Azerbaidžane minimi 1990 metų „juodojo sausio“ įvykiai. Po metų Lietuvą ir Latviją taip pat užklupo tragiški įvykiai. Kaip iš šiandieninių politinio Olimpo aukštumų vertinama kruvinų įvykių reikmė, įvykių, kuriuos sukėlė sovietų kariuomenės įvedimas į Baku, Vilnių ir Rygą? Ar jų galima buvo išvengti? Ar yra vilties, kad Karabacho konfliktas bus sureguliuotas ir Azerbaidžano teritorinis vientisumas bus atkurtas?
Kokį pavojų skleidžia mūsų šalims neoimperinis revanšizmas ir kas pasikeis Rusijos politikoje poputiniškoje eroje?
Į šitą ir kitus klausimus interviu leidiniui haqqin.az atsako buvęs Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis.
– Šiemet Lietuva ir Latvija mini 25-ąsias tragiškų 1991 metų sausio įvykių metines. Kaip Jūs dabar, po ketvirčio amžiaus, vertinate tų dienų reikšmę?
– Tai buvo labai svarbūs įvykiai. Ne tik vietinės reikšmės, ne tik mūsų tautoms, toli ir už mūsų teritorijų. Nes sprendėsi demokratijos ir visų tautų teisės rinktis savo kelią suvokimas. Kai Lietuva tą teisę apgynė, o paskui ir Latvijai teko priešintis užpuolimui.
Mes apgynėme teisę visiems. Taip pat ir Europai. Ne tik Maskvos valdomoms tautoms. Mūsų pergalė pakeitė Europos žemėlapį, pakeitė daugelio tautų raidos kryptį. Ne visi deramai pasinaudojo ta galimybe. Bet daugiau ar mažiau visi nuėjo pažangos keliu, išskyrus Rusiją. Bet ir jai atgimimo istorija dar nesibaigė.
– 1990 metų sausį Baku irgi ženklino kruvini įvykiai. Ar galima buvo jų išvengti, kam tenka atsakomybė ir ko Lietuva pasimokė iš to meto įvykių Azerbaidžano sostinėje?
– Pirmiausia aš nesutinku su tuo, kad tai, kas atsitiko, apibrėžiama kaip „įvykiai“. Kas ten atsitiko? Tai ne „atsitiko“, o specialiai padaryta. Reikia suprasti štai ką: tai ne įvykis, tai – nusikaltimas.
Nevadinkime nusikaltimo įvykiais, kurie nutiko nei iš šio, nei iš to. Tai ne atsitiko, o įvykdyta tikslingai, su intencija mus palaužti, pastatyti į vergų padėtį. Todėl reikia valyti ir žodyną, ir pačią mąstyseną. Tada istorija mus mokys teisingai mąstyti.
– Kaip Jūs manote, kodėl taip atsitiko, kad Baltijos šalys, skirtingai nuo Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos, sugebėjo apginti savo teritorinį vientisumą ir nesulaukė savo žemėse vadinamųjų įšaldytų konfliktų?
– Kodėl aš turiu samprotauti lygindamas? Aš paprasčiausiai matau mūsų kelią, kuris davė vaisių. Jeigu kiti ėjo kitais keliais, tegul jie analizuoja, kodėl rezultatai blogesni. Ir žymiai daugiau kraujo pralieta, o vis tiek rezultatai prastesni. Iš šitų apmąstymų ir analizės irgi galima gauti naudos. Aš neketinu imtis lektoriaus ar mokytojo vaidmens, bet pati situacija ragina mokytis.
– Ar yra vilties, kad Karabacho konfliktas bus sureguliuotas ir Azerbaidžano teritorinis vientisumas bus atkurtas?
– Jeigu mes nemanome, kad dabartinis Rusijos elitas amžinai darys ką tik nori, tai mes turime suprasti, kad istorija juda. Kartais blogesne linkme, kartais geresne.
Istorija – tai juk žmonės. Pirmiausia. Ne kažkoks likimas suka istorijos ratą, o žmonės. Ir jeigu jie nenorės amžinai gyventi izoliuotoje, nemėgstamoje, nepatrauklioje Kremliaus diktatūroje, jie keisis. Jeigu Rusija pasikeis į gerąją pusę, geros kaimynystės ir santarvės link, tada ir nesmurtiniai sienų pakeitimai-pataisymai taps visapusiško svarstymo objektu.
– Rusija aneksavo Krymą. Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Ar Jūs sutinkate, kad jeigu savo laiku JAV, Europa, GUAM šalys būtų įvedusios sankcijas Armėnijai, tai Krymo okupacijos būtų buvę galima išvengti?
– Aš nemanau, kad Armėnija ir tik Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Tai Rusijos darbas. Arba Kremliaus valdžios. Jie lošė ta korta – Armėnijos ir Azerbaidžano korta – ir sėkmingai sulošė. O tautos buvo ne to lygio, kad nepasiduotų.
– Vakar (interviu imtas sausio 17 dieną – aut. past.) JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland ir Rusijos prezidento padėjėjas Vladislavas Surkovas surengė derybas Kaliningrado srityje. Po to Valstybės departamento koordinatorius Danielis Fridas pareiškė, kad sankcijos Rusijai gali būti atšauktos dar šiemet. Kaip Jūs vertinate?
– Aš nežinau konteksto, ir ar buvo taip plikai pasakyta, ar tai Valstybės departamento citata ar Rusijos žiniasklaidos, kuri perskaityta taip, kaip ji nori. Aš manau, kad sankcijos gali būti panaikintos „su sąlyga…“, ir taip toliau.
O jeigu Rusijos žiniasklaida nutraukia pranešimą jai reikalingoje vietoje, tai juk ja apskritai negalima tikėti. Ir tada apskritai nėra ko komentuoti. Jeigu Friddas pasakė štai taip, nutraukdamas per pusę žodžio, tai tada nelabai gerai. Bet gal jis turėjo tokius nurodymus. Dabar aš jo negaliu to paklausti. Bet progai pasitaikius paklausiu.
– Kaip, Jūsų nuomone, pasikeis Rusija, jos politika buvusių SSSR šalių atžvilgiu po to, kai Putinas pasitrauks iš prezidento posto?
– Politika pasikeis visais atžvilgiais. Ir ne tik Baltijos šalių ir Ukrainos atžvilgiu. Viskas pasikeis. Žinoma, kai kas gali nuogąstauti, kad reikalai pakryps blogąja linkme. Nors ir tai gali būti kaip bauginimo priemonė: „Vertinkite Vladimirą Putiną, nes Ivanas Ivanovičius „bus dar blogesnis“. Aš nemanau, kad reikia pasiduoti tokiam spaudimui. Kas bloga – tas bloga.
– Kokią Jūs matote Lietuvos ir Azerbaidžiano ateitį ir kaip Jūs vertinate abiejų šalių tarpusavio bendradarbiavimą?
– Mes priklausome Europos Sąjungai ir mes norime, kad ten būtų ir Azerbaidžanas. Po kurio laiko – per pastangas, reformas, europeizavimą. Manau, kad Azerbaidžanui tam užteks jėgų.
Žinoma, atvirame Europos kelyje jis susidurs su visokiausiais puolimais, tarp jų – ir Kremliaus. Ir gal reikia laviruoti. Aš nežinau visų vidaus situacijos subtilybių, bet kryptis link Europos Sąjungos turi būti aiški, ir ji, mano nuomone, vėl pabrėžta. Azerbaidžanas niekada nėra pasisakęs ir nepasisako už kažkokią chimerą, tokią, kaip Kremliaus valdoma Eurazija.
Slaptai.lt nuotraukoje: profesorius Vytautas Landsbergis.
Informacijos šaltinis – Azerbaidžano internetinis portalas www.haqqin.az, išspausdinęs šį interviu.
Vladimiras Rešetovas yra specialusis korespondentas Rygoje.
2016.01.21; 05:37
