Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.
Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.
Jeigu teisus Eigirdas, tai (man susidaro toks įspūdis) jau esame vos ne slaptoje sąjungoje su Rusija. Atominės elektrinės Lietuvos pasieniuose pradėtos statyti ne be mūsų kaltės, nes įtakingiausio, turtingiausio „klubo“ žmonės yra „būtent rusiškos elektros energijos mėgėjai“. Įtakingiausia žiniasklaida jėgų ir sveikatos semiasi iš rusiškų injekcijų. Mes nemylime gėjų, kurie „tradicinių lietuvių vertybių neįveiks“. Mes nemylime gamtos, nes ją teršiame sudaužytais buteliais. Mes mušame vaikus ir nemylime Tėvynės, nes „rankomis susikabiname ir jas į viršų keliame su Rusijoje milijonus susikrovusiais verslininkais, jų intersus ginančiais politikais, jų draugais intelektualais ir šių ponų renginiuose dainuojančiais dainininkais. Nes mums nėra skirtumo, su kuo dainuoti, svarbu atlikti simbolinį ritualą, kuris demonstruoja mūsų meilės Tėvynei tikrumą.“
Eigirdas teisus: vienybės labai trūksta, bet kada jos buvo užtektinai? Gal Vinco Kudirkos laikais vienybė žydėjo?
Kaip sau norite, o man patinka, kai bent kartą per metus lietuviai vieną giesmę gieda. Gal „Valstybė“ norėtų, kad „oligarchinė nomenklatūra“ georgijaus juosteles į atlapus įsisegtų, nes toks jų elgesys būtų nuoširdesnis? O Baltijos kelyje, kai susikibę kilnojome rankas, ar visi buvome vienminčiai?
Kai Gedimino prospektu eini su tais, kurie skanduoja „Lietuva – lietuviams“ – vėl negerai. Reikia tūkstančio kito juodukų iš Afrikos, vieno kito gyvenamųjų namų kvartalo Vilniuje, kur baltaodžiui vakare būtų nesaugu pasirodyti? Tokių kvartalų atsiras, bet jų statybos nereikia skubinti. Kaip nereikia šaipytis, kad tradicinės lietuvių vertybės pakančiai, bet su pasišlykštėjimu žiūri į viešai besiglebesčiuojančius vyrus arba moteris – ir prie tokių vaizdų priprasime, reikia laiko. Kur taip skubate, tolerastai? Galite nesuspėti?
Jeigu Eigirdas teisus… Na, šimtu procentų teisus nebūna niekas, ypač politikuodamas, prognozuodamas artimą arba tolimą valstybės, Europos arba Europos Sąjungos, pasaulio ateitį. Kartais atsiverčiu dvidešimties, dvidešimt penkerių metų senumo laikraščius, žurnalus. Kiek ten „neginčijamų“ tiesų, kurias pasakė, parašė šiandien dar aktyvūs politikai, politologai! Galima būtų pateikti to paties politiko arba politologo ištraukų ir skaityti jas kaip jumoreską – su atlaidžia arba kandžia šypsena.
Pasaulis labai sudėtingas, ir retai kam pasitaiko „kaip pirštu į akį“ pataikyti, kas mūsų laukia po penkerių, dešimties metų. Kartais vienas kitas pataiko, bet ne dėl ypatingos išminties. Čia kaip loterijoje: vienam iš tūkstančių nusišypso laimė.
Vakarai apsijuokė nepagrįstai tikėdamiesi, kad Rusija eis demokratijos keliu. Rusofobai buvo teisūs.
Neseniai bičiulis atsiuntė žymių žmonių, daugiausia rusų, samprotavimų apie rusus, rusų tautą. Akademikas Pavlovas, Solženicynas, Gorkis, Petras I, Buninas, Bulgakovas, Ščedrinas ir kt. labai nepalankiai vertina tautą, ir vėl keliančią didžiulį pavojų pasauliui, kuriame mes norėtumėm gyventi.
Rusui atrodo, kad visi kaimynai jį skriaudžia, nepakankamai lenkiasi jo didenybei ir visokiais būdais jam kenkia. Visų svarbiausias rusų tautos sėkmės ženklas yra jos sadistinis žiaurumas (Maksimas Gorkis).
Rusai – tauta, klydinėjanti po Europą ir ieškanti ką galėtų sugriauti, sunaikinti vien dėl pramogos ( Fiodoras Dostojevskis).
Dievas rusų liaudį sukūrė tam, kad kitoms tautoms parodytų, kaip negalima gyventi. Rusijos gyventojai niekada neturėjo sąmoningumo. Ir neturi. Ir neturės. Ir jiems jo nereikia. Rusijos gyventojai, kaip ir pati Rusija, egzistuoja kaip pamoka pasauliui (Piotras Čiadajevas).
Jeigu rusams pasitaiko išsirinkti sau lyderį, jie renkasi didžiausią melagį, niekšą, patį žiauriausią, ir drauge su juo žudo, grobia, prievartauja, o paskui suverčia jam visą savo kaltę (Saltykovas Ščedrinas).
Net Marksas ir Engelsas, beveik visą XX amžių garbinti Rusijoje, rusus vertina nepalankiai.
Rusija, neturinti nieko bendra su Rusia, gavusi, teisingiau, pasisavinusi dabartinį savo pavadinimą geriausiu atveju 18 amžiuje, tačiau įžūliai pretenduojanti į istorinį Rusios palikimą, sukurtą prieš aštuonis šimtus metų. Bet Maskvos istorija – tai istorija Ordos, prisiūtos pie Rusios istorijos baltais siūlais ir visiškai sufalsifikuota (Karlas Marksas).
Kiekvieną teritorijos užgrobimą, kiekvieną prievartą, kiekvieną priespaudą Rusija įgyvendindavo ne kokiu kitu, o būtent švietimo, liberalizmo, liaudies išvadavimo pretekstu (Fridrikas Engelsas).
Čia nepateikiau pačių skaudžiausių rusų žodžių apie rusus. Man, apie „vyresnįjį brolį“ visą gyvenimą girdėjusiam tik pagiriamuosius žodžius, tiesiog nekyla ranka tuos tekstus surinkti. „Tik liaudis nemirtinga – visa kita praeina“, – mokė mane Leninas. Taigi praeis ir Putinas, Vakarų pasaulio galvos skausmas, kaip praėjo Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas… Ar praėjo? Pateiktų citatų autoriai nemano, kad dėl nelaimių, kurias patyrė Rusija ir pasaulis, vien lyderiai kalti, tačiau dažniausiai kaltinami vien jie.
Niekas nežino, kas laukia Graikijos po metų kitų, o juo labiau – Europos Sąjungos, milijardus kišančios į kiaurą Atėnų maišą, arba Rusijos, pasak Dostojevskio, klydinėjančios po Europą ir ieškančios, ką galėtų joje sugriauti.
Jeigu teisus Eigirdas ir jo „Valstybė“, mums liko tik 15 metų iki finansinės ir politinės agonijos.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.07.18; 08:44
