„DIDŽIAUSIAS IR VIENINTELIS MANO TROŠKIMAS – KAD LIETUVIAI PAGALIAU ATRASTŲ LIETUVĄ…“


Protas įgijamas ne krauju, o prakaitu. Romualdas Ozolas. 1988-08-13

Jeigu rašyčiau dienoraštį, jame atsirastų tokios eilutės: dar viena skaudi prarastis. Sulaukę Velykų, netekome Romualdo Ozolo. Į amžinybę išėjo skvarbus, gilus, autentiškas, originalus lietuvių mąstytojas, drąsus ir savo principams iki galo ištikimas politikas, tautos žadintojas, Nepriklausomybės Akto signataras…

Iškili daugiabriaunė asmenybė, kurios mastas, o ypač reikšmė naujausiai Lietuvos istorijai, regis, dar nėra adekvačiai įvertinti ir kažin ar visuomenė pajėgs tai suvokti bent jau artimiausiu metu…

Didžiąją veiklaus savo gyvenimo dalį Ozolas – filosofas, politikas, socialinis analitikas skyrė tam, kad lietuviai pagaliau atrastų Lietuvą. Apgailestavo: „Visi taip skuba paskui pinigus, kad meta mokslus, postus, žmonas, vaikus, kaimus, tėvynę, nekalbant apie tokias smulkmenas kaip kalba, o juo labiau rašyba su savo ilgosiomis, nosinėmis, taškeliais ir kableliais – daug kas jau rašo pusžodžiais arba vien santrumpomis.“

Atkakliai, kantriai, kryptingai ėjo pasirinktu keliu, nebijodamas nusivilti realybe, tolima puoselėjamiems idealams. Nesikrimsdamas, kad bus nesuprastas, neįvertintas, pašiepiamas ar dar baisiau – žeminamas, trypiamas. Nesistebėdamas, kad jį atstūmė ankstesni bendraminčiai ir bendražygiai, iš kurių vieni pasirinko madingesnes ir saugesnes ideologijas, o kiti apskritai atsisakė laisvės ir nepriklausomybės idealų asmeninės gerovės dėlei.

„Mano nelaimė yra ta, kad netgi dabar, siautėjant amoralumui ir brutalumui, žmonėms vienas kitą nustumiant nuo kelio ir net nuo gyvenimo ne tik pečiais, bet ir kojomis, aš vis dar tikiu susitarimo ir veikimo susitarus galimybėmis“, – rašė dienoraštyje 1993 m., regis, intuityviai suvokdamas paradoksalią tiesą, kad kūrybos vaisiai gali nelemtai ir žiauriai atsigręžti prieš pačius kūrėjus…

Kita vertus, gal toks tvirtas ir nepalaužiamas tikėjimas buvo didžiausia jo gyvenimo laimė? Išsaugoti tikėjimą, kai realybė be gailesčio daužo ir trypia tavo puoselėjamus idealus, geba tik dvasiškai stipriausieji. Ozolui pavyko.

Atsisveikinimo dienomis žiniasklaida daugiausia kalbėjo apie jo įnašą į Lietuvos nepriklausomybės bylą. Prisiminta aktyvi veikla Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, darbas taryboje (buvo vicepirmininkas, o kurį laiką ir faktinis lyderis, simboliniu savo „svoriu“ nė kiek nenusileidęs Vytautui Landsbergiui“.

Įkūrė ir redagavo laikraštį Atgimimas – dar prisimename tą gaivų tiesos dvelksmą sovietinės cenzūros uždusintoje viešojoje erdvėje. Vėliau Ozolas – Nepriklausomybės Akto signataras, prieštaringai vertinamos pirmosios vyriausybės vicepremjeras. Jo įkurta Centro partija, vienas pirmųjų politinių jaunos valstybės darinių, gyvavo, deja, neilgai, iširo tiek dėl vidinių nesutarimų, tiek dėl nepakankamai susiklosčiusių išorinių aplinkybių…

Vis dėlto, kad ir koks reikšmingas būtų Ozolo indėlis į nepriklausomybės pagrindų kūrimą ir stiprinimą, jo paveikslas tapomas vien politinėmis spalvomis, būtų pernelyg vienpusiškas.

Filologas pasuko į fiolosofiją – keturiolika metų dėstė Vilniaus universiteto studentams ir pelnė jų pagarbą už minties laisvę, nors ši disciplina anuomet buvo įsprausta į marksistinės-lenininės sovietinės ideologijos Prokrusto lovą. Devynerius metus Minties leidykloje dirbo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir dėjo pastangas, kad būtų išleistos Antikos, Viduramžių, Renesanso, Naujųjų amžių filosofijos chrestomatijos, kiti verstiniai klasikinės filosofijos veikalai, kurių leidybą anuomet varžė ideologinės užkardos. Šiandien, ko gero, sunku net įsivaizduoti, ką tie leidiniai reiškė intelektualinio bado „dietos“ sąlygomis.

Buvo ir kitų, ne tokių šviesių epizodų – narystė kompartijoje, referento darbas LSSR Ministrų Taryboje, beje, leidęs sovietinės galios mechanizmus perprasti iš vidaus. Savo „didžiausiu moraliniu nuopuoliu“ Ozolas, neieškodamas jokių pasiteisinimų, pavadino būtent narystę kompartijoje.

Tiesą sakant, nežinau nė vieno kito intelektualo, kuris būtų išdrįsęs taip sąžiningai, bekompromisiškai atsikratyti praeities šmėklų, – dauguma pirmiausia sau, o labiausiai kitiems iki užkimimo įrodinėja, esą ir anuomet, spausdami prie krūtinės skaisčiai raudoną partinį bilietą, „dirbo Lietuvai“…

Iš Ozolo biografijos negalima ištrinti ir dar vieno, tiesa, neilgo – vos trejus metus trukusio, epizodo. 1965-1968 m. jis dirbo Kultūros barų redakcijoje atsakinguoju sekretoriumi ir skyriaus redaktoriumi, taigi nuo pat pirmųjų žurnalo gyvavimo dienų iki tol, kol įstojo į filosofijos aspirantūrą Vilniaus universitete. Daug padarė, kad šis leidinys taptų kūrybiniu ir intelektualiniu centru.

Tačiau prievaizdai iš LKP CK vos pamatę laisvesnio mąstymo atžalas, pasirūpino jas nugenėti. Vis dėlto šis trejų metų epizodas filosofui ir būsimam politikui, atrodo, buvo labai svarbus. Apie redakcijoje praleistus metus jis rašė atsiminimus, tikslindamas detales, akcentuodamas savo ir bendradarbių motyvus, įvertindamas siekius.

Nusišalinęs nuo oficialiosios politikos, daugelio aktyvių žaidėjų džiaugsmui tapęs tik „visuomenės veikėju“, vos ištaikęs progą užsukdavo į Kultūros barus. Kupinas gražių idėjų, nešykštus patarimų, rūpinosi, kad redakcija nepamirštų šiemet paminėti žurnalo penkiasdešimtmečio – juk tai sukaktis, liudijanti ne vien Kultūros barų, bet ir Lietuvos kultūros gyvybingumą. Teiravosi, kuo galėtų prisidėti, ketino parengti parodą iš savo turtingų archyvų…

Paskutinį kartą redakcijoje apsilankė prieš guldamas į ligoninę. Tąsyk neįprastai skubėjo, bet sakė, kad netrukus grįš, tada detaliau aptarsime Kultūros barų, kurie, būdami dukart senesni už Nepriklausomybę, – pajuokavo, – atkakliai tiesė į ją kelius, penkiasdešimtmečio scenarijų. Kaip visada atnešė naujausią Nepriklausomybės sąsiuvinių numerį.

Beje, šis prieš keletą metų Ozolo sumanytas, leistas ir redaguotas tęstinis leidinys, ko gero, yra reikšmingiausias ir įdomiausias pastarojo meto žiniasklaidos projektas. Nepriklausomybės procesų analizei skirti sąsiuviniai dokumentavo ir užrašų pro memoria pavidalu pateikė Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos kroniką, o sykiu brėžė šalies ateities kontūrus.

2000-aisiais palikęs Seimą, Ozolas tarsi pasitraukė iš „didžiosios“ politikos – virto „buvusiuoju“ (kaip ironiškai pats pabrėždavo), tačiau politika vis tiek liko svarbus intelektualinių jo interesų objektas. Rašė knygas, detaliai fiksuodamas ir komentuodamas čia ir dabar besiklostančią Lietuvos valstybės ir tautos brendimo istoriją.

Pašnekovai, ypač politikai, sutrikdavo, kai prieš pokalbį Ozolas pranešdavo viską įrašysiąs diktofonu. Gal taip mėgino įdiegti suvokimą, kad istorija vyksta dabar ir niekada nesikartoja? Šie užrašai, įamžinę politikos posūkius ir visuomenės kasdienybę, yra bene tiksliausia ir kruopščiausia atkurtos valstybės laimėjimų ir praradimų, susitelkimo ir sumaišties, išsipildžiusių ir žlugusių vilčių, įgyvendintų ir numarintų idėjų kronika.

O sykiu tos dvi dešimtys tomų yra užrašai asmens, gebėjusio aprėpti vita activa ir vita contemplativa polius, prasmingo ir prasmės paieškoms skirto gyvenimo liudijimas…

Iškilaus visuomenės veikėjo išėjimas neliko nepastebėtas. Pasipylė gausybė komentarų ir vertinimų, tiek mąslių, išmintingų, tiek menkų ir niekingų, čia ypač „pasižymėjo” tulžingi interneto anonimai, dar kartą patvirtinę mąstytojo įžvalgas apie dvasios skurdą, kaustantį protus ir valią…

Keista skaityti ir klausytis viešų svarstymų apie tai, kokia prieštaringa Ozolo asmenybė. Esą buvęs euroskeptikas, pasisakęs prieš žemės pardavimą užsieniečiams… Suprask, pylė vandenį ant Putino malūno, kaip nė kiek nerausdami aiškino kai kurie naujosios „internacionalinių komjaunuolių“ kartos atstovai. Tie, kurie perskaitė arba pagaliau perskaitys Ozolo knygą „Supratimai“, įsitikins, kad šio mąstytojo, politiko, visuomenininko minčių nedraskė jokie menami prieštaravimai, jis nuosekliai rūpinosi Lietuvos likimu.

Įdomu ir iškalbinga, kad latvių kilmės mąstytojas, kuris galutinai apsisprendė esąs lietuvis, kai sulaukė brandaus amžiaus, tapo vienu didžiausių ir sąžiningiausių Lietuvos patriotų, nevengęs ir nesibaiminęs vadinti savęs nacionalistu. Toks viešas tautinio apsisprendimo ir aiškių įsitikinimų deklaravimas, kurio filosofinę interpretaciją atskleidžia ir pagrindžia visa intelektualinė jo kūryba, suprantama, erzino ne vieną Lietuvos politinio ir akademinio gyvenimo papūgą, išmokusią kartoti globalistų diskursą ir eurobiurokratijos frazeologiją, už kurios taip saugu ir patogu slapstytis…

1999 m. dienoraštyje Romualdas Ozolas įrašė įsimintinus žodžius: „Nepaisant mūsų dvasios skurdo, interesų menkumo, orientacijų sąmyšio ir išsiblaškymo – pakviesti tautą naujam gyvenimui, kuriant galimybes savo nacionalumui išlaikyti ir plėtoti galingos modernios valstybės forma.“

Kokia lakoniška ir nusistebėtinai taikli valstybės kūrimo vizija ir įpareigojimas, skambantis tarsi testamento eilutė. Tik nuo mūsų priklausys, ar norėsime, ar gebėsime tą išpildyti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas.

Informacijos šaltinis – žurnalas „Kultūros barai“.

2015.05.20; 18:20

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *