„Yra geras rusiškas žodis „laisvamanis“. Aš – laisvamanė“. … Devynerių metų Vera, parfrazavusi klasiką, parašė: „Ir ant sovietų valdžios kaulų / parašys mūsų vardus“ („И на костях советской власти / напишут наши имена“). O 18-metė įsteigė pogrindinę antitarybinę studentų grupę.
1969 metais per šventinį vakarą Kremliaus Suvažiavimų rūmuose ji mėtė ranka rašytus atsišaukimus su antikomunistiniais eilėraščiais. Atsidūrė Lefortovo kalėjime. Buvo nuteista. Iškentė priverstinį gydymą specializuotose ligoninėse. Išėjo 22 metų – žila.
Tiražavo ir platino savilaidą („samizdat“ – rus.). Bandė sukurti pogrindinę politinę partiją kovai su KPSS. Buvo sistemingai persekiojama valdžios, šaukiama į apklausas, pas ją atliekamos kratos. Gorbačiovo laikais – 17 areštų po 15 parų. Jelcino laikais – keletas baudžiamųjų bylų nutrauktų, nes nerasta nusikaltimo sudėties.
„Mano asmeninis likimas – tai grynas eksperimentas tema, kas nutinka žmogui, kuris nuo ryto iki vakaro dėl ko nors kovoja. Ir kovoja sąžiningai, nieko už tai negaudamas, išskyrus niuksus, ir atsisako emigruoti bet kokiomis sąlygomis… Tai ne politika. Tai paprasčiausia disidencija. Tai – priešinimasis. Mūsų gyvenimas toks, kad padorus žmogus privalo būti disidentas“.
Disidentė, laisvamanė, politinė veikėja, viena iš pirmosios opozicinės partijos – Demokratų sąjungos – steigėjų, teisiųgynėja, „buržuazinė reakcionierė“, nonkonformistė, antikomunistė, antifašistas „katakombų istorikas“…
„Aš nieko nenoriu sau išsiaiškinti – aš sau jau viską įrodžiau. Aš nenoriu atsisakyti savo nuostatų. Ir tegul jos neatitinka pasaulio santykių: tuo blogiau pasaulio santykiams“.
Ir – puiki publicistė.
Visą gyvenimą Valerija Novodvorskaja rašė atsišaukimus ir raginimus, pamfletus ir pranešimus, apybraižas, esė ir straipsnius. Rašė ranka, kopijuodama, platindama paslapčiomis, kiekvieną kartą rizikuodama laisve ir gyvybe už laisvą žodį ir akiplėšišką mintį.
Andropovas bėgdavo į Politinį biurą su dar vienais mano atsišaukimais: „Štai, jūs sakote, kad pas mus nėra tautos priešų, kad niekas nenori kapitalizmo, niekas nenori nuversti sovietų valdžios, o štai žiūrėkite – juodu ant balto!“
Išspausdinti šias medžiagas, o taip pat atvirai dirbti spaudoje Valerija Novodvorskaja galėjo tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai griuvo Sąjunga, išnyko cenzūra ir atsirado nepriklausoma žiniasklaida. Nuo to laiko – ir iki savo paskutiniųjų dienų – Novodvorskaja bendradarbiavo daugybėje leidinių: „Choziain“ („Šeimininkas“,), „Novaja Sibir“ („Naujasis Sibiras“), „Inostranec“ („Užsienietis“), „Moskvoskij komsomolec“ („Masvos komjaunuolis“), „Sobesednik“ („Pašnekovas“), „Novoje vremia“ („Naujieji laikai“), „OM“, „America Illustrated“ („Iliustruotoji Amerika“), „Komok“ („Kamuolys“), „The New Times“, „Grani,ru“, „Novyj vzgliad“ („Naujas žvilgsnis“), „Gazeta rossijskogo biznesmena“ („Rusijos biznieriaus laikraštis“), duodavo interviu radijo stotims „Svoboda“ („Laisvė“) ir „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“), kol kvietė, kalbėdavo televizijoje.
Jos talentinga ir narsia plunksna parašyti tūkstančiai įvairiausių tekstų, istorijos paskaitų ciklas, dešimtys esė, keletas knygų.
Leidykla „Zacharov“ ir Jegoro Gaidaro fondas pristato: „Valerija Novodvorskaja – Rinktinė. Trys tomai“
Planuojama išleisti tris tomus 2000 egzempliorių tiražu. Jei projektas surinks daugiau lėšų, tiražas bus padidintas.
I tomas: Valerijos Novodvorskajos autobiografija ir jos devintojo dešimtmečio ir dešimtojo pradžios publikacijos, laikraščių straipsniai, „Svobodnoje slovo“ („Laisvas žodis“) ir „Utro Rosiji“ („Rusijos rytas“).
II tomas: 1990–2000 metų medžiagos.
III tomas: istorijos paskaitų ciklas, skaitytas prieš penkiolika metų Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete (RGGU), ir serija apybraižų apie rašytojus – faktiškai du alternatyvūs istorijos ir literatūros vadovėliai.
„Tai labai esmingas naujas vertinimas viso to, kas atsitiko Rusijos istorijoje. Aš pasakyčiau, labai nemalonus požiūris. Istorikai paprasčiausiai springo iš pasipiktinimo. Aš papasakojau, kodėl Rusijoje neišvengiamai žlunga liberalios reformos ir kodėl jos žlugs ateityje“.
Apybraižas apie rusų rašytojus Valerija Novodvorskaja ketino išleisti atskira knyga, pavadinusi ją „Šventykla Pelkėje“ („Chram na Bolote“).
„Rusų literatūra – tai nuostabi lelija, plaukiojant juodame liūne, tai pelkės liepsna, viliojanti neatsargius vertintojus į neišbrendamą klampynę. Todėl Rusų literatūros šventykla – Šventykla Pelkėje, kur neregėto grožio smaragdinės laukymės taip ir vilioja ar priklaupti, ar pasiklausyti lakštingalų, ar susimąstyti apie amžinybę. Bet kiekviena laukymė slepia savyje bedugnę, iš kurios kelio atgal nėra…
Mūsų grožis pasaulio negelbsti, o veda į kitus išmatavimus, už Oikumenos ribų“.
Tritomį planuojama išleisti 2015 metų spalio pradžioje.
Nuotraukoje: Valerija Novodvorskaja.
2015.07.27; 05:18
