Ar visuomet būtina išklausyti antrąją pusę?

 Gintaras VISOCKAS

Visuose žurnalistinės etikos vadovėliuose rašoma, jog išklausyti oponentus, ypač kai skelbiama kritinė publikacija, – būtina. Be abejo, žurnalisto laikysena, kai leidžiama išdėstyti poziciją visoms suinteresuotoms pusėms, tiek prieteliams, tiek ir kritikuojamiems asmenims, yra pati optimaliausia. Tačiau net ir pati gražiausia taisyklė negali neturėti išimčių. Žurnalistu dirbu daugiau kaip 20 metų, ir per dvejis paskutiniuosius dešimtmečius susikaupė šiokios tokios patirties. Todėl sakau: ne visuomet būtina išklausyti antrąją pusę. Jau vien dėl to, kad kartais tai padaryti neįmanoma.

Štai neseniai stebėjau, kaip Vilniaus apygardos administraciniame teisme su VSD vadovybe bylinėjasi buvęs VSD pareigūnas Imantas Melianas. Po posėdžio I.Melianas sutiko duoti interviu, o štai VSD teisininkas Ramūnas Ramanauskas, teisme gynęs liūdnai pagarsėjusio buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus poziciją, kategoriškai atsisakė šnekėtis. Nespėjau jam nė vieno klausimo pateikti. Mano supratimu, VSD teisininkas R.Ramanauskas grubiai pažeidė šiandien galiojančius šalies įstatymus, reglamentuojančius, kas, kaip ir kodėl privalo bendrauti su žiniasklaidos darbuotojais. Jis vadovavosi, kaip šiandien aiškėja, antiįstatymišku buvusio VSD vadovo A.Pociaus tarnybiniu potvarkiu, draudžiančiu VSD pareigūnams kalbėtis su žurnalistais net apie savo šunis ir kates. Kad toks potvarkis tinka operatyvinį darbą atliekantiems pareigūnams – nesiginčiju. Tačiau niekaip nesuprantu, kokiais motyvais remiantis su žiniasklaida uždrausta bendrauti teisininkui, viešai dalyvaujančiam viešame teismo posėdyje? VSD teisininkas R.Ramanauskas nesilaikė net elementariausio padorumu taisyklių. Juk galėjo bent jau burbtelti po nosimi: viską išdėsčiau teismo posėdyje, daugiau nežinau, ką galėčiau pridurti. Bet neištarė net šių žodžių. Nustebintas tokiu VSD teisininko žingsniu kreipiausi į VSD atstovą spaudai Vytautą Makauską, prašydamas pateikti oficialią VSD poziciją dėl I.Meliano atleidimo motyvų bei paaiškinti teisininko R.Ramanausko elgesio motyvus. Manot, kad atsakė? Iki šiol – mirtina tyla. O padiskutuoti čia yra apie ką. Kad VSD darbuotojas išgėręs sėdo prie nuosavo automobilio vairo – blogai. Tačiau ne per seniausiai automobilį išgėręs vairavo ir tuometinis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. Visuomenė žino ir atvejį, kai Lietuvos karininkas, padauginęs alkoholio, triukšmavo užsienio aerouoste, buvo net į reštinę ten uždarytas. Šios situacijos labai panašios. O pasekmės – skirtingos. I.Melianas išmestas iš tarnybos, regis, be jokių socialinių garantijų, o J.Gečas ir tas triukšmadarys karininkas toliau sau laimingai darbuojasi krašto apsaugos sistemoje. Tad gal tikrieji I.Meliano atleidimo motyvai – visai kiti, nei teismo posėdyje įrodinėjo VSD teisininkas R.Ramanauskas?

Tokių tylenių kaip R.Ramanauskas esu sutikęs ne vieną. Štai kad ir dabartinis VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas. Kai jis dirbo STT vadovu, oficialiai kreipiausi, prašydamas interviu. Tačiau STT atstovė spaudai pareiškė, girdi, P.Malakauskas nepageidauja bendrauti su žurnalistu G.Visocku. Kodėl būtent su manimi – lengva įtarti. Vienoje radijo laidoje P.Malakauską buvau kritikavęs kaip krašto apsaugos ministerijos darbuotoją. Bet ar oficialus pareigūnas, tegul ir labai įsižeidęs dėl pastabų, turi teisę atsisakyt priimti kritiškai nusiteikusį žurnalistą? Parodykite man įstatymą, leidžiantį pareigūnui vengt susitikimų su nepalankiai nusiteikusiais žurnalistais. Nėra tokių įstatymų. Ir negali būti, jeigu Lietuva – demokratinė, žmogaus teises gerbianti valstybė.

Tad kartais išklausyti antrąją pusę – velniškai sunku. Arba neįmanoma. O kartais – nė neverta. Mat kalbinami pašnekovai nieko konkretaus nepasako. Šiandien ypač madinga … daug kalbėti ir mažai pasakyti. Štai kad ir paskutinysis LRT žurnalisto Rimvydo Paleckio interviu su buvusiu VSD vadovu Arvydu Pociumi. Kas atidžiai stebėjo tą sekmadieninę laidą, be abejo, pastebėjo, kaip vadinamoji antroji pusė, tiksliau tariant, „nuskriaustasis“ A.Pocius, beria nerišlias sąvokas ir nieko … nepaaiškina. Nei dėl tarnybinių butų privatizavimo, nei dėl priežasčių, dėl kurių jis buvo išstumtas iš VSD vadovo posto. Bent kiek konkrečiau jis neatsakė nė į vieną žurnalisto klausimą. Tad ar verta žurnalistui iš viso kalbinti tokį pašnekovą, kviestis jį į diskusijas? Juk vis tiek nieko nepasakys.
Tačiau toje laidoje nekorektiškai elgėsi ne tik A.Pocius. Buvusį VSD vadovą kalbinęs LRT žurnalistas R.Paleckis, mano supratimu, pasielgė taip pat ne itin korektiškai. Prisimenate pagrindinį jo laidos motyvą? Žurnalistas samprotavo, koks gi klanas iš svarbiausios slaptosios tarnybos posto išgujo A.Pocių. Iš žurnalisto užuominų buvo galima susidaryti nuomonę, esą A.Pociaus nuvertimas – tai tik kelių įtaka nepasidalinančių klanų tarpusavio rietenos. Suprask, šioje kovoje vargu ar galima apčiuopti Lietuvos interesą. Ar tikrai tiems, kurie vertė A.Pocių iš VSD, visiškai nerūpi Lietuvos reikalai?

Paskutiniuoju metu LRT, kuris, beje, yra visuomeninis transliuotojas, ne taip jau retai pasirodo tendencingų diskusijų, kryptingai peršančių nuomonę, esą A.Pociaus oponentai – tikrai ne geresni už tuos, kurie A.Pocių pasodino į VSD vadovo kėdę ir bandė toje kėdėje išlaikyti. Suprask, A.Pociaus parėdymu iš tarnybos išmestų VSD pareigūnų liudijimais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) tarsi iš viso negalima tikėti, kadangi šie „iš principo“ negali palankiai atsiliepti apie iš darbo atleidusį darbdavį. Tokia nuomonė – įmanoma. Bet ar ji visuomet teisinga? Apie ką byloja neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno pavyzdys? Šiandien vis akivaizdžiau, kad gyvybės jis greičiausiai neteko todėl, kad ruošėsi viešai prabilti apie problemas, susikaupusias centrinėje VSD būstinėje. Vadovaujantis A.Pociaus gerbėjų terminais, ir V.Pociūno liudijimus, jeigu jis tik būtų spėjęs duoti, galima apibūdinti kaip „asmeninį kreštą“. Toks požiūris, be abejo, per daug siauras ir primityvus.

Tačiau tokiose kalbose įžvelgiu sąmoningų pastangų klaidinti visuomenę. Kodėl LRT, kalbindama nieko nepasakantį A.Pocių, nečiumpa jam už atlapų, reikalaudama kalbėti konkrečiau (turiu omenyje žurnalistą R.Paleckį), o kalbindama Seimo NSGK pirmininką Algimantą Matulevičių (omenyje turiu žurnalistę Ritą Miliūtę), trukdo jam konkrečiai kalbėti – nuolat pertraukia, prieštarauja, abejoja? Prisiminkime kad ir keletą paskutiniųjų LRT laidų, kuriose analizuojama Seimo Laikinosios komisijos, nagrinėjančios buvusio savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, veikla. Jose prie kryžiaus kryptingai kalamas Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius, nepalankiai komisijai atsiliepęs apie velionį J.Abromavičių. Vadovaujantis žurnalisto etikos kodeksu, LRT vadovybė privalėtų išklausyti ir vos ne didžiausiu melagiu šiandien Lietuvoje tituluojamo generolo nuomonę. Bet sausumos pajėgų vado LRT kažkodėl nekalbina. Ignoruoja. O štai buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko žodžius, esą J.Abromavičius buvo surinkęs sensacingų faktų apie dešiniosioms politinėms jėgoms priklausančius asmenis, todėl greičiausiai ir žuvo, cituoja nuolat, cituoja dažnai, cituoja tarsi su pasimėgavimu. Akivaizdi disproporcija: J.Abromavičių didvyriu laikantiems tribūna suteikiama, J.Abromavičiaus nuopelnais abejojantiesiems, o tokių – ne viena dešimtis, – šnipštas. Ir visa tai dedasi ne privačioje, bet visuomeninėje televizijoje. Taigi antroji pusė Lietuvoje tikrai ne visuomet išklausoma.

„XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“ (2007 metų liepos 11 diena, Nr. 3)