Kovo 11-osios išvakarėse buvau pakviestas į Vilniaus Užupio gimnazijos renginį, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečiui. Dvidešimtpenkmečio paminėjimo renginių Vilniuje ir visoje Lietuvoje anonsų gausybė Seimo portale tikrai buvo įspūdinga. Nuo tarptautinių konferencijų iki vietinių renginių miestuose ir miesteliuose. Pasirinkimas buvo didelis.
Tai, ką išvydau Vilniaus Užupio gimnazijoje, – nenuvylė. Direktorės Virginijos Navickienės vadovaujama gimnazija padovanojo Lietuvai rimtą, solidų, prasmingą renginį – iškilmingai prisiminė savuosius mokinius, kurie sovietinės okupacijos metais nebijojo svajoti apie Laisvę.
Kadaise šioje sostinės mokymo įstaigoje nutikę įvykiai, – unikalus atvejis. Tuometinės Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos moksleiviai buvo įkūrę slaptąją organizaciją „Laisva Lietuva“. Nepaisant budrios KGB akies, moksleivių Vlado Šakalio, Stanislovo Žvirgždo ir Vito Vosyliaus suburta organizacija, V. Šakalio vadovaujama, turėjo net 48 narius ir išsilaikė net trejetą metų – nuo 1958 iki 1961-ųjų.
Tai buvo bene pati stipriausia pogrindinė gerai užsikonspiravusi organizacija Lietuvoje tais metais. O tai, kad organizacija susikūrė Vilniuje, apskritai buvo iššūkis okupacinei valdžiai. Beje, jos palikuonys Vladimiro Putino Rusijoje iki šiol įsivaizduoja, kad žaidžia Lietuvos sostinės Vilniaus priklausomybės ne Lietuvai pokerį.
Partizaninis pasipriešinimas okupacijai tuo metu jau buvo nuslopintas. Praėjo tik septyneri metai, kai dėl išdavystės nelygioje kovoje su sovietų kareiviais žuvo partizanas Juozas Lukša – Daumantas (1951 m.), bet dar tebesislapstė ir reiškėsi vienas iš paskutinių Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis (žuvo 1965 m.).
Po Stalino represijų – žudynių, kankinimų, kalėjimų, trėmimų, inteligentija, kiek jos dar buvo likę Lietuvoje, buvo taip įbauginta, kad bijojo net šeimose žodį „okupacija“ ištarti, nors režimas jau nebuvo toks žiaurus. Maža kas įvyks dar kitais metais.
Tai buvo laikai, kai lietuviai moksleiviai buvo suvaromi į susitikimus su buvusiais „liaudies gynėjais“, o paprasčiau – stribais, apsikarsčiusiais Stalino ordinais ir medaliais, ir turėdavo klausytis tų alkoholinių raudonanosių postringavimų apie jų „žygdarbius“ kovoje su „banditais“, taip jie vadino partizanus.
Apie laisvą Lietuvą „Laisvos Lietuvos“ moksleiviai svajojo ne abstrakčiai, ne pasyviai. Jie platino antisovietinius atsišaukimus, ant sienų rašė užrašus „Laisvę Lietuvai“, iškeldavo savo pačių rankomis susiūtas trispalves. 1960-aisiais jie sugebėjo išdalinti net 800 antisovietinio turinio lapelių. Jų drąsos dėka užrašai „Laisvę Lietuvai“ puikavosi ant istorinių Vilniaus Universiteto sienų, šv. Petro ir Povilo bažnyčios vartų. Sovietų Sąjungos priespaudą smerkiančius šūkius organizacijos „Laisva Lietuva“ nariai sugebėjo užrašyti net ant Arkikatedros varpinės sienų, o lietuviškąją trispalvę pirmą sykį Vilniuje po jo sovietinės okupacijos iškėlė labai aukštai – ant Trijų Kryžių kalno (Kryžius sovietai jau buvo susprogdinę).
Esminis „Laisvos Lietuvos“ politinis šūkis masiškai išplatintame atsišaukime jo pabaigoje buvo toks: „Šalin Sovietus! Laisvę Lietuvai! Tegyvuoja Laisva ir Nepriklausoma Lietuva!“ Tai buvo labai drąsus, tarptautine teise pagrįstas, šūkis aniems laikams, prilygstantis jau legaliai Kovo 11 dvasiai.
Tačiau anais, 1961-aisiais, Kremliaus KGB išsiaiškino, kas gi Užupyje nekenčia sovietų okupacijos. Kagėbistai ėmė siautėti. Penki moksleiviai buvo ištremti į Mordovijos lagerius (Vladas Šakalys, Vitas Vosylius, Algimantas Baltrušis, Stanislovas Žvirgždas ir Romualdas Ragaišis atšiaurioje Mordovijoje kankinosi nuo ketverių iki šešerių metų). Septyniems moksleiviams neleista laikyti valstybinių egzaminų. Klasės auklėtoją Algirdą Vytėną atleido iš darbo be teisės mokytojauti, mokyklos direktorius Valentinas Sikorskis neteko teisės vadovauti mokyklai…
Nuo šiol „Laisvos Lietuvos“ žygdarbius primins prie Vilniaus Užupio gimnazijos centrinio įėjimo prikalta paminklinė lenta (skulptorius Tadas Gutauskas) su labai lakonišku tekstu: „1958-1961 metais šioje mokykloje veikė patriotinė organizacija LAISVA LIETUVA“.
Šventinį renginį, paminklinės lentos atidengimą, išsamiai aprašė ir gerą žiupsnį nuotraukų įdėjo Užupio gimnazijos mokytoja lituanistė Laima Namajuškienė straipsnyje „Užupio gimnazijoje vyko ypatinga Nepriklausomybės minėjimo šventė (delfi.lt; alfa.lt; 15min.lt).
Tačiau svarbiausia, manyčiau, šiuose sekmadieniniuose pamąstymuose – ne paminklinė lenta. Svarbiausia, kad į minėjimą sugužėjo daug šiandieninių Užupio gimnazijos auklėtinių. Įspūdis, jog susirinko visi. Mokyklos Aktų salėje jie surengė jaudinantį „Laisva Lietuva“ herojų atminimui skirtą vaidinimą. Moksleiviai deklamavo, dainavo, skaitė eiles taip nuoširdžiai, kad svečiams nekilo jokių abejonių: Užupio gimnazijos auklėtiniai neapsimetinėjo.
Smagus renginio akcentas nuskambėjo moksleivių pasirodymo pabaigoje. Praeitis praeitimi, bet gyvenkime ir šia ir rytojaus diena: susikibę rankomis dalyviai ir svečiai siūbavo pagal Vytauto Kernagio dainuojamą dainą „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“.
XXX
Šiandien virš Lietuvos telkiasi iš Rusijos per Ukrainą keliaujantys karo debesys. Bet šį kartą mes jau ne vieniši, kaip 1940 metais. Pažvelgus į Užupio gimnazijos gyvus veidus dar ramiau jaučiuosi. Nevergaus jie svetimai valstybei. Gimusių Laisvoje Lietuvoje moksleivių veide jau švyti savo valstybės bei savo paties asmens garbės ir orumo suvokimo ženklas.
Štai kas svarbiausia!
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: kelios akimirkos iš Vilniaus Užupio gimnazijos renginio, skirto prisiminti 1958 – 1961-aisiais veikusią slaptąją organizaciją „Laisva Lietuva“.
2015.03.22; 04:43
