PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (2)

Konflikto su krikščioniškąja Europa anatomijos bruožai

Tai, kas ką tik buvo pasakyta apie senuosius lietuvius, duoda tam tikrą atsakymą (žinoma, fragmentišką, angažuotą) ir apie konflikto ištakas. Suteikus laisvamaniškesnei minčiai didesnes erdves, atsiveria pasaulio pažinimas lyg ir „kitu kampu“.

Vargu ar mūsų protėviai galėjo suprasti ir priimti kaip pamatinį teiginį, jog Adomas ir Ieva buvo išvaryti ne tik iš Rojaus (beje, juos sugundęs žaltys turėjo priklausyti Visagalio dispozicijai). 

Bet kodėl ir pati žmonija tuo aktu buvo pasmerkta amžiniems tarpusavio vaidams, pragaištingoms peštynėms dėl aukso gabalėlio, epidemijoms, nepagydomoms ligoms… Sunku susigaudyti tuomet siūlytoje šv. Rašto logikoje… Jautrus klausimas, skausminga yra mano suformuluota problema. Tokiais atvejais į talką pasikviečiami dar ir kiti…

„Prisipažinsiu, man svetima Senojo Testamento, ypač jo pirmosios pusės, Dievo („Izraelio Dievo“) sąvoka: rūstaus Dievo, negailestingo, žiauraus; Dievo, raginančio kitatikius užmušti akmenimis; už tėvų nuodėmes keršijančio vaikams ligi trečios ar ketvirtos kartos; Dievo, kuris skelbia kerštą: akis už akį, dantis už dantį…“, – tai iškilaus mūsų rašytojo Vytauto Bubnio pilietiniai apmąstymai. – „Ar ne su tokio Dievo paveikslu viduramžiais vyko kryžiaus karai, krikščionybės plėtra su kalaviju rankose, inkvizicijos teismai ir liepsnose šviesiausių epochų protų deginimas, pagaliau net fašistinės Vokietijos karių, ant kurių diržo sagčių puikavosi žodžiai „Gott mit uns“ (Dievas su mumis – R. G.), kruvinas žygis per Europą? Man vis atrodo, kad tai „nebe tas Dievas“, kurį įkūnijo Jėzus Kristus. Aš noriu tikėti Dievą – Meilę“, – tokiais žodžiais baigia savo „maištingąsias“ mintis lietuvių rašytojas[1].

Pacitavus šį autorių, man palengvėjo būtinybė dar ką nors esmingo pasakyti apie dviejų skirtingų civilizacijų susidūrimą. Kitaip to nepavadinsi, jeigu, atmetę įprastas klišes, ieškosime tiesai artimesnio atsakymo.

Štai prancūzų filosofas Remi Braque, įspūdingai įsigilinęs į Europos tapatybės peripetijas, teigia, kad vis dėlto reikėtų skirti skirtingas doktrinas perimant Izraelio kultūrinį kapitalą ir išsiskleidžiant krikščionybei. Šis tyrinėtojas, įvardinęs tris pamatines krikščionybės Europoje sklaidos kryptis: katalikiškąją, stačiatikiškąją ir protestantiškąją, įrodinėja, kad „Biblijos reikšmė skiriasi visose trijose srityse, be to, akcentuojamos skirtingos jos dalys“[2].

Anot šio autoriaus, „krikščionys žino – net jeigu jiems nuolat kyla pavojus tai užmiršti, o taip ne kartą jau yra atsitikę, – kad jie buvo įskiepyti į žydų tautos medį ir į jos Dievo patirtį“[3]. Šv. Paulius, anot R. Braque, irgi neabejodamas sako: krikščionys buvo įskiepyti žydų tautoje „prieš prigimtį“[4]… Kaip protingai (ir toliaregiškai) pasakyta: prieš prigimtį tų tautų, kurios buvo apkrikštijamos… Jeigu šioje vietoje prisiminsime senuosius lietuvius, tai krikščionybė, anot prof. V. Vyčino, „labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų protėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kultūrinius jų buities pamatus.

Negana to! Ji žalojo ir patį jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką – tautinę – sąmonę. Šitai ji darė per savo „apaštalus“ slavus“[5]… Čia pat tiesos labui privalu pastebėti, kad nuo pat savo apaštalavimo pradžios Jėzaus Kristaus mokinys Paulius, bene labiausiai iš apaštalų išprusęs, sunkiai, neretai pralaimėdamas, bylinėjosi už Dievą – Meilę – taip, kaip mokė Mokytojas. Bet Pauliaus balsas, jo užrašyti žodžiai vis dėlto tais laikais nesutramdė krikščioniškojo pasaulio, kuris su įniršiu ir su kalaviju rankose puolė mūsų protėvius, išpažinusius tą patį Dievą – Meilę. Tik gal kita forma…

Kodėl mes šį pokalbį pasukome būtent tokia, nemažas diskusijas galinčia sukelti kryptimi? Ogi todėl, kad judaizmas, kaip religinių ir pasaulėžiūrinių teiginių bei įsitikinimų sistema, buvo labiausiai atsiplėšęs nuo Gamtos; nuo tos jausenos, kurią žmogus išgyvena būdamas organiškai susijęs su Gamta. Anot G. Hėgelio, žydai pirmieji iš civilizuotų tautų išgrynino savo protą ir dvasios pradus, atsiribodami būtent nuo Gamtos. Nuo to, kas baltams, seniesiems lietuviams sudarė Amžinybės ir Absoliuto (Dieviškumo) išgyvenimą, supaprastintai susiejamo ir aiškinamo dar kaip Būties Ratas.

Gerai įsiklausykime į įžymiojo filosofo suformuluotas mintis! Jo teigimu, išsivadavus nuo Gamtos skatinamo juslingumo, žydo sąmonei atsivėrė „grynas mąstymo produktas, savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydų gyvenime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gamta nužeminama iki tam tikro istoriško ir nedieviško prado“[6]. Taigi Gamta čia atskiriama nuo Dievo, nuo Absoliuto. Joje įžvelgiamas „nedieviškas pradas“, kuris gali būti sukurtas ir kontroliuojamas Dievo priešininko Liuciferio. Išsilaisvinę nuo Gamtos „diktuojamo“ juslinio prado, judėjai – žydai gyveno ne pagal ciklinį, t. y. atsikartojantį (arba Būties Ratu besisukantį), bet pagal linijinį laiką, kuris tarsi savaime diktavo ir kitokį – pragmatinį žmogaus nusiteikimą ir veiksmą.

Linijinio laiko, sakyčiau, gal nesąmoningą supratimą ypač pripažino ir skleidė protestantizmas – aiškų pragmatiškumą akcentavusi krikščionybės atmaina.

Vakarų Europa, apvienyta Romos imperijos, nuo seno puošėsi miestais, statė manufaktūras ir fabrikus, kuriems „arčiau dūšios“ buvo linijinis laikas – pragmatikos (profanum) variklis. Todėl ir judėjų – krikščionybės ideologija jiems buvo visai priimtina. Linijinis laikas tapo tuo nenuginčijamu imperatyvu, kurio pagrindu buvo grindžiami civilizuotumo / necivilizuotumo kriterijai. O mūsų protėviai tvirtai tebesilaikė archainės tradicijos – ciklinio laiko, bylojančio apie Amžinybės (Būties) Ratą, apie atsikartojančią, savo spalvas (bet ne dvasią) keičiančią Gamtą – Absoliuto tvariniją ir įsikūnijimą…

Kodėl krikščionybė nenorėjo „suprasti“ Gamtos? Gal dėl to, kad vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“ negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo gyvenimo. Todėl ir žmogaus gimtinė, net pats kraštovaizdis nesusilaukė deramos pagarbos ir įvertinimo bendrame etnokultūros formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio supratimo.

Civilizacijų konflikto sprendimo pastanga

Keliais fragmentais apibūdinome mūsų protėvių konfliktą su krikščioniškąja Europa, faktiškai siekusiai tęsti pasaulietinės Romos imperijos ekspansionistines tradicijas. Kas plytėjo už Krikščioniškojo pasaulio (o anksčiau – už Romos imperijos) ribų, buvo laikomi barbarais, pagonimis („paganus“ – žmonės, gyvenantys tyrlaukiuose, už civilizacijos ribų).

Galime tik įsivaizduoti, su kokia nuoskauda anais laikais lietuvių valdovas Gediminas Romos kurijai diktavo štai kad ir tokias mintis: „Mūsų protėviai pasiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums (savo) kraštą, (bet) niekas iš jūsų neatvyksta ar (net) šuva iš jų pusės (nesulojo), padėkodamas už pasiūlymus“[7]. Įsijauskime, įsiskaitykime į šį trumputį tekstą! Suvoksime atsiveriant visai kitą negu įprasta protėvių pasaulį. Jie siekė tik taikos ir bendradarbiavimo, bet gerbė savo kultūrinį paveldą ir siekė išlikti savimi.

Pasekime dar kitu tame pačiame laiške parašytu Gedimino (save tituluojančio lietuvių ir rusų karaliumi, taip pat Žiemgalos kunigaikščiu) teiginiu: „Mes, be savo parašo ir šito mūsų karališkuoju antspaudu sutvirtinto rašto, (taigi), be šito, pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“[8]. Gediminas tikėjo, jog yra įmanoma krikščioniškojo ir baltiškojo pasaulių sintezė ir kad įvykus tai sintezei bus įteisinti jo tėvynainiams būdingi prigimtiniai Doros ir Dermės imperatyvai.

Anos frazės paimtos iš laiško, rašyto Romos popiežiui. Bet štai, lietuvių valdovas tampa atviresnis rašydamas pasauliečiams: Vokietijos Hanzos sąjungos miestams ir jų vadovams. Sunku susilaikyti nepagarsinus, plačiau nepaviešinus Gedimino mąstymo. O tai neabejotinai buvo atspindys tos kultūros, kuriai jis, kaip valdovas, atstovavo. „Mes rinksime vyskupus, kunigus (ir) domininkonų bei pranciškonų vienuolius, kurių gyvenimas (yra) girtinas ir doras; (tačiau) nenorime, kad (pas mus) atvyktų tokie, kurie daro iš vienuolynų plėšikų prieglaudą ir pardavinėja (surinktą) išmaldą, žalodami (savo) sielas; ir dar iš ten išeina apmokyti plėšikėliai dvasininkų pažeminimui, patariame, kad tokių vienuolių saugotųsi kiekvienas valdovas“[9].

Mielas, gerbiamas skaitytojau, ar šie Gedimino teiginiai (panašių galėčiau pateikti ir daugiau!) nepatvirtina to, kas aukščiau buvo pasakyta apie senųjų lietuvių tapatybę, jos išskirtinumą? Apie kitokią, nei Vakarų Europoje, susiformavusią civilizacijos ir civilizuotumo išraišką?

Šiokią tokią vaizduotę turint galėtume suprasti lietuvių valdovo Gedimino (žinoma, ir jo valdinių – bendratautiečių) abejones, blaškymąsi dėl santykių su krikščionybe. Manau, kad tuose santykiuose Gediminą domino ne tik atsiverianti geopolitinė, geokultūrinė erdvė. Gordijaus mazgu buvo krikščioniškojo tikėjimo dogmos. Ievos sukūrimas iš Adomo šonkaulio. Žalčio gundymas… Pagaliau, pirmųjų žmonių išvarymas (už „mažą“ prasižengimą) iš Rojaus, pasmerkiant visą žmoniją ir visiems amžiams nesibaigiantiems karams ir epidemijoms, badams ir gamtos katastrofoms. Žmogų kankinantiems susirgimams ir daugeliui – ilgoms kančioms, kol pagaliau sulauks paskutinio atodūsio. O kodėl žmogui nelemta užgesti tyliai, tyliai, ramybėje kaip užgęsta žvakė pasibaigus jos ištekliams?..

Dera pripažinti: susidūrė labai skirtingi Pasaulio sandaros ir žmogaus būties aiškinimai.

„Juodųjų šimtmečių“ signatūros

Pažinksniuokime sparčiau. Praleiskime kokius porą šimtmečių po krikščionybės įvedimo, po Lietuvos ir lietuvių tautos tapsmo pripažintais Europos subjektais, na, vėliau gal ir polonizuotais… Stabtelėkime nors ir fragmentiškai prie tų istorinių vyksmų, kurie pamatuotai gali būti vadinami „siaubo šimtmečiais“. Pasinaudosime kitų autorių šaltiniais ir mintimis…

Įvedus krikščionybę ir sunaikinus senųjų lietuvių prigimtinės religijos centrus bei kulto židinius, anot G. Beresnevičiaus, tauta patyrė „mirtiną traumą“, tapo „nebeveikianti socialinėje plotmėje, tačiau išliekanti individų sąmonėje“. Šis autorius mano, kad jau nuo XV a., iš prigimtinės religijos galutinai atėmus oficialųjį statusą, jos elementai žmonių vienas kitam buvo perduodami „jau kitaip, pagal savitą modelį“, neturint galimybių, „kur ir su kuo religingumo suderinti, apmąstyti, aptarti“[10]. Turime pagrindą manyti, kad būtent nuo čia prasideda tikroji pagonybė, t. y. tas eilinio kaimiečio, tarp miškų ir lankų pasilikusio lietuvio gyvenimas „tyrlaukiuose“ – gyvenimas už „civilizacijos ribų“.

Tą tikrosios pagonybės protrūkį demonstravo jau suaižėjusi kosmologinių pažiūrų (mąstymo, gamtajausenos) sistema. Iš jos pabiro gausybė dievų, kurių vien Žemaitijoje Jonas Lasickis priskaičiavo 76, pradedant tradiciniu Perkūnu ir baigiant „mitologine smulkme“ – rūgimo, ėriukų, samanų, kubile supiltus miltus prižiūrinčių ir aibės kitų dievybių (ar tik ne dėl pasišaipymo J. Lasickis bus juos įvardijęs?). Mūsų įžymioji etnologė Pranė Dundulienė savo tyrimuose yra pateikusi irgi gausų 45 moteriškos lyties dievybių ir deivių aprašą[11]. J. Lasickio ar M. Stryjkovskio pasakojimuose aiškiai dominuoja suprimityvintas, destruktyvus, socialine, politine ir kultūrine prasme nuskurdintos kaimo bendruomenės mąstymo lygmuo. G. Beresnevičius teigia, kad tai jau „antikinė Apolono stovyla be galvos arba pagonybė, kaimo religija“.

Atskirtis tarp aukštojo ir žemojo socialinių sluoksnių (tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūrų) ne tik išryškėjo, bet ir toliau stiprėjo. Suirus sistemai, stigma „paganus“ tampa labai tikroviška; valstiečių, kaimo bendruomenės elgsena (etosas) įgyja visai realios, gilesne išmintimi nepridengtos, todėl ir toliau koneveikiamos pagonybės bruožus. Juolab kad Katalikų bažnyčia daug ką sakralaus iš senųjų lietuvių prigimtinės religijos jau buvo pasisavinusi ir teikė kaip savąjį „produktą“, o prietarus, būrimus, užkalbinėjimus, apskritai primityvizmą paliko ir traktavo kaip žemutinių (nekultūringų, „tyrlaukiuose gyvenančiųjų“) sluoksnių „nuosavybę“.

Kaip teigia V. Kavolis, „senoji tolerancija, rėmusis lietuvišku gentiniu principu: „Kiekvienai grupei jos papročiai“, išsisemia su 1596 m. Brastos unija. Religinė tolerancija nuo šiol laikysis lenkiško luominio dėsnio: „Kiekvienas bajoras individualiai gali daryti beveik viską, ką jis nori“[12]. Buvo nuimti bet kokie apribojimai toliau naikinti tai, kas buvo susiję su „pagonybe“, t. y. su lietuviško etoso paveldu.

Negaliu susilaikyti neperpasakojęs akad. J. Jurginio atrastos Vilniaus archeogeografinės komisijos nario Jono Sprogio (1833–1918) lenkų ir rusų kalbomis paskelbtos dokumentuotos istorijos, iš kurios matyti, koks šiurpus pagoniškas (tikra to žodžio prasme) įvykis buvo atsitikęs 1615 m. Magiūnų kaime, netoli Rimšės… „To kaimo valstiečiai Zofija Sūnėnienė bei jos mažas sūnus Gasiulis ir Tamulis Daradundėnas buvo įtarti pakerėję gyvulius… Daradundėnas buvo kaltinamas todėl, kad jis kilęs iš raganių, esą žinoma, kad iš jo giminės jau daugiau kaip 30 žmonių sudeginta už kerėjimus. Berniukas Gasiulis, išbuvęs dvi paras uždarytas kamaroje, iš jos pabėgo į mišką ir pasislėpė. Visas kaimas buvo sukeltas ant kojų ieškot pabėgėlio. Po dviejų dienų rado jį pasislėpusį samanose ir suėmė. Kaltu jis neprisipažino, užtat buvo priverstas žiūrėti, kaip jo motina gyva deginama. Skandintas į vandenį ir kankintas įkaitinta geležimi jis tvirtino kerų nežinąs ir kerėti nemokąs. Tą patį sakė ir Daradundėnas. Po Sūnėnienės sudeginimo ir jie abu buvo sudeginti…“[13]

Pasirodo, Z. Sūnėnienė yra kvietusi teisėjus į savo namus, žadėdama parodyti kerus… „Čia aš juos slepiu ir maitinu“, – sakė kaltinamoji. Teisėjai reikalavo parodyti patį kerą. Nelaimingoji moteris aiškinusi, kad jos kerai ne visada esti šliužais ir ne visada matomi. Jie užgimstą tik kartą per metus ir kerėti galima tik vieną kartą. Būna ir toks metas, kada tie kerai griaužia pačius kerėtojus, „bado juos tarsi ylomis, kankina ir kandžioja…“[14]

Pasiremdamas dokumentuotais šaltiniais, akad. J. Jurginis rašo: „Tardytojais, teisėjais ir bausmių vykdytojais dvarų teismuose būdavo bajorai <…>. Kad sudeginimas už raganavimą nebūtų palaikytas savavališku nužudymu, darydavo teismą iš pakviestų kaimynų bajorų. Nereikėjo, kad jie būtų teisininkai ar raštingi, tardymo protokolus ir nuosprendžius lenkų kalba surašydavo dvarų raštininkai, o pasirašydavo teisėjai, kurių būdavo keli ar net keliolika“[15].

Pirmasis mūsų pateiktas įvykis, kurį yra „suradęs“ J. Jurginis, yra siaubingas. Bet savo socialumu dar siaubingesnis yra to paties J. Jurginio apibendrinimas, kas iš tiesų buvo tikrieji raganų bei raganių medžiotojai ir budeliai. Matome, kas ir kokiu būdu modernizaciją skleidė lietuvių valstietijai. Bet, mielas skaitytojau, manau, kad sutiksi, jog šioje atskirai aprašytoje ir bendroje tautos tragedijoje esama sąsajų tarp krikščionybės „išprovokuotos“ senųjų lietuvių kultūros degradacijos: kilmingųjų savo likimui paliktų, prietaringais tapusių kaimiečių ir tais laikais pačios Bažnyčios skleisto religinio fanatizmo, t. y. tikrosios pagonybės atmainos. Iš J. Jurginio surinktos ir apibendrintos medžiagos matyti, kad bendra tikroji pagonybė buvo „įsisiautėjusi“ ir XVII–XVIII a. galime vertinti kaip antrąją bangą (kada buvo oficialiai įvesta krikščionybė), kuri iš pagrindų siaubė užsilikusią senųjų lietuvių prigimtinę kultūrą.

Taip, į tikrąją pagonybę lietuvių valstietija tikrai buvo nukrypusi. Bet tai pripažindami privalome atkreipti dėmesį dar ir į tą tragizmu paženklintą faktą, jog per Lietuvą vienas po kito buvo praėję nuožmūs karai, plėšikavimai, badmečiai ir marų epidemijos… Visada lengviau pateikti kaltinimus, negu surasti deformuotą elgseną lėmusias priežastis, ypač jų grandinę… Nesunku įsivaizduoti, kokia gausa po tokių totalinių nelaimių pasipildavo būrėjai ir aiškiaregiai, užkalbėtojai ir žolininkai, tiesiog mulkintojai ir tariami tapatybės puoselėtojai. Visų jų „klientūra“ buvo pasimetusi minia, jau seniai praradusi tikruosius savo išminčius ir dvasios vedlius. Bet… Jų vieton stojo… inkvizitoriai. Lietuvoje atsiradę tada, kai Vakarų Europoje inkvizicijos laužai jau buvo užgesinti, jau buvo atlėgusi kraujo ir ugnies banga. Jos vieton jau kilo Apšvietos amžius…

Vis per tą lietuvių „civilizacinį vėlavimąsi“…

Lūžio signatūros

Liaudyje sakoma: kas buvo – jau pražuvo…

Istorija mums pateikia daug įdomių dalykų. Visų pirma, Lietuvos krikštas buvo „išprovokuotas“ ne vien Šventosios Romos imperijos (perėmusios iš „anos“, pasaulietinės) geopolitinių interesų. Ir ne vien Lenkijos, tapusios ypač aktyvia tos imperijos nare. Krikščionybės plitimas Lietuvoje buvo „išprovokuotas“ dar ir grynai objektyvių globalistinių tendencijų – nuo seno užgimusios urbanistinės (t. y. miestų, kaip bet kurios modernesnės visuomenės karkaso) civilizacijos. Krikščionybės plitimas Lietuvoje sutapo dar ir su Europoje išsiskleidusiu, vešliai sužaliavusiu Renesanso medžiu.

Tikėtina, pamatuotai tikėtina, kad tuometinis lietuvių valdantysis elitas (kilmingieji), visa tai suvokdami, turėdami puikią didžiulės valstybės organizavimo praktiką, siekė kuo greičiau atsikratyti jiems primetamos, juos varžiusios „pagonybės“ stigmos. Todėl ir pačiame valdinių krikšte, ko gero, neįžvelgė jų išdavystės, juolab kad su krikščionybe ranka rankon skverbėsi Renesansas. Naujoji ideologija ir dvasinio gyvenimo organizavimas buvo priimti ne tik palyginus taikiai, bet ir su nenuslepiamu pasitenkinimu. Lietuvių didikai dabar viešai galėjo pasauliui pasirodyti, kad jie nebuvo jokie barbarai, o nuo seniausių laikų civilizuoti, tik civilizuoti kitu, Romos krikščioniškajai Europai nepriimtinu rūbu.

Ta proga pastebėsime, kad christianizacija ir jos įtakoje susiklostę santykiai tarp valdančiųjų ir valdomųjų luomo kituose kraštuose buvo kitokio pobūdžio. Valdantysis elitas, pavyzdžiui, Estijoje, susiklostė kaip ateivių, svetimtaučių sluoksnis. Jie nuo pradžios buvo „europiečiai“. Ir jų iš Romos pusės niekas negalėjo kaltinti „pagonybe“, tapatinti juos su liaudimi. Štai būtent šitoji aplinkybė sudarė lyg ir normalesnes abiejų sluoksnių bendravimo, savų funkcijų atlikimo sąlygas. Antai, tuo metu, kai Lietuvoje „atsilikėlių“ kūnai spirgėjo laužuose, Estijoje buvo įvestas liaudies vaikams privalomas pradinis mokslas ir – dargi gimtąja estų kalba. Laisviau buvo leidžiamos praktikuoti liaudies šventės ir tradicijos.

Bet grįžkime į savąjį kraštą. Dėl politinių jėgų sutarimo ir įvaldymo ir viso to pagrindimo turtais, panašiai kaip ir Vakarų Europoje, lietuvių didikai nuo seno ėmė praktikuoti „kraujomaišą“ – mišrias vedybas. Jų grandinės siekdavo jau ne dešimtis, o šimtus metų. O kadangi didžiulės imperijos (LDK) pagrindines teritorijas sudarė slavai, dar nuo Kijevo Rusios įsivedę savo tradicinį raštą bei kanceliarinę kalbą, pati lietuvių kalba tarsi savaime pavirto šalutine, buitine. Net Vytautas Didysis dėl jos „valstybinimo“ taip nieko ir nenuveikė (beje, ir jo žmona buvo slavė – Smolensko kunigaikštytė Anna).

Visa tai susumavus, tampa labai aišku, kodėl, tarkim, dar nuo Gedimino laikų didikų rūpestis dėl valdinių prigimtinės kultūros, dėl gamtojauta, kosmojauta grįstos civilizacijos jiems tampa nebereikalinga našta. Dvasinės kultūros prasme didikai, apskritai, valdantysis sluoksnis ims lengviau šlietis prie krikščionybės kultūros bei Renesansą perėmusių lenkų. Tačiau pagal seną tradiciją toleruos ir stačiatikybę. Na o dar vėliau, užslinkus galutinei užsilikusio valstybingumo katastrofai (Žečpospolitos likvidavimui), dalis jų tapatinsis su neįveikiamą jėgą įgijusiais maskvėnais.

Lietuvos didikai bus atviri, imlūs Renesansui, Apšvietai ir technologiniam progresui. Kol patys netaps politinių perversmų, geopolitinių jėgų aukomis. Praktiškasis jų vaidmuo lietuvių tautos gyvenime lyg ir baigsis su XX a. pirmąja puse. Bet vis dėlto dar pasiliks jų valstybinės veiklos ir europinės kultūros sklaidos aidas. (Mes jį godžiai gaudysime…)

Na o valdiniai? Sudarę tautos kamieną ir kadaise sukurtos didžiulės imperijos karkasą? Dar ilgus šimtmečius, ko gero, iki pat XIX a. „dosniai“ maitinsis syvais, gaunamais iš „pagonybės dvasia“ užkrėstos gimtosios žemės. Dialogas su valdančiaisiais (ir kintančia jų tapatybe) bus problematiškas, labiau komplikuotas, negu tai bus pas kaimynus. Socialinė atskirtis prisidės prie to, kad senieji, o ir „vėlesnieji“ lietuviai dar ilgam liks ištikimi į jų prigimtį giliai įsigėrusiam gamtojauta, kosmojauta, etnojauta ir darnojauta grįstam Būties Ratui. Tam Ratui, kuris tebebylojo, kad Gamta, būdama viso to kas gyva gimdyvė, kartu yra ir „viso to“ užbaigos buveinė.

Tačiau dėl pasaulėjautos kaitos bus kalta ne vien prigimtis, jos kultūra. Liaudis, sodiečiai gyvens kankinami pažeminimo, persekiojimų (prisiminkime kad ir liepsnojusius laužus). Liaudis gyvens slegiama ekonominės priespaudos ir dėl valdovų ambicijų įžiebtų nesibaigiančių, papročius bei tradicijas šluojančių karų. Lygiagrečiai su šitais makabriškais socialiniais judesiais, bus ir toliau statomi (ar atstatomi) prabangūs didikų rūmai, puošniu barokiniu rūbu pasipuošusios bažnyčios, išgarsės lenkakalbis Vilniaus universitetas. Lietuva liesis su Vakarų Europos krikščioniškąja civilizacija. Pakol tas įsitvirtinančias sąsajas nesuardys Maskvos carinė (o paskui – ir bolševikinė) imperija.

O senoji aisčių, baltų pasaulėžiūra? Ji dar nuo žynių, nuo vaidilų ir kanklininkų – klajojančiųjų dainininkų naikinimo laikų aižės, skeldės, primityvės… Tokią pasaulėvaizdžio, pasaulėjautos degradaciją dar XVI a. vaizdžiai aprašys lenkas Janas Lasickis, Europos pasauliui lietuvius pateikęs ne tik kaip žalčių garbintojus, bet ir kaip iš tiesų įtikėjusius, jog samanų augimu ir duonos rūgimu rūpinasi atskiros dievybės…

Ir vis dėlto po visų panašių, prigimtinę kultūrą niekinančių aiškinimų, po bažnyčios grasinimų apie pragaro kančias, pasiliks Darnos ir Gėrio siekis. Tradicinės dvasinės kultūros įtrūkiai, pasaulėjautos kaita pagimdys Rūpintojėlį (Smutkelį)… Jo įvaizdį bus priversta pripažinti ir bažnyčia. O vėlesniaisiais laikais ji palaimins ir Kryžių kalną… Nors ir fragmentais, gal tik pasąmonės atspindžiais užsiliks dar ir sisteminis viso to kas gyva ir negyva (Viseto) suvokimas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.01.18; 05:11