LRT kultūros kanalo programoje pastebėjau, kad sausio 20 dieną bus transliuojama Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“. Reikia būtinai pasiklausyti puikios muzikos, pažvelgti į teatralizuotą XVI amžiaus Rusijos carų gyvenimą.
Borisas Godunovas – pirmiausia tai legendinis Fiodoras Šaliapinas. Paskui – Antanas Kučingis, Jonas Stasiūnas, Vladimiras Prudnikovas, Vaclovas Daunoras. Išskyrus Šaliapiną, visų kitų Borisų Godunovų klausiausi, mačiau juos Lietuvos Operos ir baleto teatro scenoje. Ypač didelį įspūdį darė Antanas Kučingis ir Vaclovas Daunoras.
Tikėjausi, kad šįkart televizija parodys Vaclovo Daunoro sukurtą Borisą Godunovą. Ir labai nusivyliau. Tiesiog neapykantą pajutau spektaklio režisieriui Mariušui Trelinskiui, XIX a. operą „priartinusiam“ prie XXI a. išorinių atributų. Tie vyrų švarkai be kaklaraiščių ir su kaklaraiščiais, beretės ir akiniai, šokančių merginų drabužiai erzino, trikdė, tad labai dažnai muzikos klausiausi užsimerkęs, ir Borisą Godunovą (Liudą Norvaišą) stengiausi matyti vilkintį puošniais caro rūbais, koks kažkada scenoje buvo Fiodoras Šaliapinas ir Vaclovas Daunoras.
Kas per mada šitaip darkyti klasikinius kūrinius! Kokia nepagarba autoriams, kurių teisės jau nesaugomos, kurie tokiems režisieriams negali pateikti ieškinio už subjaurotą operą, tragediją, dramą.
Ne tik šis lenkų režisierius bejėgiškai išsidirbinėja, neskoningai „aktualindamas“ nemirtingą operą. Panašiai subjauroti yra ir Šekspyro, Gėtės, Čechovo, kitų klasikų kūriniai. Nagus šiame pastaraisiais laikais plačiai paplitusiame reiškinyje yra prikišę ir lietuvių režisieriai, kažkodėl vadinami labai kūrybingais, novatoriškais, originaliais. Savo „šedevrus“ režisuokite ir savo ribotumo neprimeskite tiems, iki kurių jums – kaip iki mėnulio.
Mažai kam tokie „pastatymai“ patinka, bet vieni juos toleruoja, nes dabar tokie laikai (kuo kvailiau, tuo geriau), kiti puse lūpų nepritaria, bet jų balsas į dangų jau neina.
Briliantinis tenoras Virgilijus Noreika sako:
“Operoje viskas turėtų priklausyti nuo muzijos ir nuo vokalo. Opera sukurta muzikai ir dainavimui. Deja, tam dainavimui, tai muzikai aplink viskas trukdo. Režisieriai kartais būna nepasakyčiau kad malonūs. Jų sprendimai labai prieštarauja tam laikotarpui, kada muzika buvo kuriama. Dekoracijos, režisūra turi atitikti tuos laikus, kada, sakykim, buvo parašyta Verdžio muzika. Kai prasideda viską laužančios režisūrinės interpretacijos, dainavimui tas labai kenkia. Tradicijų reikėtų laikytis.“
Kaip supratau iš puikaus boso Liudo Norvaišos pasisakymo apie režisieriaus Mariušo Trelinskio Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatymą, jam taip pat buvo nelengva atlikti caro vaidmenį, vilkint šių laikų kostiumu. Ir, atrodo, ne tik dėl to.
O ką jau kalbėti apie mano kartos operos (apskritai – teatro) mėgėjus. Tokius pastatymus mes vertiname kaip neskoningą, atstumiantį, bejėgišką „originalumą“, vejantį mus iš teatrų, kur kraipomasi, verčiamasi per galvą, klykaujama, šlykščiai keikiamasi…
Ne tik mes, eiliniai mūsų teatro mėgėjai, bet ir talentingi mūsų aktoriai bei solistai, mūsų meno kritikai vengiame tokio meno. Ir ieškome, laukiame televizijose senų pastatymų su Sipariais, Kurausku, Jukna, Rudzinsku, Kavaliausku, Kučingiu, Adomaičiu, Banioniu, Budraičiu, Mironaite, Daunoru ir daugeliu daugeliu kitų.
Deja, kai kurie spektakliai yra išlikę tik mūsų prisiminimuose.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.01.22; 07:10
