Sprogimai Paryžiuje yra siaubinga, tačiau to buvo galima tikėtis.
Prancūzija, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, taip užsihipnotizavusi žmogaus teisių plėtra, kad nebesupranta kokiame pasaulyje gyvena.
Tačiau šie sprogimai nėra pabaiga, o kitas taikinys, tikėtina, bus Vokietija, kurioje dar neseniai su balionais ir orkestrais buvo pasitinkami imigrantai, o kartu su jais ir teroristai.
Kiekvienas musulmonas turi pasikalbėti su sąžine
Sprogimai Paryžiuje, išpuoliai prieš laisvąją spaudą ir kitokių formų terorizmas vykdomas Alacho vardu ir, neapsimetinėkime, tokiai veiklai pritaria labai didelė dalis musulmonų.
Kaip reagavo islamo išpažinėjai po sprogimų? Dalis mečečių ir imamų atsiribojo, pasmerkė, bet ar ką nors jie daro, kad išgyvendintų Šėtoną iš savo namų?
Krikščionių bažnyčia ir Popiečius iki šiol atsiprašinėja ir atgailauja už nusikaltimus, kurie buvo vykdomi prieš šimtus ar tūkstančius metų. Lygiai taip pat Vokietijos vadovai ir kiekvienas vokietis asmeniškai atgailauja dėl Holokausto, nors jau praėjo 70 metų.
O kaip reaguoja Islamo pasaulis dėl Islamo ir Alacho vardu vykdomo teroro? Tai kiekvieno musulmono sąžinės klausimas, ar viską yra padaręs, kad teroras nebesikartotų. Nematome islamo šalyse protestų, teroristų pasmerkimo, solidarumo su aukomis, tačiau tylios piktdžiugos pakankamai. Tai labai iškalbinga ir reikalauja gilesnės analizės.
Islamo fanatikai nekenčia mūsų civilizacijos
Kaip atrodo islamo visuomenės arabų šalyse – apsirengia visą kūną dengiančiais drabužiais, nuolat meldžiasi, dominuoja vyro kultas ir, apskritai, religija sprendžia visus svarbiausius gyvenimo klausimus.
Kiekvienam musulmonui kalama, kad tik ši viena religija ir visi iš to plaukiantys religiniai mokymai yra tikrasis gėris, o netikintys Alachu keliaus pragaran. Kai kurie imamai viešai kviečia netikelius kitatikius žudyti. Jie įtikinėja, kad tokiais žudymais pelnomi ypatingi dvasinai nuopelnai, o savižudžiai teroristai tiesiai keliauja į rojų, piešiamą kaip individualų haremą.
Visus tuos islamistų išvedžiojimus paneigia Europos tikrovė. Žmonės čia gali vaikščioti pusnuogiai, net nuogi, mėgautis flirtu ir laisva meile, valgyti kiaulieną ir gerti alkoholį, nesimelsti, išvis nepripažinti religijos, neigti Dievo buvimą, ir, kas visų svarbiausia, nekeliauja Europa pragaran, o kaip tik džiaugiasi turtingu gyvenimu ir yra laimingi.
Tai negi islamo mulos meluoja? Negi valgant kiaulieną, geriant alkoholį ir nesimeldžiant 5 kartus per dieną europiečių nelaukia pragaras?
Štai todėl musulmonų fanatikai taip nekenčia laisvojo Vakarų pasaulio ir jokios imigrantų integracijos čia nepadės, kol islamo mokymas nebus reformuotas ir kol islamo mulos nepakeis savo įsitikinimų.
Integracija neveikia
Lietuviai imigrantai yra labai pageidaujami kitose šalyse, nes mūsų identitetas yra silpnas ir greitai perimame svetimą kultūrą. Jau pirmos kartos emigrantai pamiršta Tėvynę ir stengiasi kuo labiau gretintis prie vietinių. Visai kitaip yra su musulmonais, kurių kultūra yra agresyvi ir linkusi dominuoti. Kai kurie net trečios kartos imigrantų musulmonų vaikai tapatinasi su viduramžių tamsybėse skendinčiomis islamo visuomenėmis.
Kai į Europą plūstelėjo imigrantai iš islamiškų kraštų, tuoj prasidėjo kalbos apie jų „integraciją“.
Tarp imigrantų yra tokių, kurie dešimtmečiais tikėjo Šventuoju karu prieš kitatikius, tai negi toks „integruosis“ ir atsisakys savo ilgamečių įsitikinimų? O gal tik gaus kitą pasą, išmoks kalbą ir toliau skleis neapykantą? Kiek metų reikia pakeisti tokias nuostatas? Ar tai iš vis yra įmanoma? Kaip rodo Prancūzijos pavyzdžiai, neužtenka net dešimtmečių. Todėl kalbėti, kad „integracija“ yra panacėja – kvaila ir net pavojinga.
Jei „integracija“ vadiname tik kalbos išmokymą, tam tikros informacijos apie kraštą suteikimą, minimalių darbo įgūdžių suformavimą, tai tokia „integracija“ tik paslepia orientuotis sugebantį, bet gal jos nekenčiantį asmenį. Mūsų tolerantiška laisva visuomenė nepajėgi greitai „perprogramuoti“ atsineštas ekstremistines pasaulėžiūros nuostatas.
Tokius „perprogramavimus“ bandė daryti diktatoriai – Leninas, Hitleris, Pol Potas, tačiau ir jiems tas nepavyko, todėl galiausiai viskas peraugdavo į prievartą ir smurtą. Laisvasis pasaulis remiasi tolerancija, o islamistinis fanatizmas yra nesuderinamas su taikiu sugyvavimu demokratiškoje santvarkoje.
Kada politikai išgirs savo žmones?
Paryžiaus sprogimai paneigė imigrantų gynėjų skleidžiamą melą, kad imigrantai tik bėga nuo karo. Ne visi bėga nuo karo, o nesant atrankos ir priimant visus, kartu įsimaišo ir radikalūs, psichiškai nesveiki teroristai bei fanatikai. O vėliau humanistais save laikantys politikai stebisi, kodėl Prancūzijoje, Belgijoje ar Švedijoje visi miestų regionai tapo radikalizmo židiniais. Nuo šių fanatikų rankos žūsta šimtai nekaltų žmonių. Ar galima taip rizikuoti?
Kai kas sako, kad Lietuvai būtini imigrantai. Tai įleiskime baltarusius, ukrainiečius, kurie mielai atvažiuos į Lietuvą ir greitai įsilies į mūsų visuomenę.
Lietuva yra demokratinė valstybė ir turi galioti demokratiniai principai, tai kodėl politikai atsisako vykdyti rinkėjų valią? Lietuvos visuomenė aiškiai siunčia žinią, kad nenori imigrantų iš Artimųjų Rytų, tai negi Vyriausybei neaišku, kokią politiką reikia vykdyti?
Slaptai.lt nuotraukoje: Seimo narys Kęstutis Masiulis.
2015.12.04; 02:12