Rusijos užsienio politikos posūkis naudingas Kinijai, ir jis neleis plėtotis Rusijos ekonomikai, – taip mano buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus ŠVECAS.
Savo skiltyje leidinyje „Gordon“ autorius aiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nemato pavojaus iš Kinijos, kas bus su jo artimiausia aplinka ir kaip Ukraina gali išgauti naudos iš tos situacijos.
Jurijus Švecas
Maskva daro strateginį posūkį link Kinijos. Kadaise Maskvos kunigaikščiai krito prieš Ordą, dabar „kremliškiai“ gulasi prieš „pekiniškius“. Dar vienas strateginis absurdas turės sunkių padarinių Rusijai.
Juokingiausia, kad pagrindinė (jeigu ne vienintelė) tos strateginės beprotybės priežastis – vieno žmogaus noras išsėdėti Kremliuje iki grabo lentos. Bet kur analitikai ir žvalgybos tarnybos? Negali būti, kad jie visi darniai nukvaišo ir niekas neperspėjo Kremliaus, kad tai – strateginė savižudybė!
Beje, Kremliaus valdovų santykiai su savo žvalgybos tarnybomis tradiciškai sudėtingi. Draugas Stalinas tvirtai žinojo, kad Hitleris neužpuls, ir žvalgyba jam, tikrąja prasme, buvo nereikalinga. Todėl ketvirtojo šimtmečio pabaigoje, visiškai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, ją sunaikino iš pašaknų – kad nesipainiotų po kojomis.
Požiūris buvo paprastas: jeigu žvalgas išbuvo užsienyje dvejus metus ar daugiau, reiškia, kad jis užsikrėtė buržuazine ideologija ir juo tikėti negalima. Jį iškviesdavo atostogų ir sušaudydavo. Taip praktiškai buvo visiškai sunaikintos NKVD ir RKKA žvalgybos tarnybos. Per stebuklą išliko gyvas Richardas Zorgė, atsisakęs keliauti į Maskvą „atostogų“.
Chruščiovas naudojo žvalgybos informaciją daugiausia tam, kad „įbruktų ežį“ į kelnes amerikiečiams. Kartą jis taip įsijautė, kad priplepėjo ko nereikia, ir FTB išsiaiškino vertingą KGB agentą JAV teritorijoje.
Nepaisant daugybės žvalgybos pranešimų Brežnevas taip ir nesugebėjo suprasti Votergeito priežasčių, dėl kurių Niksonas buvo priverstas anksčiau laiko palikti Baltuosius rūmus. Brežnevas buvo šokiruotas. „Bet juk mes su Niksonu susitarėme, – sutrikęs murmėjo jis, taip ir neįveikęs teisingai tarti Amerikos prezidento pavardę. – Tai kaip gi dabar bus su įtampos mažinimu?“
Po to KGB užsienio žvalgybos analitikai, išsiuntinėję specialius pranešimus įvairioms vyriausybinėms institucijoms, gavo griežtą nurodymą, kuris – aš pratiškai įsitikinęs – galioja iki šiol: kuo aukštesniam valdininkui skirta informacija, tuo paprasčiau ji turi būti parašyta. Pranešimus pačioms Kremliaus viršūnėms rašydavo taip, kad suprastų net idiotas.
Esu įsitikinęs, jog rašė ir Putinui, kad persiorientavimas į Kiniją – tai didžiausia kvailystė. Bet Putinas žvalgybos nemėgsta. Tai labai intymus jausmas, pabudęs tolimame devintajame dešimtmetyje, kai jo nepriėmė į darbą žvalgybos tarnyboje. Juokinga, bet atrodo, kad tais laikais profesionalumo reikalavimai žvalgybos operatyviniam darbuotojui buvo aukštesni, nei vėliau reikalavimai kandidatui į RF prezidento postą
Po to, kai jį padarė prezidentu, Putinas pasikvietė į Kremlių buvusį KGB užsienio žvalgybos (PGU – Pirmoji vyriausioji valdyba – red.) šefą Kriučkovą, kad įkalbėtų jį „prisiminti“ žvalgo Putino žygdarbius. Anksčiau panašiu būdu stengėsi įkalbėti maršalą Žukovą „prisiminti“ savo memuaruose, kaip jis karo metais domėjosi pulkininko Brežnevo nuomone.
Kriučkovas, kaip anksčiau ir Žukovas, atsisakė prisiminti, ko nebuvo, ir nuo to laiko SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba, – red.) tapo nemylima Kremliaus podukra.
Dėl to žymi dalis žvalgybinių funkcijų užsienyje švelniai perėjo FSB žinion, kuri, Putino vadovavimo laikais, buvo „sustiprinta“ KGB teritorinės valdybos Leningrado ir srities reikalams operatyviniais kadrais, kurių dauguma iki persikėlimo į Maskvą net akyse nebuvo matę gyvo amerikiečio ar kino.
Nuvilnijo virtinė skambių, ir dažnai įžeidžiai kvailų nesėkmių. Dabar mes galime realiu laiku stebėti geopolitinę nesėkmę – Rusijos posūkį nuo Vakarų į Rytus.
Tiesą sakant, istoriniu požiūriu tas posūkis kažkaip dėsningas. Maskvos kunigaikštystė, iš kurios išaugo Rusija, materializavosi kaip Aukso Ordos Ulusas. Dabar istorinis ratas užsidaro, ir Rusija tampa Padangių valstybės vasalu. Tik klausimas, kas iš to laimės, o kas triukšmingai pralaimės.
Šaltojo karo įkarštyje, kai aš dirbau PGU Amerikos skyriuje, SSSR vadovybė apibrėžė SSSR „pagrindinį priešą“ tokia eilės tvarka: JAV NATO, Kinija. Praktiškai tai reiškė, kad žvalgybos karininkai, nepriklausomai nuo to, į kokią šalį jie komandiruojami, pirmiausia turėjo dirbti su „pagrindiniu priešu“. O tam jie prieš komandiruotę turėdavo išeiti stažuotę atitinkamame PGU skyriuje. Tad man teko ne mažiau kaip savaitę padirbėti politinės žvalgybos Kinijos skyriuje, skaityti įvairias operatyvines bylas ir instrukcijas.
Stažuotės rezultatai mane apstulbino. Pasirodo, nepaisant glaudaus SSSR ir Kinijos bendradarbiavimo ilgus metus, pirmiausia Stalino laikais, Kinija buvo terra incognita net KGB užsienio žvalgybai, jau nekalbant apie kitas valstybines žinybas. Kinai buvo laikomi beveik neverbuojamais, o jų mentalitetas sunkiai suvokiamas. Apskritai, kaip žinomame filme: „Rytai – subtilus dalykas“.
Tuo aš įsitikinau jau Vašingtone, kai stengiausi apdoroti vieno iš pagrindinių Kinijos laikraščių korespondentą, kuris, Centro duomenimis, buvo Kinijos specialiųjų tarnybų bendradarbis. Yra daug teorijų, kaip dirba Kinijos specialiosios tarnybos, ir daugelis iš tų teorijų buvo parašytos žmonių, kurie gyvo kino akyse nematę.
Man susidarė įspūdis, kad mes su mano „objektu“ kinu mokėmės žvalgybos amato vienoje grupėje ir iš tų pačių vadovėlių (matyt, KGB pagalba kuriant Kinijos specialiąsias tarnybas šeštajame dešimtmetyje davė savo vaisių). Jis bandė užverbuoti mane, aš verbavau jį. Per pertraukas mes šnekučiuodavomės „apie gyvenimą“.
Tuo metu, tai yra devintojo dešimtmečio viduryje, Kinija buvo skurdi ir atsilikusi šalis. Milijonai kinų badavo. Pramonės stuburas buvo įmonės, kurias SSSR padovanojo dar Stalino laikais. „O, jūs toli pažengėte“, – liūdnai sakydavo kinas, kai mes lygindavome dviejų šalių pragyvenimą.
Jo pasakojimas apie Kinijos diplomatų ir žurnalistų gyvenimą Vašingtone mane sukrėtė iki širdies gelmių. Jo trijų asmenų šeima gyveno iš jo algos – atkreipkite dėmesį! – 200 dolerių per mėnesį. O jis per 4 komandiruotės metus planavo įsigyti JAV šaldytuvą, televizorių ir masę kitokios elektronikos. Tam jis ir kiti kinai griežtai taupė iš maisto, maitindamiesi iš bendro katilo ambasadoje.
Kai kinas man visa tai pasakojo, jo akys buvo liūdnos, bet jose blykčiojo piktas pasitikėjimas: „Mes jus sudorosime! Sudorosime už pažeminimą, kurį išgyveno draugas Mao, kankinęsis belaukiant, kada jį priims draugas Stalinas, už užgaulią pravardę „Pekino revizionistai“, kuria Chruščiovas apdovanojo savo buvusią sąjungininkę, už beveik nušluotą nuo žemės paviršiaus Damansko salą ir už 1,2 mln. kvadratinių kilometrų žemių Mandžūrijoje, kurias Rusija pavogė iš broliškos kinų tautos XIX amžiaus viduryje, kai ji buvo draskoma „opiumo karo“, ir iki šiol neatidavė“.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje žinomoje kinų dainoje dainuojama „Rusas ir kinas – broliai per amžius“, bet realiame gyvenime susiklostė taip, kad istorija pasmerkia juos amžinam priešiškumui.
Kartą, maždaug 1985 metų pabaigoje, mano kolega kinas netikėtai pasišaukė mane skubiai susitikti, kad praneštų sensacingą naujieną. Kinai vienašališkai 50 procentų mažina ginkluotąsias pajėgas ir suka į paspartintą ekonomikos plėtrą.
Pasak jo, tai istorinis posūkis, kuris pakeis ne tik KLR, bet ir viso pasaulio istoriją. Kai aš pranešiau apie tai Centrui, man atsakė, kad tai dezinformacija, turinti paslėpti augantį Kinijos kariaunos agresyvumą.
O iš tikrųjų kinai smarkiai viršijo pradinį sumažinimo planą, ir iki 2000 metų jų ginkluotosios pajėgos buvo sumažintos 1,7 milijono. žmonių. Per tą laiką Kinija, atsilikusi pusalkanė šalis, virto ekonominiu gigantu. Tai todėl, kad Kinijos elite susiformavo grupė pragmatikų, kurie suvokė paprastas tiesas: kad politikus reikia keisti kaip sauskelnes, t. y. reguliariai; kad vogti iš savo šalies negalima ir kad už tai reikia šaudyti; kad pagrindinis kriterijus, lemiantis valstybės vietą šių laikų pasaulyje, – tai ekonomika, o branduoliniais ginklais šiuolaikiniame pasaulyje barškina tik marginalai, tokie, kaip Šiaurės Korėja.
Per tą patį laiką Maskvoje susiformavo komanda intelektualių menkystų, kurią pakeitė vėtytų ir mėtytų vagių ir banditų klanas. Pekine į valdžios viršūnę kilo socialiai atsakingi žmonės, o Maskvoje daugiausia putos. Rezultatas toks, kad iš pradžių griuvo SSSR, o dabar pavojus subyrėti iškilo Rusijos Federacijai.
Tokiomis aplinkybėmis Putinas nusprendė pakeisti savo orientaciją. Tai buvo padaryta stebėtinai meistriškai. Iš pradžių RF mirtinai susikivirčijo su ES ir JAV ir įtikino Vakarus, kad tokio strateginio naftos ir dujų tiekėjo jiems nereikia. Ir štai kai „Gazprom“-ą pradėjo stumti iš tradicinių rinkų ir jo pelnas vos per metus nukrito 7 kartus, Kremlius nusprendė mesti Kinijos kortą, kad… nubaustų JAV ir Europą. Tuo tikslu pernai gegužę Putinas pompastiškai atvyko į Pekiną.
Kas dėjosi po to, primena Repino paveikslą „Nelaukė“. Pasirodo, kad „beždžionė“ neveltui dešimtmečius kantriai tupėjo, stebėdama dviejų tigrų grumtynes. Dabar vienas iš jų, suspėjęs virsti apipešiota kate, atšliaužė pas „beždžionę“ pagalbos, ir ją galima išnaudoti pagal visą programą.
Stipriausias smūgis buvo suduotas pagrindiniam Kremliaus projektui – planams perkelti pagrindinį dujų tiekimą iš Europos į Kiniją, apytikriai išsaugant kainų lygį. Ir čia Maskva buvo įsitikinusi, kad Pekinas duos jai 30 milijardų dolerių dujotiekio tiesimui iki Kinijos sienos.
Atsakydami kinai pasiūlė rusams dujotiekį tiesti už savus, o dujų kainą pasiūlė tokią, kad Putino draugai paprašė ją įslaptinti, kad nesukeltų homeriško juoko Vakaruose. Ekspertai vis dėlto išsiaiškino apytikrę kaina ir pasirodo, kad ji artima Rusijos dujų gavybos ir transportavimo savikainai.
Komentuodamas Pekine vykusias derybas, Putinas, prieš televizijos kameras įtemptai šypsodamasis, kalbėjo, kad draugai kinai pasirodė esą kieti derybininkai.
Taip ir maga paklausti, mielasis, o ko tu tikėjaisi? Tu juk savo rankomis iš pradžių sudeginai visus tiltus Vakaruose, o paskui be sąjungininkų, prispaustas sankcijų ir su krizės ekonomika atėjai ištiesęs ranką pas turtingą ir kietaširdį kaimyną prašyti pagalbos. Turėtų būti retas altruistas, kad tokiomis aplinkybėmis Pekinas neišspaustų iš Rusijos visko, ko jam reikia. Ir Pekinas išspaudė.
Paskutinis susitarimų paketas, pasirašytas abiejų šalių šiemet gegužės 8 dieną per Si Czinpino vizitą Maskvoje, patvirtino išryškėjusią tendenciją: Kinija ramiai ir planingai verčia Rusijos Federaciją savo žaliavos priedėliu. Pekinas teisingai supranta, kad Putinas įstūmė save į kampą, iš kurio jis gali tiktai pulti Padangių valstybei į kojas, tiesą sakant, jis tai jau ir padarė.
Putino bendražygiai irgi įkliuvo. Turimomis žiniomis, artimiausia Putino aplinka perkėlė savo aktyvus į Honkongo bankus. Kaip jūs manote, jei Obama ar kas nors iš jo ministrų atsidarytų slaptą sąskaitą Maskvos Taupomajame banke, ar tuo pasinaudotų FSB, ar ne? Žinoma, pasinaudotų!
Aš įsitikinęs, kad Kinijos specialiosios tarnybos pasielgs taip pat su Rusijos sąskaitų Honkonge savininkais, nes gerai atmena patirtį, kuria dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje su jais dalijosi draugai sovietai iš KGB. Putino ir jo sėbrų pinigai dabar patikimose rankose.
Rusijos Federacijai atsigręžus veidu į Rytus, galima daryti keletą išvadų. Pirma, sulošti Kinijos korta prieš JAV Kremliui nepavyks. Rusija – ekonominis nykštukas, palyginus su Kinija, ir net juokinga tikėtis, kad Padangių valstybė leis kažkokiems prašalaičiams vaizduoti, kad jie – korta.
Be to, Kinijos ir JAV ekonomikos taip glaudžiai susijusios, kad aprėpiamoje ateityje viena be kitos negalės egzistuoti. O be Rusijos naftos ar dujų Kinija apsieis ramiausiai, laimė, šalia Kazachstanas ir Turkmėnistanas.
Antra, Kinija kaip Rusijos biznio finansavimo šaltinis nepakeis Europos. Iki sankcijų paskelbimo Vakarų bankai išdavė Rusijos bizniui pigių kreditų už 500 – 700 milijardų dolerių. Rusija privačiam bizniui plėtoti pinigų iš Kinijos negaus. Pekinas skirs pinigų tik tiems projektams RF teritorijoje, kurie būtini tolesnei Kinijos ekonominei ekspansijai. Rusijos biznio plėtra Pekino planuose nenumatyta.
Trečia, atsižvelgiant į dviejų šalių ekonominį potencialą, „kremliškiai“ dabar taikstysis prie „„pekiniškių“, ir jų tarpusavio santykiai bus panašūs į vasalo su siuzerenu. Ir tai gerai. Galų gale vaikigalius kažkas turi prižiūrėti. Jums nepatinka liberalūs ir dekadentiški Vakarai? Imkite autoritarinius ir griežtus Rytus. Aleksandras Nevskis atsisakė priimti karaliaus karūną iš Popiežiaus, bevelydamas keliais šliaužioti prieš Ordos chaną ir bučiuoti jam batus. Ak, toji paslaptinga rusiška siela… Istorija, kaip sakoma, kartojasi.
Kremliui taip pat teks apkarpyti savo užsienio politikos ambicijas. Vasalas turi likti vasalu, o ne sapalioti apie mitinę imperiją. Tuo labiau, kad Kinija tarptautiniuose reikaluose elgiasi gana santūriai, pasikliaudama ekonomine ekspansija, o ne karinėmis avantiūromis.
Apskritai, Pekinui turi atrodyti keista, kai apie didybę paisto žmonės, kurie mokslinės-techninės pažangos įkarštyje maitinasi tuo, ką Dievas davė (nafta, dujos, kitos naudingosios iškasenos), o viskas, ką ji daro rankomis ir smegenimis – užsienio rinkose nekonkurencinga. Ir nereikia pasakoti apie Rusijos super ginklų eksportą. Praktiškai visi jie buvo sukonstruoti dar Sovietų Sąjungoje, kai beveik 80 procentų mokslinio potencialo, susijusio su karine pramone, buvo Ukrainoje.
Posūkis link Kinijos sukels įtampą Rusijos biurokratijai. Iki šiol valdininkai statė sau atsarginius „aerodromus“ Vakaruose, ir vargu ar jie apsidžiaugs tuo, kad būtina persiorientuoti į Šanchajų ar Pekiną. Valdininkija nuo Petro laikų valdo Rusiją, ir kai valdovas konfliktuodavo su valdininkų kariauna, jis retai kada nepralošdavo.
Tai apopleksinis smūgis tabokine į smilkinį sustabdys sukvailėjusį valdovą, tai netikėtas valstybės perversmas atims valdžią iš avantiūristo generalinio sekretoriaus rankų. Iki šiol Putinas buvo reikalingas biurokratijai kaip stabilumo garantas, bet „persiorientavimas“ nuo Vakarų į Rytus – tai strateginė avantiūra. Vargu, ar jis patiks valstybės aparatui.
Besišypsodami ir rodydami išorinius dėmesio ženklus, draugai kinai turi labai niekinti Kremliaus lyderius. Už tai, ką daro su Rusija kooperatyvas „Ozero“, Kinijoje sušaudoma. Todėl labai greitai Kremliaus vaikėzai pajus, kad jie ir čia negerbiami, bet apsisukti nebebus kur, nebent ryžtis strateginiam aljansui su Šiaurės Korėja.
Kai dėl Ukrainos, tai ją su Kinija sieja viena svarbi aplinkybė – iš abiejų šalių Rusija išdavikiškai pavogė didelę dalį teritorijos, kai tas šalis ištiko bėda. Čia ir reikia ieškoti sąlyčio taškų.
Nuotraukoje: buvęs KGB žvalgas Jurijus Švecas, nūnai gyvenantis ir dirbantis JAV.
Informacijos šaltinis – www.gordonua.com
2015.05.20; 06:46
