Kalėdos – tai toks metų laikas, kai į tavo gyvenimą vienaip ar kitaip sugrįžta anksčiau sutikti žmonės, kuriais tu kažkada džiaugeisi, mylėjai, turėjai tvirtus dvasinius, emocinius ryšius.
Jie iškyla į paviršių, kaip kokie narai, visą tą ankstesnį laiką pratūnoję po vandeniu – mat ten ieškojo gyvenimo prasmių.
Tu nustembi, apsidžiaugi – jie tau atneša tavo praeitį, buvusius vaizdus, tavo ankstesnį gyvenimą. Ir tada tu pati pasineri į senus prisiminimus…
Tau džiugu, tau linksma ir skaudu. Skaudu, kad tavo draugų veidai jau pasikeitę – laikas nuglūdinęs, išbalinęs, patamsinęs juos. Jų šypsenos daugiau santūrios ir akių blizgesys jau ne toks – jis atsargesnis, rimtesnis, jis jau matęs, patyręs.
O ir laiškai, kuriuos tu gauni šia proga, dažnai dvelkia liūdesiu ir noru kuo greičiau bėgti atgal, į tuos paikus jaunystės metus, kai viskas atrodė paprasta, įmanoma, įveikiama… Ir svarbiausia – tada dar laukė graži ateitis.
Ir tu pati pasiduodi tų laiškų įtakai ir pati leki su jais į praeitį – ten buvo ramu, kažkas tavimi rūpinosi, saugojo – lipdė iš tavęs gražų žmogų…
Praeis šventės, ir aš tik retkarčiais vėl grįšiu prie tų laiškų. Retkarčiais apgalvosiu ten išsakytus žodžius, analizuosiu ten įspraustas paslėptas mintis ir draugų norus – tu jau išmokai skaityti tarp eilučių.
Gyvenimas skuba į priekį… Būsimieji įvykiai įtrauks tave į gyvenimo verpetą, į darbo sūkurius, į norą turėti pinigų ir geresnį gyvenimą. Kas įdomu – žmogus visada kuria save, visada tobulina savo gyvenimą – ir taip iki pat mirties.
Net jau būdamas jos glėby, jis svajoja apie gražų išėjimą ir amžiną pogulio vietą – po gyvais beržais… Net ir ten, jis nenori būti paskutinis ar įspraustas į kažkokį išnykimą. Jis nori būti ženklus ir matomas, nors ir žemės kauburio pavidalu.
Gražios žiemos šventės, nors sniego nėra ir ilgai nebus. Klimato keitimasis – viskas atšyla ir gražuolis Baikalo ežeras labai pastebimai senka. Klimato atšilimas bene labiausiai jaučiamas Rusijoje – ten dažnai dega miškai ir nyksta unikali gamta. Sako, ten bene labiausiai nesiskaitoma su gamta.
Taigi prarandame gamtą ir save. Po truputi. O gal dar susigriebsime?
Nuotraukoje: komentaro autorė Dijana Apalianskienė.
Niujorkas
2015.12.26; 03:22
