurios nariai susiejo save ypatingu elgsenos, kalėjimo papročių ir tradicijų kodeksu. Tie nerašyti įstatymai, išgarsėję kaip „supratimo“ (suvokimo, sąvokos – red.) terminas, pagrįsti pirmiausia visuotinai priimtų normų nepripažinimu: vagis neturi turėti šeimos ir negali jokia forma bendradarbiauti su oficialiąja valdžia. Penktajame dešimtmetyje sovietų valdžiai praktiškai pavyko sunaikinti tą kastą.
Tie įvykiai įėjo į istoriją „kalių karo“ pavadinimu: per Didįjį Tėvynės karą daugelis sėdėjusiųjų sutiko su siūlymu stoti į Raudonąją armiją, o nugalėjus Vokietiją, grįžę į lagerius, įsivėlė į konfliktą su „vagimis“, neatsisakiusiais nusikalstamos aplinkos tradicijų. Kadangi pagrindinė daugiatūkstantinė sovietinių kalinių masė stojo tebegyvenusiųjų pagal „supratimą“ pusėn, „kalės“, bendradarbiavę su lagerių ir kalėjimų administracijomis, buvo parblokšti. O „vagys“ pergyveno Staliną ir SSSR žlugimą.
Anoniminio projekto „Prime crime“ autoriai „įteisintus vagis“, ištikimus dar ketvirtajame dešimtmetyje atsiradusioms tradicijoms, vadina „Kristalais“, „Seniais“ arba paprasčiausiai „Žmonėmis“. Nors „senosios mokyklos“ atstovų kasmet vis mažėja, Rusijoje, kaip ir visame pasaulyje, lieka jų sekėjų.
„Vagių“ kasta labiausiai primena masonus: visi jos nariai tarpusavyje lygūs, nepriklausomai nuo amžiaus ir stažo. Įstodami į ordiną, jie duoda priesaiką ir kreipiasi vienas į kitą taip, kaip priimta pas vienuolius ar masonus, – broli“, – sakoma tos „vagių“ gyvenimo bibliotekos įkūrėjo programiniame straipsnyje. Projekto įkūrėjas anonimiškai papasakojo leidiniui „Russkaja planeta“, kokie reikalai šiandien vagių aplinkoje, apie jos struktūrą ir skilimo istoriją.
* * *
— Kaip „Prime crime“ pradėjo dirbti kaip agentūra? Kas jūsų informacijos šaltiniai, kodėl jūs laikotės anonimiškumo?
— Tas anonimiškumas – tik plačiajam ratui, o šiaip mus visi žino. Kam mums girtis savo pavardėmis? Šiemet sukaks 20 metų, kai mes pradėjome rinkti informaciją šia tema, nors apie ją žinojome gerokai anksčiau. Kad eitume į oficialius kabinetus, miliciją ar spaudos tarnybą, reikėjo kažkaip apsiforminti. Tai nebuvo mūsų tikslas, mes paprasčiausiai norėjome papildyti savo bazę. O kai „Prime crime“ pradėjo veikti kaip informacinė agentūra, portalas pradėjo savo gyvenimą: mes pradėjome rašyti naujienas, ir dažnai mes tai padarome anksčiau nei oficialieji, masiniai leidiniai. Mes nesitikėjome, kad bus tiek daug apsilankymų, mes paprasčiausiai norėjome rinkti informaciją.
Kodėl? Man tie žmonės, „įteisinti vagys“, savo laiku atrodė patys įdomiausi iš visų, su kuo man teko iki tol bendrauti, tai yra iki dešimtojo dešimtmečio pradžios. Ne todėl, kad mane traukė kažkoks jų kriminalumas, marginalumas, o paprasčiausiai todėl, kad tie žmonės, būdami nusikaltėlių pasaulio aukščiausiuoju ešelonu, piramidės viršūne, pasižymi nepaprastais žmogiškais bruožais. Daugeliu iš jų galima žavėtis. Padorumas, sąžiningumas, kažkoks gerumas, teisingumas, negobšumas, – jie tokie.
Net iš išvaizdos jie buvo ne kažkokie kūtvėlos, o paprasti žmonės, rengėsi kukliai, kalbėjo inteligentiškai, bet turėjo didžiulę valdžią – jiems pakluso ištisi šalies regionai, turiu omenyje laisvės atėmimo vietas. Be to, apie juos praktiškai nieko aiškaus nežinoma nei tada, nei dabar: yra kažkokių dokumentinių ar meninių filmų, kažkokių naujienų, bet iš esmės jų pasaulis uždaras, neįmanoma nueiti į Lenino biblioteką ir parašyti apie juos referatą. Todėl mes stengėmės sužinoti, kokie tai žmonės, sudarinėti sąrašus, kas dingo iš srauto, kas atsirado.
Tuo tarpu „vagies“ žodžiui niekas iš sėdinčiųjų negalėjo nepaklusti, jis buvo paskutinės, beje, neprimestos instancijos tiesa. Niekas nesakė: „Jūs privalote manęs klausyti“. Ne, tais žmonėmis paprasčiausiai pasitikėdavo. Paprasčiausiai tas žmogus išsiskirdavo iš minios savo mąstymu, savo giluminėmis įžvalgomis, savo organizaciniais gabumais, nebijojimu imtis atsakomybės. Ateina banda kalinių, kuriuos kaip nori kankina, iš jų tyčiojasi, ir paprasčiausiai iš tos aplinkos, kažkur nuošaly, atsiranda galingas žmogus, kuris apie tai sužinojęs sako: „To neturi būti, negalima taisyti, vykdant naujus nusikaltimus“.
Įsivaizduojate, kokį autoritetą jis už tai įgyja tarp sėdinčiųjų?
— Kaip jūs gaudavote informaciją tada ir gaunate dabar?
— Tada ir dabar – didžiulis skirtumas. Dabar rašo patys vagių giminaičiai, rašo draugai ir dėkoja už tai, ką mes darome. Manėme visa tai nutraukti, kartais atrodė, kad tema išsemta, bet vis tiek atsirasdavo kas nors tokio, kas motyvuodavo tęsti darbą.
— Jūsų svetainėje skelbiamas raginimas FSIN (Federalinė bausmių atlikimo tarnyba) darbuotojams pateikti informacijos, ar kas nors atsiliepė?
— Ne, nė karto. Tai buvo parašyta labiau iš pykčio, nes kartais girdime tokių dalykų, kad FSIN degina ištisus vaizdo įrašų ir fotografijų archyvus, o mums dėl jų širdį skauda.
— Pakalbėkime truputį apie istoriją. Daugelis mano, kad mirus Japoniukui („įteisintas vagis“ Viačeslavas Ivankovas) ir Seniui Chasanui („įteisintas vagis“ Aslanas Usojanas) Rusijoje baigėsi kažkokia kriminalinė epocha, kad tai buvo vagys, turintys neregėtą autoritetą, populiarumą tarp žmonių, apie juos buvo filmuojami filmai. Kaip jūs į tai žiūrite?
— Apie vagis, kurie iš tikrųjų kažko verti, plačioji visuomenė nežino, išskyrus nebent Senį. Aš nemanau, kad su jo mirtimi ir Japoniuko mirtimi baigėsi kažkokia epocha. Toji epocha, kuri buvo jiems gyviems esant, tęsiasi ir dabar. Būtų teisingiau sakyti, kad nauja epocha prasidėjo atėjus Japoniukui ir Seniui Chasanui. Vagių pasaulyje tie žmonės vadinami „reformatoriais“, tai yra, iš esmės, jie ir nebuvo vagys.
— Kokia reforma jie užsiėmė?
— Ne paslaptis, kad tos figūros, Senis ir Japoniukas, labai stiprino viešinosi. Kai 95-aisiais metais Senis sušaukė Sočyje sueigą prie Rantiko (1994 metais miręs „įteisintas vagis“ Rantikas Safarianas, pravarde „Sūnelis“ – red.) kapo, apie tai rašė visi federaciniai laikraščiai. Kai po tos sueigos pas Senį buvo daromos kratos, televizijos kanalai transliavo, kaip jo bute buvo rasta aukso. Per kitą sueigą, 1996 metais Sankt-Peterburge, visi rašė, kad buvo įstatymų leidybos susirinkimo pavaduotojo padėjėjas. Japoniukas, kai jį filmavo kamera, apskritai pradėjo spjaudytis, rodyti kažkokius gestus, kad žiūrovai jį įsimintų.
Žodžiu, pozavo. Jeigu tu nenori atkreipti į save dėmesio, tu praeisi pro kamerą nežvilgterėdamas, o čia surengiamas visas spektaklis. Prisiminkite, kaip jis buvo atvežtas į Rusiją (2004 metais Ivankovas perduotas iš JAV specialiu lainerio „Golfstream“ reisu – red.). Visa tai kažkaip teatrališka, kaip man sakė. Ir visa Japoniuko biografija – tai tokių scenų rinkinys. Ir kai jį paleido, to prašė Kobzonas ir Fiodorovas (SSSR liaudies artistas Josifas Kobzonas ir akademikas, sovietinis oftalmologas Sviatoslavas Fiodorovas tarpininkavo dėl Ivankovo išlaisvinimo 1991 metais. – red.).
Kaip galėjo Kobzonas, Kremliaus dainininkas, tarpininkauti dėl „įteisinto vagies“, kad to tarpininkavimo pagrindu teisėjas jį išlaisvintų? Tai paprasčiausiai neįmanoma – „vagims“ net laikraščių skaityti negalima, nes jie turi būti maksimaliai nutolinti nuo oficialiosios valdžios. Kai Fiodorovo, pripažinto akademiko, klausė, kodėl jis tarpininkavo dėl Japoniuko išlaisvinimo, jis tauškė kažkokius niekus, žinoma, iš popierėlio, nesuprantamai ir neįtikinančiai. Po to jis išeina anksčiau laiko, nepaisant visų pažeidimų, tokį pavojingą recidyvistą, įteisintą vagį, paleidžia, ir po dviejų trijų mėnesių su URM-e išduotu pasu išvyksta į JAV, kad ten pasiliktų, nors tada ir neteistas žmogus vargiai galėdavo išvažiuoti į užsienį.
Tai buvo užverbuoti žmonės. Ko tik aš neklausiau, kas pažinojo Japoniuką asmeniškai, niekas man negalėjo pasakyti, kas jį „karūnavo“. Mokėsi jis cirko mokykloje ir į nusikaltėlių pasaulį atėjo ne iš karto, o absoliuti dauguma būsimųjų vagių laisvės atėmimo vietose atsiduria dar paauglystėje. Toks įspūdis, kad jam visada kažkas padėdavo. Nors jis, žinoma, buvo „vagių“ aplinkoje. Žinantys žmonės kalba, kad jis priklausė Mongolo (vienas iš „įteisintų vagių“ judėjimo „pionierių“, žuvęs būdamas 66-rių amžiaus 1994 metais – red.) gaujai.
Pats Mongolas neabejotinai buvo „vagis“, bet vėliau iš jo tas vardas buvo atimtas, gavo per ausį už tai, kad jėga atėmė iš kito „vagies“ jo „darbo“ pelną. Tai atsitiko kaip tik tada, kai jo aplinkoje atsirado Japoniukas. Kiti kalba, kad Japoniuką karūnavo Pesas (karūnuotas dar 1957 metais „įteisintas vagis“ Valerjanas Kučiulorija – red.). Bet Pesas tuo metu jau gyveno Maskvoje, nesėdėjo, o aš įsitikinęs, kad visi „vagys“, kurie dešimtajame dešimtmetyje liko Maskvoje, buvo kontroliuojami, bendradarbiavo su valdžia. Apie tai byloja daugybė faktų.
„Senius“ devintojo dešimtmečio pabaigoje paprasčiausiai pradėjo šalinti. Briliantą (mirė 1985 metų gegužę kolonijoje „Baltoji gulbė“, būdamas 57-rių metų amžiaus, „įteisintas vagis“ Vasilijus Babuškinas – red.) nužudė praslinkus mėnesiui po to, kai atėjo Gorbačiovas (1985 metų kovą būsimasis SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo iškeltas į KPSS generalinio sekretoriaus postą – red.).
Tai yra, buvo duota komanda, ir tuos žmones pradėta paprasčiausiai naikinti. Per trumpą laiką labai daug Brilianto kartos, jo raugo „senių“, kurie visą gyvenimą prasėdėjo kalėjime, po 30–40 metų, nuo devintojo dešimtmečio vidurio ir iki pabaigos, paprasčiausiai naikino: arba zonoje „kalės“ užmuša, ar kokia nors nesėkminga operacija, ar dar kas nors: pavyzdžiui, išeina į laisvę ir prapula.
Paskui atidarė „Baltąją gulbę“, paskutinę vietą, kur palauždavo vagis devintojo dešimtmečio pabaigoje. Ten beveik visus „kristalus“ sunaikino. O tie, kas praėjo „Baltąją gulbę“, greičiausiai irgi su kuo nors susitarė. Ir vienas iš tokių buvo Senis Chasanas.
Visi „vagys“ pripažįsta, kad jis per visą savo kriminalinę karjerą keletą kartų buvo netekęs savo titulo, tai yra, jo reputacija „vagių“ pasaulyje nėra nepriekaištinga. Tuo laikotarpiu, kai jis neturėjo titulo, jis uždirbinėjo pinigus, ir septintajame, ir aštuntajame dešimtmetyje. Tai yra, tas žmogus apsukrus, jis žino, kaip užsidirbti pinigų, organizuoti, nors biznis – visiškai ne vagių užsiėmimas. Vagis iš esmės negali būti turtingas, jis gali pavogti, bet ne tam, kad taptų milijonieriumi.
Vagys – asketai. Visų pirma, jie niekada negyveno laisvėje, jų gyvenimas plaukė ten, kalėjime, o trumpais tarpsniais tarp sėdėjimų vagys paprastai svečiuojasi. Nuvažiuoja į kitą miestą, jį išsyk pasitinka bendražygiai, žodžiu, vieninteliai namai – tai kalėjimas. Devintajame dešimtmetyje toji karta ėjo į praeitį, kitus užverbavo. Tik KGB nesisekė užverbuoti „senių“, nes jų net nėra kuo įbauginti, namų neturi, turto neturi, šeimos neturi. Na, nudėsi tu jį, ir kas? Tik riaušės kils kalėjime.
„Kalių karai“ – tai buvo paprasčiausias naikinimas, kai KGB įsisiūbavo ir nusprendė „kristalus“ pašalinti. „Kalėms“ administracija davė ginklų. Tačiau „vagys“ vis vien išliko ir išgyveno, o „kalės“ nuščiuvo, nes „vagių“ pusėje buvo masė kalinių, o „kalių“ pusėje, be administracijos, – nieko. „Vagys“ visada užsistodavo mases, už jas gyvybę atiduodavo.
Neseniai aš bendravau su vienu „seniu“, kuris ir „kalių karus“ išgyveno, ir penktajame dešimtmetyje sėdėjo. Klausiu: „O kaip tu įsijautei į vagių temą?“ Jis sako: „Atėjo iš mažamečių (vaikų „zonos“ – red.) nuo administracijos, ir pradėjo mus, sėdinčiuosius, skriausti, tyčiotis. „Vagys“ mus užsistojo ir žuvo mūsų akyse. Tai kaip aš po to apskritai galiu nebūti atsidavęs tiems žmonėms?“
Kaip tik dėl to daug rusų inteligentų turi pažįstamų „vagių“. Tai, žinoma, neafišuojama, bet labai daug kas – ir akademikai, ir politikai, ir mokslininkai. Patikėkite, kad mažai kas iš jų ką nors bloga pasakys apie „vagis“. Dažniausiai jie paprasčiausiai atsisakys kalbėti, nes tai nepriimta. Apie „vagį“ niekas nieko blogo negali pasakyti, tai geri žmonės. Aš iš savo patirties tai sakau. Ypač „vagių“ jaunoji karta, jie tyri, iki naivumo tyri, ir tai neapsimesta, o tokia jų tiesa.
Žinoma, aš nukrypau į šalį, bet paprasčiausiai noriu, kad skaitytojui, esančiam toli nuo to, viskas būtų aišku. Tad štai, Japoniuką kažkas valdė. Paskui, grįžus iš Amerikos, jis vėl pasodinamas ir iš kiekvienos pakampės skelbiama: „Sodinamas rusų mafijos tėvas!“. Bet ir šitas epitetas neturi nieko bendro su „vagimis“.
— Ar tame pasaulyje iš principo negali būti kokio nors vienintelio lyderio?
— Visų pirma, „vagių“ negali būti tarp „mafijos“. Mafija – tai valstybės, teismo ir kriminaliteto lydinys, na, kaip buvo Italijoje, tai pinigų uždirbinėjimas. Žinoma, mafija buvo Rusijoje dešimtajame dešimtmetyje, o ir dabar yra, bet tai visai nesusiję su vagimis. Vagys niekada nepriklausys nuo valstybės, nuo kyšininkavimo sistemos, nes ją niekina. Chasanas, skirtingai nuo Japoniuko, vagių pasaulyje užėmė aukštesnę vietą. Jis iš tikrųjų buvo aukštesnio nei nacionalinio masto figūra, turėjo milžinišką įtaką ir vidurio Azijoje, ir Užkaukazėje, ir apskritai Artimuosiuose Rytuose.
Jis mokėjo derintis prie valdžios, išnaudodamas savo ryšius ir diplomatinius gabumus, mokėjo rasti bendrą kalbą su oficialiąja valdžia. Bet kažkokio vieno žmogaus, aukštesnio už visus „vagis“, nėra ir nebuvo. Kiekvienas vagis – tai savarankiškas, lygiareikšmis vienetas.
— Ar tai horizontali struktūra?
— Visiškai teisingai. Bet, žinoma, „vagių“ autoritetas skirtingas. Tie, kas nori „kaifuoti“, jie niekada nebus vadinami „vagimis“. Taip, gali turėti autoritetą, bet „vagys“, tai visai kas kita, iš esmės tai vienuoliai. Žmogus, kuriam patikimi kitų žmonių likimai, negali būti kažkoks šlykštynė. Tai turi būti padorumo etalonas. Štai mes susikivirčijome, ir mes kreipiamės ne į teismą, nes mes to teisėjo nepažįstame. Kas jis toks? Koks buvo jo gyvenimas? O koks nors vienas žmogus, kurio autoritetas mums absoliutus, gerbiamas žmogus gali nuspręsti, kas teisus, kas kaltas.
Žmogus, kuris „karūnuojamas“, turi būti nepriekaištingos reputacijos iki tol, o kai jam suteikiamas vardas, – jo reputacija turi būti dar tyresnė, nes, jeigu kas, iš jo bus pareikalauta šimtą kartų griežčiau. „Vagys“ nuo pat gimimo kažkaip jaučia savo pašaukimą, bet žinoma, didžiausią įtaką jiems daro kalėjimo aplinka, kur pakliuvus reikia dar kruopščiau sekti savo poelgius.
Kaip apskritai tai daroma? Girdint visiems sėdintiesiems žmogus pareiškia, kad jis ketina tapti „vagimi“. Pradedama jį nagrinėti, kapstytis jo praeityje, aiškintis jo poelgius. Ir jam neleistinas nė vienas netinkamas poelgis. Tai yra, imami ne keleri paskutiniausi metai, o ir vaikystė, mokykla, žiūrėti, ar jis nieko neįskundė, niekada neatsitraukė, nebuvo bailys, neišdavė, visada grąžindavo skolas, neskriaudė silpnųjų. Jau nekalbant, pavyzdžiui, apie tarnybą armijoje. Net iki to, jei žmogus buvo sportininkas ir dalyvavo kokiose nors varžybose regionų lygmeniu, ar buvo susijęs su valstybe, tarkim, žaidė jaunimo rinktinėje, tai viskas, kelias į „vagis“ užkirstas.
— O jeigu kalbėtume apie dabartinę struktūrą Rusijoje, ar dabar yra kokių nors didelių grupuočių? Kaip jos skirstosi, juk ne pagal etninį principą?
— 2004 metais visi „vagys“ buvo išvien, visi buvo drauge. Tuo metu pirmasis numeris buvo Šakras („įteisintas vagis“ Zacharijus Kalašovas, kilęs iš Gruzijos SSR – red.), jis tada buvo laisvėje, ir jis viską prižiūrėjo, viską kontroliavo, visų vagių buvo pripažįstamas kaip neginčijamas autoritetas. Sėdėjo Šakras Maskvoje. Paskui Šakras išvyko į užsienį, tai vis dėl konflikto devintajame dešimtmetyje, tai yra „seniai“, „kristalai“ išėjo, ir užėjo kaukaziečiai.
Bet tam tikra dalis, tai Maskvos vagys, Pamaskvio, tai Petrikas, Šiškanas, Aksionas, Šramas, Zacharas („įteisinti vagys“ Aleksejus Petrovas, Olegas Šiškanovas, Sergejus Aksionovas, Konstantinas Vasiljevas ir Aleksandras Zacharovas iš „slavų“ kriminalinio klano – red.), jie save pateikia kaip „nepmano“ tradicijų, galima sakyti „senosios mokyklos“ įpėdinius. Ir Maskvoje jie gyveno atsiskyrę nuo kitų „vagių“, į konfliktus stengėsi nesikišti.
Kad jūs suprastumėte mūsų mintį, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje kažkokia jėga pradėjo kontroliuoti „vagių“ pasaulį per „vagis“, su kuriais pavyko susitarti. Kad išsaugotų valdžią kažkam, reikia išlaikyti konfliktus jų viduje, žodžiu, „skaldyk ir valdyk“. Ir tokio ramybės drumstėjo vaidmenį dešimtajame dešimtmetyje vaidino Chasanas. Per jį vienaip ar kitaip ėjo visi konfliktai. Kalbama, kad net Šakras, jo suėmimas, Interpolas, Ispanija (2006 metais Kalašovas buvo sulaikytas JAE ir perduotas Ispanijai, apkaltinus pinigų plovimu, – red.), visur čia neapsieita be jo dalyvavimo. Tai yra visuose įvykiuose buvo jo ranka, jis viską žinojo.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai dar gyveno „seniai“, jų apeiti buvo neįmanoma, Chasanas pagal autoritetą tarp vagių buvo vienas iš daugybės. Jis turėjo konfliktų dešimtojo dešimtmečio pradžioje, peštynės su kitais „vagimis“, tai yra prieš jį pakeldavo ranką, ir tai buvo normalu. Ir paskui Chasaną pradeda formuotis toks šleifas, apie jį pradeda rašyti spauda. Paskui prasidėjo tas nelemtas konfliktas. Buvo toks Rudikas Bakinskis („įteisintas vagis“ Rudolfas Oganovas, – red.). Rudikas – tai tas žmogus, kuris „nukarūnavo“ Chasaną 96-ųjų gruodį.
Ir po kelių sueigų buvo priimtas sprendimas, kad Chasanas – ne „vagis“. Jis apie tai sužinojo ir liovėsi lankytis sueigose, nors jį kvietė. Ir tada „vagys“ nusprendė už akių pasakyti, kad jis ne „vagis“, už akių atimti iš jo titulą. Tai yra, jeigu tau iškilo konfliktas, tu turi pats ateiti ir išspręsti klausimą, tokia procedūra. Ir po to Chasanas nėjo į sueigas, o pradėjo rinkti savo „vagių“ ratą.
O ten tokia situacija: štai dešimtojo dešimtmečio pradžia, štai yra „seniai“, kurie išauklėti „senosios mokyklos“, jiems niekas nepasikeitė, biudžetų jie jokių neturi, nes sako, kad gyventi reikia ne gerai, o teisingai. O štai šitie, jie gyvena gerai, bet ne visada teisingai. Taigi, dešimtojo dešimtmečio pradžia, tai yra, gyvi „seniai“. Ir Rudikas laikėsi labai griežtų taisyklių, šalia jo, jo aplinkoje, sukti į šoną buvo neįmanoma, jis buvo griežtas, teisingas žmogus.
O šalia Chasano, priešingai, – su juo galima buvo gerai uždirbti, gerai gyventi, jis tuo ir traukė, jeigu atsidursi greta jo, galima buvo dešimtis tūkstančių dolerių turėti stabiliai, ir morfijaus pametės, ir į svečius pakvies. O šalia Rudiko ir „senių“ tik griežtumas, labai neįsivažiuosi. Ir, žinoma, kai kurie „vagys“ iškeitė teisingumą, nusprendė, kad geriau gyventi gerai, ramiai, prašmatniai, kaip Chasanas, ir nesėdėti, negu šalia Rudiko ir „senių“, kur tave ir užmušti gali, ir pasodinti, ir gyventi puspadžiu.
Tada viską nulėmė pinigai, taip ir susiskaldė. Ir yra tokia „vagių“ kategorija, kuriuos aš išvardijau, jų penketas, Petrikas, Šiškanas ir kiti, kurie labai tvirtai stovi ant kojų, gyvena Maskvoje, visus pažįsta, gali pasiskambinę 300 durtuvų surinkti. Tai Izmailovo brigada, Liubereco, „slavai“, apskritai, vietiniai vyrukai. Jie į tą konfliktą nelindo, bet jie buvo Rudiko pusėje, prieš Chasaną.
Aksionas su Šakru konfliktavo, karas nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio iki 2000-ųjų pradžios dėl aliuminio. Tame kare žuvo Aksiono moteris, Šakro artimuosius irgi iššaudė, jis pats buvo tris kartus sužeistas. Paskui jie susitaikė, ir Šakras išvažiavo iš Maskvos. Buvo padėtas taškas.
Nuotraukoje: Aslanas Usojanas – Senis Hasanas.
(„Russkaja planeta“: Nusikaltėlių pasaulis dabar – tai tokia korporacija, kaip „Gazprom“).
Informacijos šaltinis – compromat.ru
(Bus daugiau)
2014.12.06; 04:53
