Jeigu tektų atsakyti į klausimą, ar galimas draugiškas krikščionių ir musulmonų sugyvenimas, teigiamą ar neigiamą variantą pasirinktumėte? Šių eilučių autorius rinktųsi atsakymą: „taika įmanoma“.
Žinoma, labai nuoširdžios draugystės nedera norėti, nes rungtynės dėl įtakos sferų – neišvengiamos. Visuomet bus trinčių, nesusipratimų, barnių. Kad ir dėl naftos. Bet gyventi be sprogdinimų ir šaudymų – argi neįmanoma?
Beje, taika – čia pat, ranka pasiekiama. Vakarų pasauliui tereikia atsikvošėti – pradėt gerbti, vertinti, branginti, puoselėti savąją laisvę, savo papročius, savo religiją. Būtent: mes, Vakarų civilizacija, pradedame nebesuvokti, kas yra tikroji laisvė ir kam ji reikalinga.
BBC pranešė, esą Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas nesutinka su Šventuoju Tėvu, manančiu, jog negalima juoktis iš religijos. BBC cituoja britų premjero žodžius, girdi, laisvojoje visuomenėje egzistuoja teisė įžeidinėti religinius kito žmogaus jausmus.
Jeigu britų premjeras būtent taip pasakė, jei tai – ne vertėjų klaida, leiskite nusistebėti. Chuliganų, banditų, narkomanų ir girtuoklių landynėse įžeidinėti tikriausiai galima viską, kiek geidžia širdis. Bet ar civilizuotose valstybėse patyčios iš religijos simbolių – tikrai toleruotinos?
Nei prancūzai, nei britai, nei jokia kita krikščioniška Europos Sąjungos tauta, priskirianti save civilizuotoms bendrijoms, neturėjo moralinės teisės šaipytis iš pranašo Mahometo. Mes, krikščionys, tokios teisės niekad neturėsime. Moralinę teisę šaipytis iš pranašo Mahometo turi tik … musulmonai.
Lygiai taip pat musulmonai neturi moralinės teisės šaipytis iš mūsų religijos. Tokia štai paprasta, akivaizdi tiesa. Net ir laisvojoje visuomenėje esama dalykų, kurie netoleruotini bei smerktini. Ir labai gerai, kad laisva visuomenė nėra absoliučiai laisva.
Juk nesvarbu, kad Prancūzijos įstatymai nedraudžia šaipytis iš musulmonams šventų dalykų. Kiekviena civilizuota visuomenė be baudžiamųjų kodeksų privalo jausti, suvokti, atpažinti, kas gražu, todėl toleruotina, ir kas bjauru, todėl nevartotina.
ES įstatymuose neužfiksuoti milijonai draudimų. Ir nereikia jų visų įrašyti į baudžiamuosius bei civilinius kodeksus. Mūsų galvose ir be baudžiamųjų kodeksų privalo kirbėti žinojimas, kas yra „blogas tonas“. Mes juk puikiai jaučiame, kada galima, o kada nedera šaipytis iš Prancūzijos prezidento ar Didžiosios Britanijos karalienės. Tad kodėl ši nuovoka mus apleidžia, kai vertiname prancūzų žurnale „Charlie Hebdo“ paskelbtas karikatūras?
Naujoji liūdnai pagarsėjusio prancūziško žurnalo vadovybė išdrįso pareikšti, jog, „piešdami Mahomedo karikatūrą, jie gina religijos laisvę ir tuo pačiu – dar ir žodžio laisvę“. Šis jų įsivaizdavimas primena sveiku protu nesuvokiamą abrakadabrą. Jeigu „Charlie Hebdo“ žurnalistams knieti demonstruoti drąsą bei ginti spaudos laisvę, važiuokite į Rytų Ukrainą demaskuoti rusų kariškių žiaurumų, į Šiaurės Korėją – fiksuoti žmogaus teisių pažeidimų arba į Rusiją – Kremliaus diktatoriaus nusikaltimų.
Tikroji spaudos laisvė – kai žurnalistai narplioja konkrečių prezidentų, generolų, teisėjų, premjerų, bankininkų, mafijos bosų nuodėmes. Tikroji spaudos laisvė – kai žurnalistai nebijo kritiškai žvelgti net į holokausto, genocido, karų, separatizmo, nusikaltimų žmoniškumui temas. Tikroji spaudos laisvė – kai žurnalistai analizuoja, ar slaptosios tarnybos tarnauja visuomenės interesams. Štai dėl tokio pobūdžio žurnalistinių tyrimų verta rizikuoti, verta aukoti gyvybę.
Bet Vakarų civilizacija savo įstatymus konstruoja būtent taip, kad tikrai svarbūs, tikrai aktualūs žurnalistiniai tyrimai taptų beveik neįmanomi. Kritikuoti konkrečius prezidentus, generolus, teisėjus, juolab iš jų tyčiotis, – nevalia, nes jie, matot, jautrūs, jiems neužginta teisė mėgautis privatumu. Net ir turėdami akivaizdžiausių nuodėmių konkretūs prezidentai, generolai ir teisėjai turi daug galimybių apsimesti neteisingai apkaltintais ir todėl pasijusti iki širdies gelmių įsižeidusiais.
Jų „garbę ir orumą“ Vakaruose narsiai gina ištisa teisėsaugos armija: teismai, prokurorai, antstoliai, advokatai. Kiekvienas drąsesnis, aštresnę plunksną valdantis žurnalistas Vakaruose rizikuoja sulaukti milžiniškų finansinių baudų ar net daboklės už nekalčiausią palyginimą, menkiausią netikslumą, kai atidžiai žvelgia į politikų, finansininkų, kariškių veiklą.
O kas, vaizdžiai tariant, gina pranašo Mahometo garbę ir orumą?
Jei laisvosios visuomenės bruožas – teisė tyčiotis iš svetimos religijos simbolių, man tokios spaudos laisvės nereikia. Man reikia teisės kritiškai, piktai, priekabiai analizuoti ne abstrakčius simbolius. Bet Vakarų civilizacija šią mano teisę būtent ir apribojusi. Ji tik apsimeta, jog Europos Sąjungoje šventai laikomasi spaudos laisvės principų.
Todėl ir turime didįjį Vakarų civilizacijos paradoksą: kritikuoti pranašą Mahometą, kuris niekam nieko nėra padaręs blogo ir niekad blogo nepadarys, – galima; kritikuoti konkrečius politikus, finansininkus ir kariškius, nuo kurių veiksmų priklauso mūsų gyvenimas, – keblus, sudėtingas uždavinys.
Akivaizdu, jog Prancūzija nelinkusi pripažinti savo klaidų. Jei būtų norėję taikos, milijonai prancūzų būtų išėję į Prayžiaus gatves … atsiprašyti musulmonų dėl pranašą Mahometą įžeidžiančių karikatūrų. Taip, laisvoje visuomenėje negali egzistuoti draudžiamų temų. Bet laisva visuomenė privalo suvokti, kas yra netaktiškas elgesys. Civilizuota visuomenė privalo smerkti netaktišką savųjų elgesį.
Štai tik tada, atsiprašę musulmonų dėl šlykščių karikatūrų, mes būtume turėję moralinę teisę reikalauti musulmonų atsiprašymo dėl barbariško žurnalistų žudymo. Atsiprašydami musulmonų mes galėjome tikėtis svarbiausiojo: jie patys ims tramdyti fanatikus.
Bet mes net neišbandėme šios taktikos. Todėl ir baugu. Viena iš didžiausių ir įtakingiausių Vakarų civilizacijos atstovių seniai nebežino, kas yra taktiškas, subtilus, prasmingas elgesys. Prancūzams seniai derėjo išeiti į milijonines demonstracijas. Prancūzams derėjo protestuoti dar tuomet, kai krikščioniška Rusija su žeme sulygino musulmoniškąjį Grozną, kai krikščioniška Armėnija, padedama tos pačios krikščioniškos Rusijos, grobė musulmoniškojo Azerbaidžano teritoriją, kai krikščionys osetinai iš musulmoniškosios Ingušijos atėmė Prigorodnyj rajoną, kai armėnų teroristai Europos sostinėse sprogdino dešimtis turkų diplomatų. Musulmonams padarytų skriaudų, už kurias atsakinga Vakarų civilizacija, – gausu. Ir nereikia apsimesti, kad mes nežinome, ką esame blogo padarę musulmonams.
Taigi prancūzai galėjo, bet nesurengė milijoninių protesto eitynių ir 1991-aisiais, kai Kremlius sausio mėnesį žudė nepriklausomybę paskelbusios katalikiškos Lietuvos gyventojus, o metais anksčiau – musulmoniškojo Azerbaidžano sostinės Baku žmones…
Progų protestuoti – be galo daug. Prancūzai turėjo puikią progą piktintis, kai jų valdžia ir verslininkai sumanė modernius karo laivus „Mistral“ parduoti teroristinei Rusijai. Prancūzai galėjo šiomis dienomis išeiti į gatves užjaust dėl savo laisvės, nepriklausomybės ir europietiškų vertybių kasdien žūstančius ukrainiečių karius. Tokias prancūziškas eisenas aš būčiau laikęs prasmingomis.
Bet Paryžius pasirinko kitą kelią. Tas kelias – beprasmės konfrontacijos kelias, neabejotinai pareikalausiantis aukų iš abiejų pusių. Jis išsiurbs iš Europos biudžeto milžiniškų finansų, reikalingų saugumui užtikrinti. Jis neabejotinai susilpnins Vakarų dėmesį pagalbos stokojančiai Ukrainai ir pakurstys teroristinės Rusijos įžūlumą.
Štai kodėl man nepatinka šiandieninė Prancūzija.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.01.20; 08:12
