Kas nežino svieto lygintojo Tado Blindos – to geradario, kuris žiauriems dvarininkams ne tik iškaršdavo kailį, bet ir iškraustydavo jų kišenes, o atimtus auksinius išdalindavo vargšams. Visais laikais, visose tautose pasitaikydavo tokių legedinių keistuolių. Daugiausia vyrų.
Mūsų laikais bene ryškiausias svieto lygintojas yra ne vyras, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ateikit, pasaulio pažemintieji ir nuskriaustieji, atplaukit, atvažiuokit, Vokietijos sienos jums atviros. Mes turtingi – pasidalinsime per pokarinius dešimtmečius sukauptais turtais, aprengsime, pavalgydinsime, integruosime… – ir niekas jums nekainuos.
Ir plūstelėjo banga, pranokusi net pačius optimistiškiausius ponios Merkel lūkesčius. Su jos portretais rankose, su padėkos plakatais plūstelėjo. Šalin graikai, kroatai, serbai, slovakai, vengrai, jūsų valstybių sienos mums neegzistuoja, mes skubame į pasakų šalį Vokietiją, kuriai vadovauja dosnioji kanclerė.
Dabar internetinėn apyvarton mestelsiu naują sąvoką – svieto perėjūnai. Jaunimas jos tikriausiai nėra girdėjęs, šiais laikais tą patį pasakome kitais žodžiais: migrantai, emigrantai, pabėgėliai, pasaulio piliečiai, kur nuvyksiu – ten nameliai, kur numirsiu – ten kapeliai, t.y. kosmopolitai… Po karo mano tėvai, kiti artimieji svieto perėjūnais vadindavo iš „plačiosios tėvynės“ atvykusius rusus ir kitus rusakalbius, kurie čia jautėsi kaip namie, netgi geriau negu namie. Geriausi butai, pelningiausi darbai – jiems. Žinoma, svieto perėjūnais juos vadindavome pašnibždom, apsidairę, įsitikinę, kad sienos neturi ausų.
Kiek vargšų galėjo pamaloninti Tadas Blinda? Vieną kitą dešimtį. O štai dosnioji Vokietijos kanclerė pamalonins vieną kitą… milijoną. Ir ne vienu kitu milijonu, o šimtais milijonų, net milijardais eurų. Ir ne vien Vokietijos milijonais – ir dvidešimt septynių valstybių plius JAV milijonais.
Kai pusė pasaulio skursta, nepadoru kitai pusei gyventi sočiai. Juo labiau, kad, ranką prie širdies pridėkime, ne be sočiųjų pasaulio godumo ir klaidų už Europos sienų tiek daug neteisybės ir skurdo. Klasikinis pavyzdys – Afganistanas. Nesiseka nešti taiką ir demokratiją pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, versti juos gyventi pagal mūsų laimės supratimą, tad dabar gal jie patys pas mus vokietijose, prancūzijose pasiims tai ir tiek, kiek jiems reikės.
Internetinė žiniasklaida sako, kad tame gyvajame sraute, užtvindžiusiame Europą, karo pabėgėlių ne tiek daug. Tai gal galima vartoti sąvoką svieto perėjūnai: einantys per pasaulį laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti?
Žinoma, ši sąvoka nepatiks popierinių laivelių plukdytojams, bet juk jie patys sako, kad dauguma Lietuvos piliečių nenori nė girdėti apie nekviestus, neprašytus ateivius. O juk demokratija – daugumos valdžia. Daugumos reikia paisyti, juo labiau, kad ji dažnai (ne visada) būna teisi.
Jeigu neklystu, Lietuvos parlamentinės partijos irgi netrykšta džiaugsmu, kai Vokietijos, Prancūzijos ir Briuselio „vyresnieji broliai“ bando primesti savo neryžtingumo ir nemokšiškumo pasekmes „jaunesniesiems“. Taip manyti galima regint pustuštę Seimo salę, kai kalbama apie artėjantį neišvengiamą būsimų nekviestų Lietuvos gyventojų, gal net piliečių, sutikimą. Politikai žino didžiosios visuomenės dalies nuomonę jų atžvilgiu, o čia viešai kalbėti reikia ignoruojant tą nuomonę, žvilgčiojant į Briuselį, kurio ketinimai neatitinka lietuvių tautos interesų. Tad geriau balsuoti kojomis.
Kur tai matyta: išorinės Europos Sąjungos sienos atviros milijonams nelegalų, svieto perėjūnų. Bet taip yra ir taip, atrodo, bus bent jau artimiausiu metu.
Ką daryti mums, jaunesniesiems broliams? Purkštauti, kaip vengrai, čekai, slovakai, kroatai? Man atrodo, reikia įsipareigoti priimti tą tūkstantį su trupučiu, ką mūsų valdžia ir žada, bet tvirtai priešintis dėl naujų porcijų, kurias, be jokios abejonės, „vyresnieji broliai“ būtinai pasiūlys. Ir valdžiai čia į talką turėtų ateiti dešimtys tūkstančių piliečių su plakatais, kanclerės ir kitų „nusipelniusiųjų“ portretais, kaip tai padarė latviai.
Popierinių laivelių plukdytojus jau matėme, o kur mūsų tautininkai? Kur Lietuvos piliečiai, kurie supranta, kuriems ne vis tiek, kuo mažoms tautoms kvepia toks rasių ir tautų kraustymasis? Šitaip mes valstybės vadovams palengvintume gyvenimą Briuselyje. Ne ne, daugiau mes negalime priimti, juk matote, kas dedasi Vilniaus Gedimino prospekte, Kauno Laisvės alėjoje, kitų miestų gatvėse! Jūs norite, kad mus nuverstų ir į valdžią ateitų dar radikalesni?! Tūkstantį su trupučiu mes galime priimti, bet ne daugiau.
Bet mūsų prospektai tušti, arba juose pardavinėjami kepsniai, riestainiai ir, žinoma, mus vienijantis alus.
Neretai tenka girdėti: juk ir mūsų vos ne milijoną dosnieji Vakarai priglaudė, darbo davė, dabar reikia jiems atsidėkoti – palengvinti Berlyno naštą. Turime būti dėkingi, kad Lietuva liko be darbščiausių žmonių, be gabiausių studentų, be medikų?! Tada aš atsiprašau! Man sunku dėkoti, kai Vilniuje pas šeimos gydytoją gali patekti tik po poros savaičių, o pas specialistą – po poros trijų mėnesių, nes mūsų daktarai gydo vokiečius, britus, prancūzus.
Gerą mintį vakar pamėtėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Jis pasakė, kad kolei kas tam tūkstančiui jokių ypatingų sutiktuvių rengti neverta, nes vis tiek jie visi išsilakstys. Mintis verta dėmesio, tik be reikalo garsiai pasakyta. Gal mūsų pirkliams reikia duoti nurodymąiš šimtų tūkstančių pasirinkti ne tikrus pabėgėlius, o būtent svieto perėjūnus, kurie Lietuvoje neužsibus. Bet šiam darbui kažin ar tinka Saulius Skvernelis. Labai jau jis uolus tų nelaimingų perėjūnų užtarėjas. Labai jau jis protingas pasidarė, tapęs ministru. Vos ne su gėlėmis juos turėtume priimti, kaip 1940-aisiais… Nebent tik apsimeta nesuprantąs, kas gręsia išsivaikščiojančiai lietuvių tautai.
O juk nelaimė primena 1940-uosius. Ir 1948-uosius, kai prievarta ešelonais vežė mus iš tėvynės. Ir neribotos laisvės metus primena, kai Baltijos keliu jau be prievartos ir be bilieto sugrįžti pasileidome laimės ieškoti. Dabar tą tuštumą užpildys tie, kurie netilps Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje… Artėja didelė nelaimė.
Bet juk jie irgi žmonės, mums sako popierinių laivelių plukdytojai, net Popiežius. Kas tuo abejoja? Argi tai argumentas? Argi Stalinas, Hitleris, Osama bin Ladenas nebuvo žmonės? Argi ne žmonės teroristai, kurie prieš televizijos kameras kapoja žurnalistams galvas? Net patys kultūringiausi, padoriausi kitataučiai, jeigu užplūsta masiškai, netikėtai, staiga – pavojingi mums kaip mažai tautai. O šitie juk toli gražu ne tokie. Jie moka sutrypti net savus, kaip neseniai atsitiko.
Žinoma, jeigu tauta – atgyvena, tada pabėgėlių, emigrantų, svieto perėjūnų duokite mums kuo daugiau: milijoną, du milijonus…
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.09.26; 09:05
