Vamzdis ir kiti menai!


Print

Na, visuomenės aistros jau rimsta, mat Lietuvos Nacionalinės Premijos paskirstytos ir visi supratome – Vilniaus "vamzdis" stovės amžinai, o jo autorius nueis į Lietuvos istorijos glūdumas tik kaip to vamzdžio kūrėjas – matyt, tas vamzdis yra geriausia, ką jis yra sukūręs.

Stebiesi ir neatsistebi meniniais apdovanojimais, kai šalia rimtų kūrinių pastatomas ir tas, kuris sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Beje, gal kas ir užmiršo ar net nežino – Nacionalinės Kultūros ir Meno Premijos dydis – 30 400 eurų.

Ir tų premijų skyrimo principai nelabai aiškus, ir tada tik bandai stumti šalin kokį nusmurgėlį facebook'o "propagandistą", tau tiesiai  į ausį šnabždantį, kad Lietuva – tai "brolija", tad kokie dar ten principai.

Bet tu tikrai nenori to pilko sovietizmo pėdsakų, netgi ir minties apie protekcionizmą. Tu tiki, kad viskas sprendžiama pagal kūrinių brandumus, meninius lygius, novatoriškumus, originalumus ir – dar velniai žino ką – tu juk ne specialistas, ne menininkas, bet tu tvirtai įsitikinusi, kad tik aukščiausias menines aukštumas pasiekę ir gauna tas premijas. Tu tikrai tuo tiki!

Dvylika menininkų pretendavo į tas premijas – atrinkti buvo šeši ir niekas nežino, kodėl būtent šie šeši yra patys geriausi. Komisijos vadovo teigimu – "galutinio atsakymo, kokiais kriterijais vadovautis komisijai atrenkant laureatus, nėra, tačiau sprendžiant dėl premijų tenka „didžiulė atsakomybė išlaikyti visą kultūros panoramą“.

Ir dar ką apie tai pasakė vienas tų premijų skirstytojų Leonidas Donskis: "Yra be galo sudėtinga, nes mes suprantame, kad nieko aukštesnio už Nacionalinę premiją mūsų valstybėje nėra – aukščiau gali būti tik amžinybė. Darbas yra atliktas, aš prieš Dievą ir Tėvynę galiu pasakyti, kad mes turime šito aukšto titulo vertų žmonių sąrašą.“ ("Išrinkti Nacionalines Premijos laureatai". LRT. (2015-12-10) ).

Įdomu, bet susidaro įspūdis, kad Lietuvoje menas atitrūkęs nuo žmogaus, jis eina visiškai savu, išskirtiniu, ir tik jam vienam suprantamu keliu ignoruojant žmogų, jo supratimą, jo meninius, kultūrinius poreikius.

Kad ir ta, dar nuo Žemaitės laikų labai skaitoma, ir ligi šiol labai populiari grožinė literatūra. Ji kažkada padėjo paprastam žmogui eiti per caro, lenkų, sovietmečio sunkumus, ji žadino būrą iš letargo miegų, žadino žmogaus kūrybinę vaizduotę ir meilę Tėvynei, Dievui. Bet dabar jau stebime visai kitokius reiškinius. Dauguma rašytojų – susireikšminę iki begalybės, atitrūkę nuo paprasto ir visiems pažįstamo – savo kūriniuose "užsiima" tik savomis dvasinėmis analizėmis, jų subtilybėmis ar manipuliuoja itin sudėtingomis individualizmo išraiškos formomis. Neretai kūriniai tiesiog perkrauti visokiais įmantriais tarptautiniais žodžiais ar filosofinėmis subtilybėmis.

Regis, nemažai autorių siekia komplikuoti savo kūrinius – apraizgo juos visokiais sudėtingumais, tarsi tik nuo to priklausytų jų kokybė ar populiarumas.

Žmogus dažnai knygose neranda to, ko ieškojo. Jam tikrai neįdomu skaityti kokios tai "gaigalaitės" dvasinio pakrikimo analizes. Jis ieško, į ką galėtų atsiremti, kur galėtų atrasti dalelę savęs, dalelę savo gyvenimo. Kūrinių atitrūkimas nuo žmogaus – viena didžiausių mūsų literatūros (ir net kultūros apskritai) problemų! Dauguma autorių rašo tarsi sau – arba tai būna skirta tik labai siauram skaitytojų ratui, tiems, labai panašiems į juos pačius, besinarpliojantiems savuose pasimetimuose.

Rašytojai, pametę realybės jausmą, puikuojasi savo išleistais kūriniais, kurie dažnai niekieno neskaityti tyliai dūla knygynuose. Pasirodo – svarbiausia išleisti knygą – jos ateitis niekam ir nerūpi. Bendravimas su skaitytoju – tik išplatintų knygų gausa.

Manau, rašytojas vis tik prašauna pro šalį, nutaręs rašyti kūrinius "elitui" – tiems pakilusiems į savas aukštumas, išlepusiems nuo gausos ar pasirinkimo galimybių, jau atsidūrusiems už "nirvanos" ribų, tiems galvojantiems – jie jau viską žino. Tokie dažnai diskutuoja, kad diskutuotų, gražbyliauja taptautiniais ar filosofiniais terminais ir atrodo sau be galo gražūs.

Plojama ten katutėmis su ledais delnuose, ten mažai nuoširdumo, tai tik savojo klano išraiška ir "elito" sutvirtinimas.

Manau, rašymas paprastam, eiliniam žmogui visada duoda atsaką, atgarsį – nes toks skaitytojas dar neišlepęs, jis dar ieško, jis yra be galo dėkingas už viską suteiktą – jam reikia žodžių! Gražių, bjaurių, bet teisingų žodžių. Tai vis dar – oras ir vanduo! Tai ugnis, bet nenaikinanti, o šildanti ugnis!

Kaip jau ir minėjau – daug įmantrių knygų dulka bibliotekų lentynuose… Kiek daug sugaišto laiko ir nereikšmingos erdvės.

Ar tik ne todėl ir kilo tiek daug nepasitenkinimo bangų ir visokių šnabždesių po tų visų Nacionalinių Premijų paskyrimų. Vamzdis žmogui yra svetimas!

Juk nekyla abejonių (apie tai jau kalbėjau), kad dabartinis "mandras" menas labai atitrūkęs nuo žmogaus, nuo klasikinių jo paties pagrindų, savojo apibrėžimo ar visuotino jo supratimo, taigi dėl to ir kyla įvairiausi nesusipratimai. Tikėsimės – tai laikina, tai tik šios dienos mados ir "būtinybė", tai vienas iš individo atsiskleidimo būdų, o to juk negalėjome daryti daugelį metų.

Bet visgi neturėtų dominuoti tik vienos pakraipos menas, turėtų būti įvairaus ir prieinamo visiems.

Manau, turėtumėm pripažinti ir atskirti kamerinį meną nuo to platesnio, skirto daugumos skoniui, supratimui. Vamzdis, manau, turėtų stovėti kokioje nuošalesnėje ar uždaroje erdvėje, jis kamerinio meno produktas, taigi nėra daugumos pageidaujamas ir daugumai suprantamas!

Nuotraukoje: komentaro autorė Dijana Apalianskienė.

Niujorkas

2015.12.15; 04:22

 


Prisijunkite prie diskusijos