Lietuva – isterikų žemė. Kažkaip porą vakarų buvo nuobodu patapę. Rinkimų spazmai atlėgo. Ir ką gi dabar su bokalu prie teliko veikti? Ką mylėti, o kam linkėt pražūties amžinosios?
Bet pagaliau sulaukėm eilinio traukulių priepuolio. Lietuvoje siautėja diktatūra! Kitaminčius persekioja! Mūsiškius muša!
Analizuoti kuoktelėjusių putinofilų „kitamintiškumą“ gali tik pusprotis.
Nes jokių minčių ten nepadėta. Tai tik neapykantos prie alaus rinkinukas sąmokslų teorijos lėkštutėje. Papjaustyta pelėsinio Donecko banditų sūrio, militaristinės Kremliaus propagandos sosiskų su pacifizmo pabarstais. Viskas su mirkalu iš nepatenkintųjų nuoskaudų – kad visiems skanu būtų. Nes kitaip klientus prarastum.
Toks „kitamintiškumas“ objektyviai kenksmingas visuomenei, valstybei ir kiekvienam žmogeliukui asmeniškai. Acto garintojui taip pat. Nes koks asilas bebūtų – jis taip pat gyvena šioje pavojingoje vietoje neramiais laikais. Yra tos valstybės ir visuomenės dalis. Ir tikrai nukentės, jeigu tą valstybę ištiks bėda.
Tačiau dėl to juk nepuolam feisbuke į ginčus su bepročiais. Tegu verda savo organizmo skysčiuose vieni. Juk dar ne tokių pažiūrų homo sapiensai turi. Paklausytum, ką kalba kiekvienoj kaimo smuklėj – tektų visus iki vieno sodinti. Tačiau įžymiųjų politinių straipsnių 58-5, 58 -10, 58-11 epocha baigėsi man dar negimus. Nebe tie laikai, tėvuk.
Bet vienas dalykas yra pažiūros, o kitas – organizuota veikla. Tik ar galima įtarti tą veiklą buvus? Galima. Nes labai jau kryptingai atrodė tas vyksmas. Ir itin agresyviai iš ten smirdėjo sovietiniais autais, kad tai būtų vien tik pažiūros. Nesuinteresuotais ir laisvais tokių „pažiūrų“ skraidymais sapne ir tikrovėje gali patikėti tik tas, kas niekada tose irštvose nesilankė.
Ar ji buvo, ta veikla, ar nebuvo, ir kokia buvo – jei buvo? To iki galo niekas nežino. Net tie kur tiria. Tam ir tiria įtarimus, kad nustatytų. Tačiau didvyrių žemės isterikai jau viską žino. Jiems ir tirti nereikia. Jie jau seniai viską nustatė. Išgirdo naujieną, suskaičiavo iki dešimties, pažiūrėjo į pilnatį pro kairį petį – ir nustatė.
Vieni ligoniai žino, kad acto garintojai yra didieji kovotojai už Lietuvą ir visas tarpplanetines teises. Nors žinotojai ir pati jųjų meilės deivė labai šlykštisi vakarietiška demokratija. Juk tai didžiausias pasaulio blogis, prieš kurį ir kovojama. Bet kai pačių užpakaliukus paliečia – kovotojų principai išgaruoja. Tada gelbėkit mus, vargšus, prakeiktųjų Vakarų teisės! Mes už žodžio laisvę! Gelžbetoninė logika, ne kitaip.
O kiti labai tvirtai žino, kad ekspertai ir sekspertės yra kremlinės lervos, gulinčios ant kruvinų V.Putino pinigų maišelių ir slapta įkūrę daugiatūkstantinę Kardo Ir Žagrės Sąjungą. Su slaptomis kuopelėmis kiekviename kaime. Kad kiekviename sode po obelytėmis yra pakasti stiklainiai, kietai pritutinti raudonų vėliavų, komjaunimo ir spaliukų ženkliukų. Tik nuaidės Apokalipsės trimitas – ir iš tarpuvarčių atlinguos ginkluoti, mandagūs frankenšteinai su slidininkų kaukėmis.
Ore jau tvyro eilinės batalijos tarp buko ir bukesnio nuojauta. Jau prasideda traukuliai feisbuke. Ryt poryt prasidės visur. Matyte matau tuos pačius karštinės iškraipytus veidus ir neapykantos priepuolius. Iki paryčių nenutils mirkčiojančios ponios puspročių šou. Bus renkami parašai, rašomos peticijos. Prasidės pagaliau tikrasis, išsiilgtasis gyvenimas.
Per dieną dvi visa Marijos šalis pasiskirstys į dvi šauktinių kariuomenes. Ir niekam nebereikės jokių tyrimų ar ištyrimų. Niekas net pačiais akivaizdžiausiais faktais ir įrodymais nebetikės. Girdės tik patys save. Matys tik priešininką, kurį reikia nudėti. Isterikai visada žino viską ir jokio žinojimo jiems niekada nereikia. Tą jums bet kurioje palatoje pasakys.
Yra bobučių, kurios kasdien tupi bažnyčioje. Žmonių, kuriuos nuolat pamatysi laidotuvėse. Keista padermė, kuriems neįdomu gyventi tikrovėje. Jie atkunta tik tada, kai yra dėl ko verkti. Labai myli nelaimes ir jomis džiaugiasi. Apraudoti blogio užvaldytą pasaulį – jų gyvenimo prasmė. Nieko kito jų akys nemato. Patenkintas ar laimingas žmogus geriausiu atveju įtartinas kvailelis. Nors šiaip tai – potencialus priešas.
Pagaliau nauja proga! Visi nepatenkintieji vėl galės subildėti po nauja vėliava. Dėl tūkstančio ir vienos priežasties ar šiaip iš durnumo būtinai susiburs. Nes revoliucionieriumi būti dabar brendas. Nereikia nieko galvoti. Veidrody matai labai didelį ir dvasingą. Nesvarbu už ką, prieš ką ir kam iš to nauda. Tiesiog toks malonus gyvenimo būdas.
Į kitą gaują buriasi isterikai, nepatenkinti nepatenkintaisiais. Kurie labai bijo bet kokių permainų ar įtakos praradimų. Jiems svarbu pasižymėti lojalumu valdžiai, nes neramu dėl savo buvusių ir esamų nuodėmių. Jie irgi jau viską seniai žino ir trokšta, kad niekas neišdrįstų kitaip galvoti ir kalbėti. Kuo daugiau draudimų vardan tos – tuo daugiau tvarkos ir teisingumo. Kitaip rusai ateis.
Po poros dienų niekas nebeprisimins, dėl ko viskas prasidėjo. Tų, kurie kažką lemens apie išsiaiškintus konkrečius faktus ir bandys juos pateikti, niekas nebesiklausys. Juos vertins pagal tai, kiek tie faktai atitinka gaujos išankstinę nuomonę. Banketas tęsis visų džiaugsmui. Nes kitaip gyventi jau nebemokam.
Ir ar ten ką vėliau ras, ar nei velnio neras – niekas nebepasikeis. Darbas jau padarytas. Puodas vėl kunkuliuoja susipriešinimu ir beprotyste. Didžiam pasitenkinimui tikrųjų mūsų valstybės priešų, kurie pasaulyje garsėja kaip baisiai dvasingi. Net nesvarbu, ar jie šitą balių užsakė, ar čia mes patys taip linksminamės. Jie vis tiek širdingai išlenks po briaunuotąją baltos už mūsų atminimą. Naudingi idiotai – pati mėgstamiausia jų užkanda.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.03.20; 05:51
