SSRS KGB komiteto antroji valdyba 1979 metais ieškojo aštuonių šimtų į Vakarus pasitraukusių „itin pavojingų recidyvistų“. Tarp aštuonių šimtų Vakarų sostinėse politinio prieglobsčio paprašiusių pabėgėlių – rusai, lietuviai, ukrainiečiai, latviai, estai, žydai, gruzinai…
Įdomi detalė: Sovietų Sąjungos laikais daugelis vadinamųjų dezertyrų užėmė aukštus postus – vadovavo komunistų partijos skyriams, moksliniams institutams, kariniams daliniams, konservatorijoms, vairavo lėktuvus, laivus…
Iš „komunistinio rojaus“ žmonės veržėsi pačiais įvairiausiais būdais. Išradingumui nėra ribų. Apgauti akylus, budrius sovietinius pasieniečius bei saugumiečius nebuvo lengva. Be to, KGB stengėsi nuslėpti visus dezertyravimo atvejus. Į viešumą sovietų laikais juk prasiverždavo tik vieno kito pabėgimo nuotrupos…
Štai – keletas tipiškų citatų iš 1979-aisiais KGB antrosios valdybos sudarytos ataskaitos. Be abejo, ten, kur KGB rašo „gražu“, reikia turėti omenyje „bjauru“, o ten, kur, KGB nuomone, – teisinga, mūsų akimis žvelgiant – visiškai neteisinga.
“1974 metais turintis aukštąjį išsilavinimą rusas Valentinas Agapovas negrįžo į tarybinį laivą, stovėjusį viename Švedijos uoste. Jis paprašė, kad oficialusis Stokholmas suteiktų politinį prieglobstį. Politinis prieglobstis suteiktas. Pabėgęs į Švediją šis rusas dalyvavo daugelyje antitarybinių kampanijų, kurias organizavo reakcingosios Švedijos jėgos…“
„1977 metais armėnas Vazgenas Azizianas savavališkai paliko SSRS ambasados Etiopijoje teritoriją, sėdo į vietinės aviakompanijos lėktuvą ir išskrido į Graikiją. Iš Graikijos išvyko nežinoma kryptimi…“
„1955 metais iš sovietinio žvejybinio laivo į jūrą iššoko jūreivis Pranciškus Adomavičius. Jį paėmė pro šalį plaukusio danų laivo įgula ir nugabeno į Daniją. Iš šios šalies P.Adomavičius pakliuvo į amerikiečių specialiųjų tarnybų, dirbusių Vakarų Vokietijoje, rankas. Ten jis dalyavo antitarybinėse radijo laidose. 1987-ųjų duomenimis, gyveno ir dirbo vairuotoju VFR. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu už akių nuteistas mirti…“
„1968 metais laivą „Rossija“, stovėjusį Kanados jūrų uoste, negrįžo estas Juris Altas. Kanados valdžia jam suteikė politinį prieglobstį. 1987-aisiais gyveno Toronte…“
„1969 metais į Italiją asmeninių reikalų tvarkyti išvyko ukrainietis Albertas Albatrosovas, medikas, tačiau grįžti į SSRS nepanoro. Nuo susititikimo su SSRS ambasados darbuotojais taip pat kategoriškai atsisakė“.
„1951 metais latvis Ilmaras Arajūnas, žvejojęs Baltijos jūroje (žvejybinis laivas), kartu su jūreiviais Skunde ir Chartmanu surišo laivo kapitoną, o laivą savavališkai nuplukdė į Švediją. Švedijos valdžia bėgliams suteikė politinį prieglobstį“.
1973 metais iš gastrolių Italijoje negrįžo SSRS valstybinio akademinio didžiojo teatro solistė Renata Babak. Gavusi politinį prieglobstį, 1975-aisiais dainininkė išvažiavo gyventi į JAV. Dalyvavo televizijos laidose, kuriose šmeižė tarybinę santvarką“.
„1970 metais žurnalistas tarptautininkas Jurijus Bezmenovas (rusas, komunistų partijos narys, išsilavinimas – aukštasis) dingo iš tarybinės informavimo agentūros Indijoje. Jo pėdsakai aptikti JAV, kur jis bendradarbiavo su Amerikos slaptosiomis tarnybomis. Apie 1972-uosius persikėlė gyventi į Kanadą, pakeitė pavardę (tapo Tomu Šumanu) ir ėmė dirbti korporacijos „Kanados radijas“ rusiškoje sekcijoje. Kanados spauda dažnai skelbdavo jo antitarybinius straipsnius. Leidimą suimti dezertyrą pasirašė SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas“.
„1974 metais Odesos uoste į prancūzų laivą „Dina – Re“ nelegaliai įlipo Stepanas Bachčevanas ir pasislėpė krovininiame sandėlyje. Laivui atplaukus į Prancūziją, paprašė politinio prieglobsčio“.
„1976 metais Viktoras Belenkovas (rusas, komunistų partijos narys, baigęs aukštąją karinę lakūnų mokyklą), vairuodamas sovietinį naikintuvą, lėktuvą nukreipė Japonijos krantų link. Iš Japonijos buvo pervežtas į JAV, kur Amerikos valdžia jam suteikė politinį prieglobstį. Karinis SSRS tribunolas už akių nuteisė mirties bausme“.
„1964 metais Japonijoje koncertavo tarybinės estrados artistas Igoris Berukštis (rusas). Grįžti į Tėvynę atsisakė. 1978-ųjų duomenimis, gyveno Niujorke ir palaikė artimus ryšius su rusų emigrantais“.
„1966-aisiais Anatolijus Bobylkovas pabandė nelegaliai pereiti SSRS – Kinijos sieną. Buvo sulaikytas ir grąžintas į SSRS. Už valstybinės sienos pažeidimą nuteistas trejetą metų kalėti lageryje. 1973-aisiais dar sykį pabandė bėgti į Kiniją. Antrą sykį pasisekė. 1977-ųjų duomenimis, gyveno Kinijoje“.
Tokių įrašų SSRS KGB komiteto antrosios valdybos 1979-ųjų sąrašuose – aštuoni šimtai. Prie kiekvieno žmogaus, pabėgusio į Vakarus, pavardės esama dar ir smulkaus prierašo – nurodyta, kokių giminių dezertyras turįs, kur tie giminės gyvena. Išvardyti ne tik tėvai, broliai, seserys, bet net tetos, dėdės, pusbroliai.
Be to, KGB antroji valdyba savo ataskaitoje buvo pateikusi smulkiausius vadinamųjų „dezertyrų“ išvaizdos aprašymus. Nurodyta ne tik akių, plaukų spalva, ūgis, kūno sudėjimas. Nurodyti net defektai: jeigu žvairas, taip ir užrašyta. Jeigu mikčioja, švepluoja ar aiškiai neištaria „r“ raidės – pastabose nurodyta, jog mikčius ar šveplas. Jei neturi dešinės kojos mažojo pirščiuko, šis faktas taip pat nurodomas.
1979-ųjų KGB sąrašuose esama daug ir lietuviškų, estiškų, latviškų pavardžių. KGB antrosios valdybos sąrašuose aprašyti dezertyrai: tėvas ir sūnus Bražinskai – Pranas ir Algirdas, 1970 metais į Turkiją nuvarę keleivinį lėktuvą, Juozas Bružas, 1962 metais pabėgęs iš Danijos uoste stovėjusio tarybinio laivo, Antanas Butkus, su žmona ir trimis vaikais per Lenkiją 1972-aisiais pabėgęs į Švediją, estų sportininkas Janas Veansas, 1971-aisiais pasislėpęs Švedijoje, lietuvis dainininkas Ričardas Daunoras, negrįžęs iš Paryžiaus, lietuvis studentas Benjaminas Kliučinininkas, pasitraukęs į Australiją, povandeninio sovietinio laivo kapitonas Jonas Pleškys, 1961 radęs prieglobstį Švedijoje…
O ko nerasite šiuose KGB antrosios valdybos sąrašuose? Ten nerašoma, kaip KGB persekiojo, šantažavo, tyčiojosi iš į Vakarus pabėgusiųjų artimųjų bei giminių.
Į minėtus KGB antrosios valdybos sąrašus neįtraukti ir žmonės, kuriems nepavyko pabėgti į Vakarus. Juk mėginimų įveikti „geležinę uždangą“, sprendžiant vien iš sėkmingų pabėgimų, būta labai daug.
Taigi KGB nutyli, koks likimas ištiko drąsuolius, kuriems nenusišypsojo laimė pasprukti iš „Blogio imperijos“. KGB ataskaitose nerašoma apie psichiatrijos ligonines, lagerius ir sušaudymus…
2014.12.20; 10:56
