Vytautą Daujotį šiandien žino visa Lietuva. Tiesa, pažįsta jį pirmiausia ne kaip Vilniaus universiteto dėstytoją, profesorių, chemiką. Be tiesioginių pareigų – dėstytojavimo aukštojoje mokykloje – jis turi dar kelis užsiėmimus: dalyvauja visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ veikloje ir puse etato dirba Studijų kokybės vertinimo centre (SKVC). Pastaroji profesoriaus veikla labiausiai ir įsiminė visuomenei. Prof. V. Daujotis išgarsėjo kaip principingas, nepaperkamas ekspertas, priešinęsis nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje. Būtent jo užsispyrimo dėka keli apsišaukėliai universitetai Lietuvoje nebuvo pripažinti legaliomis aukštosiomis mokyklomis. Tačiau V. Daujotis vis dėlto nesijaučia esąs nugalėtojas.
Prof. Vytautas Daujotis įsitikinęs, kad Jevgenijus Kostinas, bandęs Lietuvoje įkurti nelegalią aukštąją mokyklą, šiandien deramai nenubaustas, kaip nenubausti ir pareigūnai, bet kokia kaina siekę padėti J. Kostinui. G. Visocko nuotr.
Gintaras VISOCKAS
Įsigytas diplomas – bevertis
Šiai istorijai – beveik šešeri. Būtent tada Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) narys V. Daujotis ėmė rimčiau domėtis, kuo iš tiesų mūsų šalyje užsiima Jevgenijaus Kostino vadovaujamas Baltijos humanitarinis centras – Rygoje esančio Baltijos rusų instituto padalinys. Jau tada prof. V. Daujočiui kilo abejonių, ar iš tiesų Baltijos humanitarinį centrą galima laikyti rimta aukštąja mokykla, lygiaverte, pavyzdžiui, Vilniaus universitetui. Šioms abejonėms pretekstą davė nuolat į SKVC besikreipiantys jaunuoliai ir jaunuolės, prašantys pripažinti Baltijos rusų instituto išduotus aukštojo mokslo baigimo diplomus. O SKVC dažnusyk jų nepripažindavo. Studentai likdavo nepatenkinti. Jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl įsigytas diplomas – bevertis. Iš tiesų – kodėl?
Vien neigiami atsiliepimai
Prof. V. Daujotis skeptiškai vertino Baltijos humanitarinio centro Lietuvoje veiklą jau vien dėl to, kad vadinamoji J. Kostino aukštoji mokykla nebuvo Lietuvoje deramai užsiregistravusi nei kaip viešoji švietimo įstaiga, nei kaip oficiali aukštoji mokykla. Be to, Lietuvos įstatymai nepalankūs studentams, kurie studijuoja Lietuvoje, o aukštojo mokslo baigimo diplomai jiems įteikiami Latvijoje. Kad Latvijoje išduotas diplomas taptų legalus Lietuvoje, būtina sąlyga: studentas turi studijuoti Latvijos valstybės pripažintoje aukštojoje mokykloje. Tuo tarpu nors Baltijos rusų institutas, veikiantis Rygoje, yra Latvijos valstybės akredituota aukštoji mokykla, jo padaliniai Vilniuje ir Klaipėdoje, kur „studijavo“Lietuvos piliečiai, veikė nelegaliai – nebuvo oficialiai pripažinti Lietuvoje. Šie padaliniai bandė legalizuoti savo veiklą Lietuvoje, bet SKVC ekspertai nuolat pateikdavo neigiamas išvadas apie J. Kostino įstaigą, siūlydami „Baltijos humanitarinio centro nepripažinti legalia aukštąja mokykla“. Būta ir kitų svarbių motyvų: minėta neva aukštoji mokykla bakalauro diplomą išduodavo maždaug po dvejų metų mokymosi, tuo tarpu Vilniaus universitete reikia mokytis mažiausiai ketverius metus, jeigu norima įsigyti bakalauro diplomą. Žodžiu, SKVC specialistų įsitikinimu, Baltijos humanitarinis centras bei kai kurios kitos panašios mokymo įstaigos tik apsimeta rimtai mokančios studentus. Į tokias mokyklas, pasak prof. V. Daujočio, dažniausiai stoja tie, kurie nori ne žinių pasisemti, o kuo greičiau ir lengviau įsigyti diplomą. Beje, mūsų Vyriausybei bei Švietimo ir mokslo ministerijai SKVC, kuriame dirba V. Daujotis, nerekomendavo pripažinti rimtomis aukštosiomis mokyklomis ir dar kelių neoficialių mokyklų – Rutenijos, Tarptautinio menidžmento instituto ir t.t. Čia reikia pažymėti, kad Lietuvoje ir dabar nelegaliai veikia tokie „mokymo“ centrai – iš viso apie dešimt įstaigų.
Pakeista legalizavimo tvarka
J. Kostino vadovaujama įstaiga niekad nebūtų pripažinta aukštąja mokykla, jei prieš ketverius metus nebūtų tarsi nežymiai pakeisti Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys užsienio aukštųjų mokyklų steigimo Lietuvoje tvarką. SKVC nepriima sprendimo „pripažinti – nepripažinti“. Jo specialistai tiesiog teikia rekomendacijas Vyriausybei. Kiekvienos konkrečios švietimo įstaigos likimą sprendžia ne SKVC, net ne Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), bet Vyriausybė. Būtent Vyriausybė steigia aukštąsias mokyklas ar jų filialus. Tačiau visąlaik egzistavusi nerašyta taisyklė „jei SKVC nerekomenduoja, tai ir Vyriausybė atsisako legalizuoti“, prieš 4-erius metus buvo pažeista. Naujoji aukštųjų mokyklų legalizavimo tvarka kai kurių LDDP politikų iniciatyva tapo palankesnė švietimo įstaigoms, neturinčioms užtektinai aukšto lygio dėstytojų, patalpų bei lėšų, būtinų bent minimaliai aukštosios mokyklos veiklai. Galų gale naujoji legalizavimo tvarka tapo palankesnė toms užsienio aukštosioms mokykloms, kurios, pavyzdžiui, per istorijos ar politologijos paskaitas tvirtina, esą 1940-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo okupuotos, o savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą. Pasak prof. V. Daujočio, mūsų įstatymai vis dar netobuli. Juose esama dviprasmybių. Lietuvoje įsikūrusio užsienio aukštosios mokyklos filialo dėstytojai, pavyzdžiui, privalo dėstyti griežtai vadovaudamiesi motininės aukštosios mokyklos programomis. O tai reiškia, kad legalizuodami kokios nors Maskvos ar Kaliningrado aukštosios mokyklos filialą Vilniuje, mes priversti sutikti su prorusiškomis Molotovo – Ribentropo pakto traktuotėmis bei kitais panašiais ideologizuotais dalykais.
Keista viceministro Rimanto Vaitkaus veikla
Baltijos humanitariniam centrui galimybė legalizuotis atsivėrė 2003 metų vasarą. Būtent tuo metu Vyriausybė atsisakė kelių svarbių procedūrų, kurių iki tol buvo prisilaikoma. Dar net nepaskelbus naujosios legalizavimo tvarkos „Valstybės žiniose“, Baltijos humanitariniui centrui skubos tvarka suteiktas legalios aukštosios mokyklos statusas. Beje, suteiktas vidurvasaryje, kai dauguma pareigūnų atostogauja, bei ignoruojant SKVC neigiamas išvadas. J. Kostinui čia labai talkino tuometinis ŠMM viceministras Rimantas Vaitkus. 2003 metų rudenį Seimo narys Gintaras Steponavičius per Vyriausybės valandą oficialiai pasiteiravo, kuo remiantis Vyriausybė legalizavo Baltijos humanitarinio centro veiklą Lietuvoje bei kodėl ta veikla įteisinta nesilaikant legalizavimo procedūrų. Tuometinio Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė į šį parlamentaro klausimą nieko neatsakė. Ignoravo. Į kitų seimūnų klausimus atsakė, dėl Baltijos humanitarinio centro neištarė nė žodžio. Tada prof. V. Daujotis surinko visą medžiagą apie įtartinus tiek A. Brazausko vadovaujamos Vyriausybės, tiek ŠMM viceministro R. Vaitkaus žingsnius talkinant J. Kostinui, ir rašinį paskelbė visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ leidinyje. Jau vien straipsnio pavadinimas sukėlė didelį triukšmą – „Penktoji kolona Lietuvoje“.
Kratosi „penktosios kolonos“ vardo
Baltijos humanitarinio centro vadovybė pareikalavo paneigti straipsnyje „Penktoji kolona Lietuvoje“ išdėstytus faktus. Prof. V. Daujotis atsisakė ir paneigti, ir atsiprašyti. Neišsigandęs prof. V. Daujotis paskelbė dar vieną straipsnį – „Penktoji kolona kontratakuoja“. 2004 metais V. Daujotis susilaukė šaukimo į teismą. Pirmąjame Vilniaus miesto apylinkės teisme jam buvo iškeltas vieno lito dydžio ieškinys. Būtent tiek pinigų J. Kostinas prašė už „garbės ir dalykinės reputacijos sugadinimą“. Vieno lito reikalavo ir Baltijos rusų institutas, esantis Rygoje (mat J. Kostino įstaiga – Baltijos rusų instituto filialas). Beje, tuo metu J. Kostinas jau buvo pakeitęs savo įstaigos pavadinimą: Baltijos humanitarinis centras buvo pakrikštytas Tarptautine Baltijos akademija. Tikriausiai dėl to, kad neliktų nereikalingų asociacijų su nelegaliai veikusia mokslo įstaiga. Kai V. Daujotis vis tiek neišsigando, J. Kostinas ankstesniuosius reikalavimus pakeitė griežtesniais. Dabar jis reikalavo jau 100 tūkst. litų kompensacijos „už garbės ir orumo įžeidimą“. Bylų, kuriose būtų reikalaujama tokio dydžio kompensacija, Pirmasis Vilniaus miesto apylinkės teismas negali nagrinėti. Tai – apygardos teismo lygmuo. Tačiau prieš atiduodamas bylą aukštesnės instancijos teismui, Pirmojo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas vis tik patenkino vieną J. Kostino prašymą – areštavo „Kito pasirinkimo“ sąskaitą. Apygardos teismas buvo palankus ne J. Kostinui, bet prof. V. Daujočiui. Ir vis dėlto visuomeninio judėjimo sąskaita ir toliau liko areštuota, mat J. Kostinas, nenorėdamas pripažinti pralaimėjimo, kreipėsi į apeliacinį teismą, prašydamas panaikinti jam nepalankius apygardos teismo sprendimus. Tik šių, 2006-ųjų, metų vasarą „Kito pasirinkimo“ ir Tarptautinės Baltijos akademijos priešprieša baigėsi visiška prof. V. Daujočio pergale. Visi jam inkriminuojami kaltinimai – ir dėl šmeižto, ir dėl faktų klastojimo – atmesti. Tačiau nereikia pamiršti, jog „Kitas pasirinkimas“ iki pat 2006-ųjų, t.y. beveik dvejis metus, negalėjo naudotis savo sąskaita – ji buvo areštuota. Tad visą tą laiką visuomeninio judėjimo veikla buvo suvaržyta.
Antikonstitucinis žingsnis
„Kitas pasirinkimas“ dar vykstant bylinėjimuisi su Tarptautine Baltijos akademija ir Baltijos rusų institutu ėmė aiškintis, kodėl A. Brazausko vadovaujama Vyriausybė, pažeisdama galiojančius įstatymus, vis dėlto buvo suteikusi galimybę J. Kostino įstaigai veikti Lietuvoje lygiagrečiai su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Ilgokai Vyriausybė nereagavo į „Kito pasirinkimo“ paklausimus. Užuot atvirai prisipažinusi padariusi nusižengimą, Vyriausybė sukūrė komisiją J. Kostino aukštosios mokyklos veiklai ištirti. O betirdama nustatė, esą Tarptautinės Baltijos akademijos veikloje – daug pažeidimų. Besigilinant į akademijos veiklą buvo išaiškintas dar vienas akį rėžiantis nusižengimas. Pasirodo, Tarptautinė Baltijos akademija neturėjo teisės legaliai veikti Lietuvoje jau vien dėl to, kad jai tokio leidimo nebuvo suteikusi … Latvija. Kuriant aukštosios mokyklos filialą užsienyje privalo būti abipusis sutikimas: leidimą turi duoti ne tik priimančioji, bet ir steigiančioji pusė. Latvija gi nebuvo leidusi Baltijos rusų institutui kurti filialų Lietuvoje. Vyriausybė buvo priversta mokyklą uždaryti. Tačiau „Kitas pasirinkimas“ juk teiravosi visai kitų dalykų. Jis neklausė, kaip – tinkamai ar nederamai – organizuojama J. Kostino veikla. Jis teiravosi, kodėl Vyriausybė, pažeisdama galiojančius įstatymus, buvo legalizavusi Tarptautinę Baltijos akademiją. Šis „Kito pasirinkimo“ klausimas per konservatorių frakciją Seime atsidūrė net ant Konstitucinio Teismo stalo. Bet ir Konstitucinis teismas pasielgė keistai. Vos tik A. Brazausko Vyriausybė uždarė J. Kostino mokyklą, KT nustojo nagrinėti Vyriausybės veiksmus legalizuojant J. Kostino įstaigą. Jie motyvavo tuo, kad mokykla uždaryta, tad nebėra ir problemos. Tačiau su tokia KT traktuote „Kitas pasirinkimas“ nesutiko. Juk prašyta, kad KT įvertintų ne Tarptautinės Baltijos akademijos, o būtent Lietuvos Vyriausybės veiklą. Lietuvos Vyriausybė, skirtingai nei Tarptautinė Baltijos akademija, niekur nedingo. Tad „Kitas pasirinkimas“ mano, esą ir KT šiuo atveju pasielgė antikonstituciškai.
„Sukčių gauja“
Liūdniausia tai, kad kaltieji šiandien deramai dar nenubausti. Į svarbiausią klausimą, kodėl Vyriausybė, akivaizdžiausiai pažeisdama įstatymus, įteisino Tarptautinę Baltijos akademiją, – neatsakyta iki šiol. J. Kostino mokyklą protegavęs R. Vaitkus be darbo neliko. Šiandien jis – Mykolo Riomerio universiteto prorektorius (tai – buvęs Teisės institutas). Be to, naujasis premjeras Gediminas Kirkilas susikompromitavusiam R. Vaitkui pasiūlė tapti Vyriausybės patarėjumi būtent švietimo ir mokslo reikalams. O J. Kostino mokykla ir toliau veikia Lietuvoje. Tiesa, jau ne kaip aukštoji mokykla, bet kaip neformali mokymo įstaiga. J. Kostinas ir toliau gali organizuoti įvairius kursus bei seminarus. Prof. V. Daujočio įsitikinimu, net ir pralaimėjęs visų instancijų teismus šis žmogus šiandien Lietuvoje daro tą patį, ką ir anksčiau. Tokioms nelegalioms mokymo įstaigoms tiesiogiai ir netiesiogiai padeda Rusija. Štai net kelios dešimtys studentų, besimokančių Lietuvoje veikiančiose nelegaliose mokymo įstaigose, gauna Maskvos mero stipendiją. Į klausimą, kodėl taip yra teisine valstybe besivadinančioje Lietuvoje, prof. V. Daujotis numojo ranka: „sukčių gauja“. Neformalaus švietimo įstaigų leidimą veikti išduoda savivaldybės. Taigi dabar Vilniuje veikiančios panašios į J. Kostino mokyklą įstaigos – Vilniaus savivaldybės žinioje. Tačiau prof. V. Daujotis abejoja, kad Vilniaus mero vadovaujama savivaldybė rimtai domėsis, ką iš tiesų sostinėje veikia neformalios mokymo įstaigos. Tad šioje istorijoje greičiausiai bus nubaustas tik … „Kitas pasirinkimas“ ir kai kurie jo nariai. Kad daugiau nekeltų triukšmo – nesiuntinėtų nemalonių, nepatogių klausimų nei Vyriausybei, nei Konstituciniam Teismui.
