Sausio 21 d. Londone turėtų būti paskelbtos viešojo tyrimo išvados dėl Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybių.
Londono kriminalinės policijos tyrimo duomenimis, buvęs Rusijos saugumo tarnybos FSB bendradarbis Litvinenka 2006 metų rudenį Londone mirė nunuodytas radioaktyviuoju polonio izotopu.
Po to, kai Rusija atsisakė išduoti įtariamuosius, jų teismas Londone tapo negalimas. Tada pradėtas vadinamasis koronerio teismas (inquest), bet jis neteko prasmės vyriausybei uždraudus garsinti dalį su šia nužudymo byla susijusių dokumentų.
Galiausiai vyriausybė leido vykdyti viešąjį tyrimą (publicinquiry), kuriuo metu su slaptais dokumentais galima susipažinti uždaruose posėdžiuose. Tyrimo komisija, kaip ir koronerio teismas, neturi teisės apkaltinti ir bausti, tokio tyrimo paskirtis yra nustatyti mirties aplinkybes.
Pastarasis tyrimas turėjo atsakyti į klausimą, ar Litvinenkos mirtis buvo smurtinė ir ar prie to yra prisidėjusios Rusijos valstybinės tarnybos.
Tai negalėjo įvykti be Rusijos prezidento
Litvinenkai mirus, kitą dieną velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte, – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi.
Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir prasidėjus viešajam tyrimui Londone, praėjusių metų pradžioje. Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos pagrindinių įtariamųjų šioje byloje telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. Londono kriminalinei policijai atstovaujantis advokatas (Richard Horwell) kalbėjo baigiantis viešajam tyrimui ir pareiškė įkalčius rodant, kad Rusijos valdžia vienu ar kitu būdu prisidėjo prie Litvinenkos nužudymo. Skotland Jardo tyrėjai esą vadovavosi kriminalistinės ekspertizės išvadomis ir moksliškai pagrįstais materialiais įkalčiais.
Tiesioginiu nusikaltimo vykdytoju Skotland Jardas nurodė verslininką Andrejų Logovojų. Įtarimai bendrininkavus buvo pateikti jo dalykiniam partneriui Dmitrijui Kovtunui. Lugovojus dėjosi norįs padėti Kremliaus ryšius su kriminaliniu pasauliu narpliojančiam disidentui, o paskui supažindino ir su savo dalykiniu partneriu, pažėrusiu viliojančių verslo pasiūlymų – šitaip jie suartėjo su būsimąja auka.
Litvinenkos nužudymą sumanę asmenys polonį pasirinko todėl, kad šio elemento įprastais detektoriais neįmanoma aptikti, be to, apsinuodijus poloniu, mirtis ištinka ne iš karto ir tai leidžia žudikams išvengti persekiojimo karštomis pėdomis. Žudikai greičiausiai nė nenutuokė, kokius nuodus jiems įteikė, ir elgėsi su jais labai neatsargiai, nemokšiškai.
Žmogžudystės sumanytojai neabejotinai tikėjosi, kad radioaktyvumas nebus tiriamas ir mirties priežastis liks nenustatyta, o pačių žudikų ir jų šeimos narių sveikata jiems nerūpėjo. Pasak advokato, turimi faktai leidžia manyti, kad polonis ir anksčiau buvo naudotas kaip žmogžudystės įrankis – jeigu Londone šio itin reto ir labai radioaktyvaus elemento nebūtų aptikę, jis neabejotinai būtų buvęs naudojamas ir ateityje. Litvinenkos šeimai atstovaujantis advokatas (Ben Emmerson) tvirtino esant pakankamai įrodymų, kad Litvinenką nužudė Lugovojus ir Kovtunas įsakius Rusijos valstybės pareigūnams. Pasak advokato, tai negalėjo įvykti be Rusijos prezidento sankcijos.
Aiškūs pėdsakai dingsta tamsoje
Litvinenką žudantį alfa dalelių spinduliavimą aptiko jam gyvenant paskutines valandas, kai buvo nutarta patikrinti mėginius radiologinėje laboratorijoje; nors Londono spauda gyrė Skotland Jardo tyrėjų įžvalgumą, bet labiau tikėtina, kad tokį tyrimą atlikti pasiūlė jau minėtas Aleksandro bičiulis Golfarbas, kadaise Rusijoje dirbęs atominės energijos institute.
Nustačius, kad mirtinas daleles skleidžia izotopas Po-210, idealus ginklas virto savo priešingybe: ėmė vesti į nusikaltimo vietą. Radioaktyvi gija paskui Lugovojų ir Kovtuną ėmė tįsti spalio 16 dieną ir vedė per viešbučius, restoranus, klubus; alfa dalelių spinduliavimo šaltinis buvo aptiktas lėktuve, kuriuo Lugovojus grįžo į Maskvą. Tai buvo tiesiog branduolinė ataka prieš Londoną, sakė viešojo tyrimo metu advokatas Emersonas, ir nežinia, kaip tai vėliau atsiliepė užkrėstose vietose buvojusiems žmonėms.
Skotland Jardas taip pat sužinojo Kovtuną per savo Londone gyvenantį bičiulį ieškojus virėjo, kuris galėtų įdėti į Litvinenkos valgį ar gėrimą labai brangaus nuodo (pats Kovtunas pakeliui į Londoną poloniu užteršė buvusios žmonos butą Hamburge, kur buvo apsistojęs, ir buvusios uošvės automobilį, kuriuo jį vežė į oro uostą, vėliau pats persirgo spinduline liga).
Pasak teismo medicinos ekspertės, Litvinenką nužudyti kėsintasi du kartus: spalio 16 d. polonio kiekis buvo nedidelis ir sukėlė tik negalavimus, o lapkričio 1 d. kelis kartus viršijo mirtiną normą. Tos dienos popietę Litvinenka, susitikęs viešbučio „Millennium” bare su Lugovojumi ir Kovtunu, paragavo arbatos – pasak jo paties, viso labo vieną gurkšnelį. Būtent iš šitos vietos paskui Aleksandrą ėmė driektis radioaktyvus pėdsakas. Vėliau tyrėjai nustatė, kad šiame bare daug sykių plautas puodelis, iš kurio gėrė Litvinenka, tebeskleidė alfa daleles, spinduliavo baldai, sienos, lubos…
Dar 2008 metų pradžioje JAV kongreso užsienio reikalų komitetas pritarė rezoliucijai, jog prie Litvinenkos žūties galėjo prisidėti Rusija, kurioje gaminama 97 proc. viso pasaulyje legaliai išgaunamo polonio-210. Tačiau izotopo kilmė dar nepasako, kieno nurodymu jis galėjo atsidurti spėjamų žudikų rankose. Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210.
Anot jo, yra vienintelė laboratorija, kurioje gaminami itin sunkiai aptinkami nuodai, toji laboratorija buvo įkurta prieš šimtą metų paties bolševikų vado Lenino ir niekada nebuvo nustojusi veikti. Niekur kitur pasaulyje nieko panašaus nedaroma. Litvinenkos nužudymas – tai tik vienas epizodas sovietinių ir Rusijos specialiųjų tarnybų sumanytų nunuodijimų serijoje.
Litvinenkos atveju kilo didelis skandalas, nes bendrininkai, kažin ką ne taip padarę, išleido į laisvę alfa daleles, vėliau tapusias akivaizdžiais įkalčiais. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Galima pridurti, kad įtariamas Litvinenkos nužudymu Lugovojus 1991-1996 metais dirbo Rusijos prezidento saugumo ir Federalinėje apsaugos tarnybose – taigi dar iki Putino, bet paskesniais metais vadovavo Rusijos prezidento draugo, o vėliau priešo Boriso Berezovskio apsaugai (beje, Lugovojus apkaltino Kremliaus malonę praradusį oligarchą Litvinenkos nunuodijimu).
Po skandalo Londone Lugovojus buvo išrinktas į Rusijos valstybinę dūmą nuo rėksmingojo Vladimiro Žirinovskio vadovaujamos partijos (LDPR), tapo ten saugumo komiteto nariu ir net buvo prasižiojęs apie dalyvavimą rinkimuose į Rusijos prezidentus. Bet įdomiausia tai, kad 2009 metais LDRP ketino jį siūlyti kandidatu į Sočio miesto merus – netrukus į miestą turėjo pradėti plaukti milžiniški pinigai, skirti čia po 5 metų įvykstančioms olimpinėms žiemos žaidynėms pasirengti.
Bet gal LDRP kandidatas buvo reikalingas tik tam, kad atimtų balsus iš Kremliaus priešininko Boriso Nemcovo… Dėl Lugovojaus dalykinio partnerio Kovtuno, tai jie kadaise gyveno Maskvoje viename name ir kartu mokėsi prestižinėje sostinės karo vadų akademijoje, Kovtunas yra generolo sūnus, pats buvo karininkas, bet pasiliko Vokietijoje, paaiškinęs, kad nenori su daliniu kraustytis į Kaukazą.
Ko nespėjo pasakyti Litvinenka?
Viešajame tyrime Londone advokatas Choruelas tvirtino: Nėra abejonių, kad Rusijos valstybė turėjo daugybę priežasčių linkėti Litvinenkai ne vien tik bloga, bet ir mirties.
Kitas advokatas, Emersonas, nurodė, kad Litvinenką galėjo nužudyti dėl trijų dalykų. Pirma, dėl Kremliaus kritikos. Be kita ko, Aleksandras su bendraautoriumi parašė knygą „FSB sprogdina Rusiją“, kurioje tvirtino, jog gyvenamųjų namų sprogdinimas Rusijos miestuose 1999-ųjų rugsėjį yra ne čečėnų separatistų, o Rusijos specialiųjų tarnybų darbas (praėjusiais metais Rusijos teisingumo ministerija knygą pripažino ekstremistine, tai yra draudžiama).
Antra, norėta įbauginti kitus Kremliaus režimo kritikus.
Trečia, Litvinenkai negalima buvo leisti išvykti į Ispaniją, kur jis buvo lankęsis pavasarį ir dabar turėjo padėti prokurorui Chosė Grindai (Jose Grinda Gonzalez) toliau tirti šioje šalyje veikiančios rusų mafijos ryšius su aukštais Rusijos pareigūnais. Iš tikrųjų – apnuodytas Litvinenka atsidūrė ligoninėje tomis dienomis, kai turėjo išskristi į Madridą. Apie šią kelionę Lugovojus ne tik žinojo, bet ir buvo pakviestas vykti drauge. Bet apie tai išgirdo, manytina, likus nedaug laiko iki kelionės, todėl reikėjo veikti greitai – Lugovojus pats turėjo atlikti jam neįprastą užduotį ir tuo galima paaiškinti jo negrabius veiksmus.
2008 metais Ispanijoje buvo sulaikyti 27 asmenys, daugiausia rusai, kuriuos kaltino subūrus nusikalstamą bendriją – tą pačią rusų mafiją. Pasak ispanų spaudos, keturiuose miestuose vykdytoje operacijoje dalyvavo daugiau kaip 400 civilinės gvardijos pareigūnų, areštuota dešimtys pastatų, įšaldyta penki šimtai banko sąskaitų. Prokurorų teigimu, per tariamas bendroves rusai dideliais mastais plovė pinigus, gautus iš narkotikų kontrabandos, prekybos ginklais ir kitų nusikalstamų veikų. Grupuotė buvo integruota į Rusijos politinius institutus.
Praėjus kiek laiko, kovai su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu vadovaujantis prokuroras Grinda viešai prabilo apie Kremliaus bendrininkavimą su nusikalstamomis grupuotėmis ir pavadino Rusiją tikriausia mafijine valstybe. Šioje valstybėje, sakė, neįmanoma atskirti, kur veikia vyriausybė ir kur nusikaltėliai. Prokuroras pritarė kadaise Litvinenkos sakytiems žodžiams, kad Rusijos specialiosios tarnybos – FSB, SVR ir GRU – kontroliuoja nusikalstamų grupuočių veikimą. Nusikalstamos grupuotės padaro tai, kas Rusijos vyriausybei nepriimtina pačiai viešai daryti. FSB dengia tas grupuotes, bet gali jas ir sunaikinti: nužudo jų vadeivas, kurie atsisako daryti tai, ko reikia specialiosioms tarnyboms, patupdo juos už grotų, kad pašalintų, kai trukdo, arba apsaugotų, kai jiems gresia susidorojimas.
Kai kurios politinės partijos veikia ranka rankon su nusikalstamo pasaulio atstovais. Anot prokuroro, partiją LDPR kadaise įkūrė sovietinė saugumo tarnyba KGB ir ši partija tapo daugelio nusikaltėlių priebėga. Esama įrodymų apie politinių partijų saitus su ginklų kontrabanda (krovininio laivo „Arсtic Sea“ istorija, kurioje itin karingai veikė gynybos ministras Serdiukovas). Kol prokuroras rėžė karingas kalbas, rusų mafijos Ispanijoje vadeiva Genadijus Petrovas 2010 metais buvo išleistas už užstatą iš kalėjimo, o 2012 metais gavo laikiną leidimą išvykti į Rusiją. Atgal jis nesugrįžo, atsiuntęs į Ispaniją medicininę išvadą apie pablogėjusią savo sveikatą.
Kaip į vandenį dingo ir dar kažkiek įtariamųjų. Likusieji turėtų būti teisiami šiais metais. Rusijos vidaus reikalų ministerija reikalavo perduoti bylą nagrinėti Rusijoje, neleido apklausti su byla susijusių aukštų pareigūnų ir atsisakė ieškoti pasislėpusių įtariamųjų.
Byloje minimas „Caras“ gali būti Putinas
Internete pasklidęs puspenkto šimto puslapių apimties kaltinamasis aktas dėl rusų mafijos Ispanijoje nesukėlė sprogusios bombos įspūdžio, nors ispanų laikraštis „ABC“ parašė, jog nuo byloje pateikiamų grupuotės narių telefoninių pokalbių plaukai piestu stojasi. Nuklausytuose pokalbiuose paminėtas „Caras“, prokuroru spėjimu, gali būti Rusijos prezidentas Putinas.
2007 metų vasaros pradžioje rusų mafijos Ispanijoje vadeiva Genadijus Petrovas kalbėjosi su buvusiu Rusijos dūmos deputatu ir Vladimiro Žirinovskio padėjėju Michailu Gluščenka (2015-aisiais buvo nuteistas 17 metų kalėti dėl Dūmos narės Galinos Starovoitovos nužudymo organizavimo, teistas už turto prievartavimą), šis pasiūlė dėl „Berankio“ (Peterburgo nusikaltėlių grupuotės vadeivos, kuris trukdo Petrovui) pakalbėti su „Kolia“ (Rusijos vidaus reikalų ministerijos Centrinės apygardos vyriausiosios valdybos viršininku Nikolajumi Aulovu).
Po pusantro mėnesio Petrovas savo pašnekovui pranešė, kad „Berankis“ buvo sulaikytas Caro nurodymu. Per pusantrų metų Aulovas 78 kartus skambino Petrovui. Prokurorų manymu, Aulovas padėdavo Petrovui šalinti konkurentus Peterburge ir gaudavo už tai atlygį. Galima pridurti, kad į šias pareigas Aulovas buvo paskirtas Rusijos prezidento Putino įsakymu, rekomendavus buvusiam valdybos viršininkui Aleksandrui Bastrykinui, vėliau jį paaukštino į Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos vadovo pavaduotojus).
Iš telefono pokalbių paaiškėjo, kad ir pačiam Bastrykinui tapti Rusijos tyrimų komiteto vadovu padėjo Petrovo protekcija. Beje, Bastrykinas studijavo Leningrado universiteto teisės fakultete tame pačiame kurse su būsimu Rusijos prezidentu Putinu. 2015 metais Rusijos generalinio prokuroro pirmasis pavaduotojas, Tyrimų komiteto prie Generalinės prokuratūros pirmininkas Bastrykinas siūlė iš Rusijos Federacijos konstitucijos pašalinti straipsnį apie tarptautinės teisės normų viršenybę prieš Rusijos įstatymus.
Ispanijos prokuratūros kaltinamajame akte nurodoma, kad įtariamasis Genadijus Petrovas palaikė artimus ryšius su Rusijos ekonominiu, politiniu, teismų ir policijos elitu, taip pat tarptautinės organizuoto nusikalstamumo bendrijos nariais ir kartu su jais siekė bendrų tikslų. Prokurorai nurodo Viktorą Zubkovą, kurio kai kurie politiniai sprendimai buvo naudingi įtariamiesiems.
2007 metų rudenį prezidentas Putinas jį paskyrė Rusijos vyriausybės pirmininku, o kitų metų pavasarį, pabaigęs antrą kadenciją prezidento poste, pats užėmė premjero kėdę, Zubkovą padaręs savo pirmuoju pavaduotoju. Nerukus Putino pavaduotojas tapo akcinės bendrovės „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininku. 1991-1993 metais Zubkovas Sankt Peterburgo merijoje ėjo užsienio ryšių komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, o pirmininku buvo Vladimiras Putinas.
Kiek vėliau jis prasibrovė į mokesčių valdybą (vienu metu ten buvo du direktoriai) ir įvairių finansinių žinybų laiptais ėmė greitai kopti aukštyn. Su Petrovu dalykinius santykius palaikė tuometinis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas. Pradėjęs savo karjerą Leningrade nuo baldų parduotuvės sekcijos vedėjo, 2004-2007 metais vadovavo Rusijos federalinei mokesčių tarnybai. Ministro karjerą baigė 2012 metais, ministerijoje išaiškinus korupcinius sandėrius.
Anatolijus Serdiukovas – Zubkovo žentas. Kaltinamajame akte minimi aukšti valstybės pareigūnai (buvęs Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas, keli ministrai), politikai (tuometinis Dūmos finansinės rinkos komiteto pirmasis pavaduotojas), žinomi verslininkai (Olegas Deripaska), kriminalinio pasaulio autoritetai (tas pats „Berankis“ – Tambovo grupuotės vadeiva, „Antikvaras“ – Vyborgo grupuotės lyderis).
Pasak Rusijos nusikalstamo pasaulio žinovų, Ispanijoje 1996 metais apsigyvenusių Piterio autoritetų klestėjimo šaltinis buvo ryšiai su Rusija, ypač su įtakingais maskviečiais, atvykusiais į sostinę iš Peterburgo Putino įkandin. Daugelis ministrų, generolų, aukštų policijos pareigūnų Petrovą vadino tiesiog tėvavardžiu – Vasiličiumi. Jų nesąžiningai gauti milijonai, manoma, buvo slepiami rusų mafijos Ispanijoje sąskaitose.
Kiek ir kaip imdavo būsimasis prezidentas
Prokuroras Chosė Grinda sakėsi, jog Peterburgo valdininkų ir FSB tarnybos (buvusio KGB) pareigūnų bendrininkavimą su nusikalstamu pasauliu jam atskleidė Ispanijoje slapstęsis vienas iš to pasaulio atstovų, Michailas Monastirskis. Šis prekiautojas antikvariniais meno dirbiniais ir jų padirbinėtojas (a la Faberge) taip pat buvo išrinktas į Rusijos valstybės dūmą nuo Žirinovskio partijos. Antikvaro karaliaus liudijimu, Putino ryšiai su nusikalstamų grupuočių vadeivomis nusistovėjo apie 9-to dešimtmečio vidurį, kai jis ėjo mero pavaduotojo pareigas, kuriose, be kitų sričių, kuravo ir teisėsaugos organus.
Vėliau gangsteriai pasitraukė į Ispaniją, o pats Putinas su bendražygiais iškeliavo į Maskvą. Nežinia, ar prokuroras iš Monastirskio sužinojo tai, ką šis pasakodavo savo bičiuliams: kiek reikia duoti, kad gautum aukštas pareigas Kremliuje. Prokurorui jis pasakė, kad Piterio banditų įtaka baigsis tada, kai Putinas nebus prezidentu. Pasak artimųjų, Michailas ilgėjosi Peterburgo, bet ir nutraukus jo paiešką bijojo sugrįžti į Rusiją, nes daug žinojo.
2007 metų pavasarį antikvaro karalius žuvo pakeliui į Šveicariją, kur ketino įsikurti ir ramiai praleisti senatvę. Ant jo automobilio užlėkė iš paskos važiavęs sunkiasvoris sunkvežimis, Prancūzijos policija tai pripažino nelaimingu įvykiu (Peterburge kadaise irgi pasitaikydavo tokių atsitikimų, kurių metu kaip tyčia žūdavo kam nors trukdantys žmonės).
Daugelio Putino pažįstamų iš Piterio laikų nėra tarp gyvųjų, kiti tupi už grotų arba užima aukštus postus ir tyli, bet vis dar pasitaiko kalbančių – dažniausiai užsienyje. Apie tai, kiek ir kaip imdavo Putinas Sankt Peterburge, žurnalistams papasakojo iš ten kilęs verslininkas Maksimas Freidzonas, nukentėjęs nuo to meto reiderių ir finansiškai, ir fiziškai. Maksimas ketino Piteryje imtis policijos ginklų gamybos, derino tai su mero pavaduotoju ir nešdavo jam kyšius.
Vladimiras Vladimirovičius specialiųjų tarnybų darbuotojams būdinga maniera pokalbio metu tiesiog parašydavo sumą – 10 000 dolerių. Tais laikais tai buvo pinigai. Pinigus paprastai paimdavo jo padėjėjas Lioša Mileris. Putinui išvykus į Maskvą, Lioša kelerius metus buvo Sankt Peterburgo jūrų uosto komercijos direktoriumi, o 2000-aisiais tapo Rusijos energetikos ministro pavaduotoju. Dabar Aleksejus Mileris – „Gazpromo“ valdybos pirmininkas.
Sankt Peterburgas ir tenykštis jūros uostas buvo minimas ir viešajame tyrime Londone. Vašingtone gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas papasakojo, kad 2006 metų mėnesį parengė vieną Litvinenkos prašomą dokumentą. Pačiam Aleksandui tokį dokumentą užsakė firma „Titon“, konsultuojanti Vakarų verslininkus, ketinančius bendradarbiauti su Rusijos valstybės ar privačiomis bendrovėmis.
Šiuo atveju viena firma rengėsi pasirašyti didelį kontraktą su Rusijos valstybine institucija ir norėjo žinoti, su kuo turinti reikalą. Rusijoje asmeniu, kuris siekė šio sandorio, buvo Viktoras Ivanovas, tuometinis prezidento Putino padėjėjas. Litvinenka perdavė „Titon“ minėtą dokumentą, kuriame buvo kalbama apie dabartinio Rusijos narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKON) vadovo Viktoro Ivanovo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino ankstesnius ryšius Sankt Peterburge su Tambovo grupuote. Ši grupuotė vertėsi narkotikų kontrabanda ir pinigų plovimu. Ne ji viena siekė paveržti jūros uostą, per kurį Kolumbijos kartelių siunčiami narkotikai plaukė į Europą (dėl uosto tais audringais laikais vyko tikri karai, būta nemažai aukų).
Tambovo grupuotei įsigalėti padėjo tuometinės KGB valdybos bendradarbis Viktoras Ivanovas, o jį dengė vienas iš aukštų miesto valdininkų, Vladimiras Putinas. Viešajame tyrime Londone liudijęs buvęs kompanijos „Titon“ vadovas (Dean Attew) pasakė, kad šis dokumentas su kitais buvo perduotas klientui. Sandoris su Maskva neįvyko, Ivanovas patyrė didelių nuostolių. Kaip paaiškėjo šio tyrimo metu, Litvinenka kalbamo dokumento kopiją atidavė Lugovojui, kad parodytų, kaip reikia rašyti tokius dokumentus. Lugovojus kopiją išsivežė su savimi į Maskvą. Pasak Jurijaus Šveco, tai irgi galėjo būti priežastimi susidoroti su Aleksandru.
Nuotraukoje: buvęs Rusijos FSB karininkas Aleksandras Litvinenka ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
2016.01.20; 06:38
