Ukrainos „draugai“ turi nuspręsti: mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar mes pasirengę kovoti patys už save?
Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, jie turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.
Vladimiro Putino tikslas – sugriauti NATO. Nors Rusijos intervencija į Ukrainą yra neatskiriama tos strategijos dalis, tai tik intermedija, o svarbiausias įvykis – priešaky, rašo Polas Roderikas Gregoris straipsnyje „Kas bus, jei Ukraina nustos kovoti?“, išspausdintame portale Forbes. com.
Jeigu Ukraina nuspręs nutraukti kovas, NATO, Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos turės tvarkytis su Rusija savo jėgomis. Ukrainos „draugai“ turi apsispręsti. Ar mes norime, kad Ukraina kariautų už mus, ar mes pasirengę kautis patys už save? Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, Vakarai turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.
Tie vargai, kuriuos Ukraina išgyveno pernai, man primena L. Tolstojaus apysaką „Ivano Iljičiaus mirtis“. Tolstojus pasakoja apie lėtą turtingo ruso, šeimos galvos, mirtį. Artėjant į pabaigą jo šeima ir draugai linki jam mirties, kad neberegėtų jo kančių. Panašiai kaip Ukrainos „draugai“, Europa ir JAV, atrodo, sveikina Ukrainos galą „diplomatinio sprendimo“ forma, aukodamos jos tikslą tapti nepriklausoma, į Vakarus orientuota valstybe.
Jeigu tik mes galėtume pašalinti Ukrainą iš mūsų kelio, kaip Ivaną Iljičių, mes galėtume grįžti prie biznio „kaip paprastai“, ir tikimės, kad ponas Putinas bus patenkintas.
Gal tai skamba rūsčiai, bet dabar mes žinome, kad „diplomatinis Europos sprendimas, kaip jis buvo suformuluotas antrajame Minsko susitarime, ragina, kad Ukraina suteiktų marionetiniams separatistams veto teisę formuojant šalies ateitį, kai tuo tarpu Ukraina turi apmokėti merdinčio Donbaso išlaikymą, ir siena su Rusija lieka atvira, kur tik bepažvelgsi.
Ką Ukraina gavo mainais? Nestabilias paliaubas, kurios buvo pažeidinėjamos dar iki tol, kai jos buvo paskelbtos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas kaip ir anksčiau tebereiškia viltį, kad antrasis Minsko susitarimas bus vykdomas, net po to, kai Rusijos reguliariajai kariuomenei plataus masto ataka užimti papildomas teritorijas pasisekė tik dėl jų nepavykusio susitarimo nutraukti ugnį.
Ukraina dėtas aš galėčiau užleisti Donbasą ir Krymą de facto, bet ne de jure. Rusija neatiduos jų dabartinėmis aplinkybėmis. Tegul Donbasas (arba šiandien okupuotos teritorijos) bus Rusijos ir separatistų problema, su jais reikia kažkaip tvarkytis, negalima leisti apsišaukėliams lyderiams diktuoti, kokia turi būti Ukrainos politika. Kai ateis metas, Donbasas gali grįžti atgal. Aš palikčiau daug reguliariosios kariuomenės, kad gintų likusias Ukrainos sritis, kurios dabar dar labiau nekenčia Putino Rusijos.
Ir manau, kad Odesa, Kijevas, Zaporožė ir Lvovas greitai pakeis apsišaukėlius maskviečius, kai jie ateis, kad paskelbtų savo naujas liaudies respublikas. Kas žino? Jeigu aktyvios kovos baigsis, gal net Barakas Obama pradės tiekti gynybinius ginklus. Jam gerai pavyksta mojuoti kumščiais po peštynių.
Ukrainos valdžia, kuri kaip ir anksčiau kontroliuos apie 80 proc. šalies teritorijos, galėtų paskui susitelkti į reformas, kurių teisingai reikalavo Maidanas. Ukraina turi atidžiai pasiklausyti Europos Sąjungos patarėjų reformų klausimais, o ne guosti savęs viltimi, kad ji greitai bus priimta į Europos Sąjungą, kuri bijo sugadinti nuotaiką Putinui.
Europa ir tarptautinės organizacijos turi užtikrinti Ukrainai būtiną finansinę paramą, bent jau kaip nuostolių atlyginimą už tai, kad jos paliko Ukrainą vienui vieną.
Jeigu valdžiai pavyks suvienyti visus ukrainiečius, tai Putinas turės reikalų su priešiška ir ginkluota tauta, kuri gali padaryti Rusijos armijai milžiniškų nuostolių, jei pastaroji pabandys veržtis gilyn į Ukrainos teritoriją, ir jos jau neįstengs sulaikyti mitai apie „pilietinį karą“, kurį kariauja su Ukrainos valdžia „patriotai sukilėliai“.
Jeigu Ukraina ryšis nutraukti kovas, kokioje situacijoje atsidurs Europa ir JAV? Jeigu Putinas mąsto racionaliai, tai vietoj Ukrainos viliojantis vaisius, kuris kabo žemai virš žemės, bus Rytų Europa, Baltijos šalys, Pietų Europa, o taip pat Arktika. Turint omenyje Vakarų drovumą ir neryžtingumą, taip pat ir tai, kad jiems trūksta kovingumo ir valios, Putinas pabandys surasti silpnų vietų.
Jeigu Europai pasiseks, Putinas gali pirmiausia atkreipti dėmesį į Moldovą, Gruziją, Azerbaidžaną ir Kazachstaną, duodamas Europai šiek tiek laiko atsikvėpti. Ir vis dėlto, jeigu Europa ir JAV kreipė dėmesį į Putino pareiškimus ir jo propagandą, jos turėjo pastebti, kad Rusijai Ukraina iš tikrųjų nėra pagrindinis priešas, nėra priešas Nr. 1.
Greičiau pagrindinis priešas Rusijai – tai Europa, NATO ir JAV. Kaip išsireiškė Putinas: Ukraina – tai paprasčiausiai piktų Vakarų, kurie pažemino Rusiją, sulaužė savo pažadus ir slapta rengiasi pulti motiną Rusiją, „užsienio legionas“.
Mes žinome, kad Putinas elgiasi labai nuosekliai. Jis nesiliaudamas kartoja apie NATO, JAV ir Europos Sąjungos išdavystę po 2007-ųjų metų Miuncheno saugumo konferencijos. Kodėl jis turi keisti savo toną dabar? Jei Europa ir JAV yra priešai, jas reikia sugriauti, nepriklausomai nuo to, kas vyksta Ukrainoje. Atsižvelgiant į ekonomines problemas ir neregėtą korupciją, Putinui reikia turėti išorės priešą, su kuriuo reikia kovoti, o paskui girtis pergalėmis. Be to, Putino režimui iškils pavojus.
Jeigu Europos ir Amerikos ekspertai mano, kad Rusijos karinių veiksmų prieš NATO šalis galimybę panaikina NATO Įstatų 5 straipsnis, joms reikia dar kartą apie tai pagalvoti. Rusijai tereikia sukurstyti kitus „pilietinius karus“, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, pasinaudojus tuo, kad ten gyvena daug rusų. Visus išmuš iš vėžių Rusijos hibridinis karas. Tada kokia nors Europos šalis pasirems 5 straipsniu, ir Putinas užtikrins pasaulį, kad tai dar vienas nelemtas pilietinis karas, o jis – apskritai tik stebėtojas?
Ukrainos sąjungininkės Europa ir Amerika ją išduoda, kai nenori suteikti jai priemonių, kad ji galėtų apsiginti nuo Rusijos reguliariosios kariuomenės, kurios dalyvavimą jau visi pripažino. Dabar, po antrojo Minsko susitarimo, Ukraina žino neleistino diplomatinio sprendimo, kurį Europa ir JAV nori priimti, rėmus. Kam kariauti, prarandant tiek daug gyvybių ir pinigų, kad kariautum vardu tų, kurie jus metė?
Vakarų kampanija Artimuosiuose Rytuose, Afganistane ir Afrikoje buvo tik nesėkminga paieška patikimų sąjungininkų, pasirengusių duoti savo kareivių, kuriais galima pasikliauti. Ukrainoje, turinčioje 45 mln. žmonių, Vakarai rado tokią sąjungininkę, bet, štai koks paradoksas, jie atsisako tiekti jai priemones savigynai ir, užuot tą dariusi, ginkluoja abejotinus sąjungininkus Sirijoje, Irake ir Libijoje.
Merkel, Olandas ir Obama turi susimąstyti, kas atsitiks, jei Ukraina pasitrauks iš mūšio lauko, ir jie liks patys vieni. Jie turės du variantus: finliandizuota Europa, kuri šoka pagal Kremliaus dūdelę, arba blogai pasirengusi Europa, kuri stengiasi duoti atkirtį, bet neaišku, ar ji įstengs nugalėti.
Ką ji pasirinks? Mes žinome pacifistinės Europos atsakymą. Viskas, ką Putinui reikia padaryti, tai pagrasinti savo taktiniu branduoliniu ginklu, ir tada vokiečiai, prancūzai, olandai ir italai vėl išsigąs. Ir neverta laukti pagalbos iš JAV, kol valdžioje yra neryžtingas Obama. Europa galės pasikliauti tik savo jėgomis.
Informacijos šaltinis – UNIAN.net portalas.
http://www.unian.net/politics/1048593-forbes-chto-esli-ukraina-reshit-perestat-borotsya.html
2015.03.06; 20:51
