Nėra lengva susigaudyti, kokių pavojų Lietuvai neša į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Bet kas čia blogo, jei nežinome, o nežinodami – nuogastaujame, abejojame, svarstome?!
Šio nežinojimo lietuviui nereikia gėdytis. Kitaip ir būti negalėjo. Mes nežinome tik todėl, kad iki šiol neturėjome tokios patirties. Mums neteko į savo miestus ir kaimus įsileisti tūkstančių Sirijos, Afganistano ir Irako gyventojų.
Užtat mes turime karčios patirties, kaip blogai pasijusdavome, kai Lietuvon plūsteldavo vokiečių, rusų ir lenkų kolonistai. Mes puikiai prisimename, ko galima tikėtis iš tokių invazijų. Ogi – vien bėdų ir nelaimių. Baltaveidžių krikščionių organizuotas invazijas pelnytai vadiname blogiu.
Tiesa, germanizacija, rusifikacija ir polonizacija atėjo negandų laikais, kai Lietuva buvo okupuota. Dabar Lietuva – nepriklausoma. Taigi oficialiai nederėtų baimintis pabėgėlių bei imigrantų. Ir vis dėlto gyvenimiška patirtis lietuviui nuolat primena, kaip kadaise būdavo sunku atsikratyti neprašytais svečiais. Kuklūs atvykėliai ilgainiui pamiršdavo savąjį kuklumą. Pavyzdžiui, atsisakydavo Lietuvoje kalbėti lietuviškai, primesdavo mums savus tikėjimus bei tvarkas. Reikalaudavo, kad mes savo žemėje gyventume pagal jų taisykles. O mes būdavome per silpni akiplėšas deramai pamokyti.
Todėl lietuviai šiandien pelnytai klausia, kaip bus šį sykį, kai į Lietuvą atvyks nelaimių ir vargų patyrę sirai, afganai, irakiečiai. Ar sutarsime su jais? Jei bičiuliausimės, jei draugausime – džiugu. O jeigu pyksimės? Jei jie nesilaikys lietuviškų įstatymų, nesimokys lietuvių kalbos, negerbs lietuviškų papročių?
Ką darysime, jei atvykėliai, nenorėdami paklusti lietuviškai tvarkai, susidės su Baltijos valstybėse veikiančiomis prorusiškomis jėgomis, taip pat nenorinčiomis taikstytis su lietuviškais įstatymais? Ar suvaldysime juos, jei mums jau ir dabar velniškai sunku pažaboti priešiškai nusiteikusius gaivalus?
Šių eilučių autoriui įsiminė Seimo nario Kęstučio Masiulio pastebėjimai, kad net ir pačiu geriausiu atveju kultūrinės trintys – neišvengiamos. Parlamentaro manymu, net ir abiem pusėm besielgiant korektiškai mūsų bendravimą lydės nesusipratimai.
Beje, odos spalva bei religija – mažai kuo dėtos. Pritardamas Seimo nariams, manantiems, jog privestinės pabėgėlių kvotos priimtinos nebent didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms, nes mažosios, priglaudusios per daug pabėgėlių, rizikuoja prarasti savastį, noriu prisiminti keletą asmeninių patirčių.
Maždaug prieš dešimt metų su lenkų, latvių ekonominiais emigrantais teko gyventi Danijos Karalystės sostinėje Kopenhagoje. Regis, visi mes labai panašūs, todėl kivirčai – neįmanomi. Ir vis dėlto kivirčų pasitaikydavo. Sakykim, danai buvo įpratę naktimis nerakinti nei namo, nei buto durų. Tiesiog Danijoje nebuvo vagysčių. Dirbdami naktiniais paštininkais Kopenhagos priemiesčiuose patyrėme: brukant į pašto dėžutę laikraščius durys labai dažnai atsidarydavo. O koridoriuje – mobilieji telefonai, moteriški rankinukai, piniginės…
Kadaise Danijos parduotuvių apsaugos darbuotojai netikrino pirkėjų kišenių. Jiems nė į galvą neateidavo mintis, jog gali pasitaikyti nesąžiningų žmonių: už pieštuką – sumoka, o brangiai kaštuojantį daiktą paslepia užantyje. Bet po to, kai į šalį plūstelėjo sotesnio gyvenimo ieškančių išeivių iš Rytų Europos, daniškų parduotuvių apsauga smulkmeniškai tikrindavo visas daniškai nekalbančiųjų kišenes ir užančius.
Naktiniais paštininkais dirbti į Daniją sugužėję lenkų, latvių ir lietuvių emigrantai pirmiausiai buvo apgvendinti Viperodo miestelio bendrabučiuose. Danai atvykėliams sudarė kuo palankiausias sąlygas: virtuvė su arbatinukais, lėkštėmis, puodeliais, poilsio kambarys su televizoriumi, kėdėmis, čiužiniais miegui. Tiek arbatinukai, tiek lėkštės, tiek kėdės suteiktos nemokamai. Naudokitės, brangūs sveteliai. O pasinaudoję – grąžinkite. Deja, šios gėrybės nebuvo grąžintos.
Taigi atsitiko tai, ko neturėjo nutikti. Ne danai primetė Rytų Europos emigrantams savo puikią, gražią, prasmingą gyvenimiškąją filosofiją, bet Rytų europiečiai išmokė danus nepasitikėjimo: kiekvienas be priežiūros paliktas daiktas bus pavogtas arba sulaužytas.
Atvirai sakau, tokia situacija man – nepriimtina. Aš nenoriu, kad mus pabėgėliai iš tolimųjų kraštų mokytų būtent blogo elgesio, kaip mes prie blogų manierų prisitaikyti privertėme nuoširdžiai priėmusius danus. Aš norėčiau, kad mums tektų tik tokie pabėgėliai, kurie, jei ko nors ir išmokytų, tai tik gražių dalykų. Kaip tas čečėnas, vardu Idrisas.
1994 – 1995-aisiais metais teko gyventi Čečėnijoje. Turėjau daug pažįstamų ir draugų. Idrisas – vienas iš mano pažįstamų. Jis keletą metų gyveno Vilniuje. To 16-os aukštų namo, kuriame nuomavosi butą, gyventojai jį labai gerbė ir mylėjo.
Kodėl gerbė ir mylėjo? Daugiaaukščio namo žmonės niekaip nepajėgė sutramdyti aplinkiniuose kiemuose siautėjusių chuliganų, kurie ne tik apstumdydavo iš parduotuvės grįžtančias senutes, bet ir prišnerkšdavo laiptines. Visi buvo bejėgiai. Girtuokliaujančių paauglių sutramdyti nepajėgė nei savivaldybė, nei policija. Chuliganai nuolat sugrįždavo.
O čečėnas Idrisas – sugebėjo. Užteko vienui vieno trumpo pokalbio, ir mušeikos, keikūnai, girtuokliai išsilakstė kas kur. Išsinešdino visiems laikams. Be kita ko, Idrisas kalbėjo trumpai, tyliai, mandagiai. Jokių grasinimų pakeltu balsu, jokių demonstratyviai iškeltų kumščių, jokių peilių po kaklu. Jis net nusišypsojo. Bet ramybės drumstėjai suprato – čečėnas nejuokauja.
Štai tokių pabėgėlių aš nebijočiau. Bet kokios garantijos, kad pas mus gyvens būtent tokie kaip čečėnas Idrisas?
Be kita ko, šių čečėniškų manierų pramokti nekenktų ir mums, lietuviams, tesugebantiems tik nusileisti, pataikauti, atsiprašinėti. Kaip būtų gražu, jei bent retsykiais su savo oponentais, priešininkais kalbėtume taip kietai, kaip mano pažįstamas, atvykęs į Lietuvą iš Šiaurės Kaukazo. Jei pasakėme „ne“, tai kaip kirviu nukirtome. Ir tegul niekam nešauna į galvą mintis ginčytis su „ne“ sakančiais lietuviais…
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.09.28; 07:07
