Krinta kaip lapai rudens…


Print

Buvęs Lietuvos saugumo (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis išsišaipė iš prezidento Valdo Adamkaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio, Seimo narės Rasos Juknevičienės, vienaip arba kitaip pagerbusius partizaną Kraujalį, vadindamas jį nėščių moterų žudiku, o ne sektinu herojumi.

Beveik tuo pat metu televizija parodė partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago įtariamuosius išdavikus. Moteris į teismą buvo vežama lovoje, ji iš tiesų ar apsimestinai jau nieko nesuvokia. Nesvarbu: teismas juos išteisins ar nuteis – realios bausmės jie jau nepatirs.

O ką veikė mūsų prokurorai ir teisėjai prieš dvidešimt, prieš dešimt metų, kai įtariamieji buvo žymiai jaunesni?

Susidaro įspūdis, kad kantriai laukta, kol nebus ką teisti. Tokių teismų, kai teisingumas  „triumfavo“, o nusikaltėliai liko  tik formaliai nubausti, matėme ne vieną. Dar ir šiandien, prisidengus vienu kitu „iš konteksto“ ištrauktu faku arba gandu, kaltinami partizanai, o ne jų žudikai ar išdavikai.

Gal taip rengiamasi galimai Putino Rusijos okupacijai? Štai leidykla „Gairės“ išleido Kremliaus propagandininko Aleksandro Diukovo knygą „Holokausto išvakarėse. Dokumentų rinkinys. 1940-1941 metai“, kuriojo pateisinami lietuvių trėmimai į Sibirą. „Leidyklos vadovas Povilas Masilionis neslepia, kad knyga „Holokausto išvakarėse“ išleista Rusijos užsakymu, jai versti A.Diukovas skyrė 10 tūkst. litų.

Esantys Rusijos propagandos ruporu šie leidėjai nesijaučia, ir tai dabartinių įvykių Ukrainoje kontekste ypač iškalbinga. 500 puslapių knyga Lietuvoje parduodama už 25 litus, nors panašios apimties leidiniai paprastai būna gerokai brangsni“, – „Valstybėje“ rašo Arūnas Spraunius.

Šios knygos leidėjai gali būti ramūs: „jeigu ko“, jų nuopelnai nebūtų užmiršti. Panašiai jau yra buvę.

x x x   

Juo senesnis žmogus, juo jam žemiau lenkiamasi. Esu skaitęs – taip elgiasi japonai.

O mūsų jaunuomenės nuomonę apie senus žmones formuoja tūla ekonomistė Aušra Maldeikienė. Nuo jos priešiškumas pensininkams tiesiog spinduliuoja.

Balastas tie pensininkai, nemoka jie oriai (taip, kaip ponia Maldeikienė) gyventi ekonominės krizės, prasidėjusio šaltojo-karštojo karo sąlygomis. Ponia Maldeikienė prisiduria prie dėstytojo algos, o Lietuvos pensininkai nesugaba net to, išsižioję tik ir laukia, kada premjeras grąžins kito premjero sumažintos pensijos dalį.

O premjeras su Seimo pirmininke neskuba, lūkuriuoja, nes puikiai supranta, kad pensininkai krinta kaip lapai rudenį. Juo daugiau tokių „lapų“, tuo geriau biudžetui, nes „nukritusio“ pensininko sutuoktiniui arba vaikui nežadama grąžinti tų varganų litukų (šįmet) ir eurukų kitais ir dar kitais metais. O per trejis metus daug, oi daug „nukris“ pensininkų, kaip lapų rudenį.

Mirusio pensininko sąskaitą banke sutuoktinis, atrodo, gali paveldėti, o neteisėtai sumažintos pensijos dalies – ne. Pasak ponios Pabedinskienės.

Ne veltui ponia Maldeikienė beveik neišnyksta iš televizorių ekranų: nepailsdama formuoja visuomenės nuomonę apie veltėdžius pensininkus, demaskuoja jų bejėgiškumą, nepasitenkinimą esama padėtimi,  nesugebėjimą  „prisidurti“.

x x x

Šiandien sugrįžta mūsų krepšininkai. Ketvirti pasaulyje.  Tiesa, kad pasiekėme labai daug, bet tiesa ir tai, kad paskutinis pralaimėjimas labai skaudus ne tik krepšininkams, bet ir kiekvienam lietuviui – juk visi esame krepšinio specialistai.

Niekada nežaidžiau krepšinio (Alytuje vaikystėje mes kliedėjome futbolu), tačiau jo istoriją žinau neblogai. Išleidau ne vieną knygą apie krepšinį, pavyzdžiui, S.Butauto, S.Stonkaus, A. Bertašiaus „Tarybų Lietuvos krepšinis“ („Mintis“, 1985), Vytauto Žemaičio „Krepšininkas Modestas Paulauskas“ („Mintis“, 1978). Teko bendrauti su Stepu Butautu, Stanislovu Stonkum, Modestu Paulausku, net Arvydas Sabonis kartą buvo užėjęs į redakciją.

Ketvirti pasaulyje. Nėra mums lygių Afrikoje, Australijoje, Pietų Ametikoje, Azijoje; ir Europoje aplenkėme net ispanus, galėjome įveikti prancūzus. Ko dar norėti?

Niekada nežaidžiau krepšinio, todėl niekaip negaliu suprasti, kaip galima kartais taip prastai mėtyti į krepšį? Vieną dieną tas ar kitas krepšininkas žaidžia kaip dievas, o kitą dieną – kaip mokyklinukas. Turbūt į šį klausimą atsakyti nelengva net treneriui Jonui Kazlauskui.

Kai buvome okupuoti, mums Lietuvos rinktinė buvo „Žalgiris“. Jo pergalėmis prieš „CSK“ džiaugdavomės ne mažiau negu dabar tikrosios rinktinės pargalėmis pasaulio ir Europos čempionatuose.  Man gaila, kad neturime nė vienos klubinės komandos, kurioje žaistų vien Lietuvos piliečiai. Atrodo, ir legendinis treneris Vladas Garastas dėl to apgailestauja. Galėtų bent Kauno „Žalgiris“ būti tokia komanda. Klubų komandos laimi pinigais, ir tik Lietuvos rinktinė garsina Lietuvą iš meilės, kaip tą padarė ir šiame Pasaulio čempionate.   

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2014.09.15; 03:30 


Prisijunkite prie diskusijos