Latviškas akibrokštas


Print

Tenka sutikti, jog Prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė klaidą. Į netikėtus, provokacinius, su tema nesusijusius žurnalistų klausimus nedera atsakyti taip, kaip ji atsakė Latvijos nacionalinės TV žurnalistui Gundarsui Rederiui.

Žurnalistas – ne pareigūnas, besielgiantis griežtai pagal instrukcijas ar reglamentą. Naivu tikėtis, jog žurnalistas praleistų progą iš kaimyninės šalies vadovo išspausti kuo daugiau atsakymų net ir į pačius keisčiausius klausimus.

Taigi, žodžių „nesuderinti klausimai“ Prezidentei tikriausiai nederėjo ištarti. Juolab, kad netikėtus žurnalistų klausimus lengva neutralizuoti juokaujant, atsakant į klausimą klausimu arba tiesiog apgailestaujant, jog paskutinioji televizijos darbuotojo iškelta tema – neįdomi. Galimas ir dar vienas variantas: tavęs klausia apie ratus, o tu vis tiek dėstai apie batus, t.y. pasakoji vien apie tai, kas svarbu ir aktualu tau, o ne plunksnos broliui.

Tačiau Lietuvos prezidentė pasirinko kitokią taktiką. Ir vėl rėžė tiesą į akis. Jei klausimai nesuderinti, vadinasi jie – nesuderinti. O tai reiškia, kad žurnalistas nesilaiko prieš pokalbį sutartų žaidimo taisyklių. Jeigu norite dar griežtesnio įvertinimo: keičiantis žaidimo taisykles žurnalistas – nepatikimas. Atvirai kalbant, šių eilučių autoriui keista, kodėl Lietuvos ir Latvijos spaudoje kilo tiek daug šurmulio dėl vadinamųjų „nesuderintų klausimų“.

Juk Lietuvos vadovės interviu – puikus. Prezidentė nekeičia pozicijos. Ji tokia pat griežta Kremliaus atžvilgiu. Ji tebemano, jog Vakarai privalėtų Ukrainai padėti kur kas rimčiau nei iki šiol. Ji remia tuos, kurie stiprina Lietuvos gynybinius pajėgumus.

Tokį įspūdį susidariau išklausęs Lietuvos vadovės interviu, duotą brolių latvių televizijai. Džiaukimės, jog turime šalies vadovę, kuri apie tarptautines bėdas kalba atvirai. Tokių lyderių šiandieninėje Europoje – ne tiek daug. Būtent tiesą be užuolankų apie Kremliaus agresiją rėžiantys lyderiai verčia pasitemti ir bailiuosius Europos politikus, savo dviprasmiškais tūpčiojimais kompromituojančius Europos Sąjungą kaip bedantę, silpną, baikščią, apsiginti nemokančią struktūrą.

Kas į ką turėtų lygiuotis? Dalia Grybauskaitė – į bailiuosius, ar bailieji – į Lietuvos vadovę? Štai kas mus turėtų labiausiai dominti…

O netikėtas latvių žurnalisto posūkis link pramoginių temų – vargu ar taktiškas. Jei sutarta tema – tarptautiniai reikalai, tai ar solidu klausinėt dar ir apie krepšinį, muziką bei valgius? Juolab – valstybės vadovo?

Taip, Prezidentė suklydo, priekaištaudama dėl nesuderintų klausimų pateikimo. Bet suklydo ir Latvijos televizija, nutarusi parodyti nelemtąją pabaigą su „nesuderintais klausimais“. Juk mes – broliai. Tikras brolis nepuola šaipytis iš klaidą padariusio brolio.

Jei Latvijos televizija tokį akibrokštą būtų iškrėtusi Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, – ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau, sveikinčiau. Bet Latvijos nacionalinė televizija įgėlė būtent Lietuvai. Įtariu, jog įgėlė tik todėl, kad pavydi mums. Latvijos balsas ES ir JAV – ne toks reikšmingas kaip lietuviškas.

Beje, lietuvių žurnalistų posakius, esą demokratinėse valstybėse demokratiškai nusiteikę vadovai nereikalauja iš anksto suderinti klausimų, traktuočiau skeptiškai. Jei Lietuvą vertinsime būtent pagal „suderintų – nesuderintų“ klausimų prizmę, mūsų šalis niekad nebuvo, nėra ir niekad nebus demokratiška. Žurnalistinė patirtis, o žurnalistu aktyviai dirbu nuo pat 1986-ųjų, taigi apie trisdešimt metų, byloja, jog prašymas „iš anksto suderinti klausimus“ – itin dažnai pasitaikantis reikalavimas. Iš anksto patikslinti temas prašo didžioji dauguma politikų, ministrų, savivaldybės tarnautojų, departamentų vadovų, laikraščių redaktorių, firmų vadovų, merų, rašytojų, policininkų, kariškių, aukštųjų mokyklų dėstytojų, šou verslo įžymybių…

Reikalauja ne vien šito – prieš skelbiant dar primygtinai prašo suderinti galutinį tekstą. Ir labai pyksta, įsižeidžia, baugina teismais, jei tik atsisakai išbraukti nurodytas citatas ar pastraipas.

Paradoksalu, bet kuo žemesnio rango Lietuvos politikas ar Lietuvos valdininkas – tuo didesni reikalavimai žurnalistui.

„Suderintų klausimų“ reiškinys Lietuvoje – masiškas. Tokių atvejų per savo žurnalistinę karjerą patyriau tūkstančius.

Beje, abejoju, jog Latvijoje situacija – kardinaliai kitokia. Netikiu, kad Latvijos prezidentas Latvijos televizijoms interviu duotų iš aksto nežinodamas ko bus kamantinėjamas.

Abejoju, kad Latvijos nacionalinės televizijos žurnalistai, siekdami prakalbinti Latvijos prezidentus, premjerus ar parlamento pirmininkus nėra patyrę reikalavimų suderinti, apie ką galima šnekėti ir ko neverta analizuoti.

Kaip bebūtų keista, bet ir žiniasklaidos atstovai ne visuomet vadovaujasi demokratiškumo principais. Jie taip pat vengia galimų netikėtumų ir mėgsta … iš anksto suderintus klausimus.

Įdomu, ar Lietuvos prezidentę kalbinęs Latvijos žurnalistas G.Redersas nereikalautų suderinti klausimų, jei paprašyčiau, pavyzdžiui, videointerviu apie jo darbovietės šiokiadienius? Tikrai galėčiau domėtis absoliučiai viskuo? Tikrai prieš duodamas interviu jis nepasitartų su televizijos savininkais ir direktoriais, ką galima ir ko negalima kalbėti?

Vienas iš paskutiniųjų keistų pavyzdžių – Open TV reikalavimas. Šiandien 16 valandą Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje Izraelio atvirasis televizijos kanalas Open TV visus kviečia į apskritojo stalo diskusiją pasidalinti savo nuomone, gyvenimiškais pastebėjimais, asmeninėmis istorijomis ir kartu atrasti temą „Svarbiausia žydų sėkmės paslaptis“.

Nutariau, kad ši tema portalui Slaptai.lt gali būti įdomi. Žydai – unikali tauta. Yra ko pasimokyti. Todėl iš anksto nusiunčiau organizatoriams elektroninį laišką, kad dalyvausiu. Tuo pačiu užsiminiau, kad ateisiu nešinas filmavimo kamera. Nieko neslėpdamas nurodžiau, kur skelbsiu nufilmuotą medžiagą – savo internetiniame portale Slaptai.lt.

Bet atvirasis Izraelio televizijos kanalas Open TV pasirodė esąs ne visai atviras.

Sulaukiau štai tokio atsakymo: „Sveiki, ačiū, kad domitės mūsų renginiu. Dėl filmavimo ir medžiagos publikavimo turėtume tokius prašymus iš savo pusės: gauti visų dalyvių sutikimą renginio pradžioje (to galėtų paprašyti mūsų vedėjai), ir publikacijos turinio suderinimo prieš ją publikuojant (tiesiog jau turime patirties dėl klaidingai pateiktų pavardžių, pavadinimų).“

Kaip vertinti šį prašymą? Viena vertus, bandymas apsidrausti – logiškas. Kita vertus, jei jau esame demokratai, jei dieviname spaudos laisvę, kaip galima reikalauti galutinio publikacijos suderinimo? Kam reikalingi leidimai filmavimui, jei diskusija – vieša? O jei, išklausęs diskusiją, nuspręsčiau rengti kritišką publikaciją? Negalėčiau skelbti kritiškos publikacijos, nes nepavyktų suderinti su Open TV vadovybe?

Todėl ir gūžčioju pečiais iš nuostabos: jei jau žurnalistai kelia griežtus reikalavimus kolegoms žurnalistams, tai kodėl prezidentai negali kelti griežtų reikalavimų spaudos atstovams?

Nuotraukoje: komentaro autorius Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

2015.05.21; 09:19


Prisijunkite prie diskusijos