Sąmoningos Lietuvos teisėsaugos klaidos


Print

Šiandien – beveik trys mėnesiai, kai Klaipėdos miesto ir apskrities profsąjungos pirmininkas Edvardas Šalkauskas tampomas po teismus. Administracinė byla dėl Susirinkimų įstatymo pažeidimų jam iškelta visai be pagrindo. Žinoma, nesu teisininkas, todėl galiu būti apkaltintas, jog darau spaudimą mūsų teisėsaugai. Tačiau priežastis, dėl ko kaltinamas uostamiesčio profsąjungos lyderis, – mano supratimu, daugiau negu juokinga. Jam priekaištaujama, kad šių metų balandžio 13-ąją prie Prezidentūros Vilniuje neleistinoje vietoje surengė itin negausų protesto mitingą. Ką galėtų reikšti ta mįslinga sąvoka – „neleistinoje vietoje“?

Neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiojo VSD karininko našlė Liuda Pociūnienė reikalauja, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra „išsamiai ir nešališkai ištirtų visas Vytauto Pociūno žūties aplinkybes“. G. Visocko nuotr. („XXI amžius“).

Gintaras VISOCKAS

Sąmoningos valdžios ir teisėsaugos klaidos

Koks klastingas ir žiaurus buvo Stalinas – žinome. Jo valdymo principai ganėtinai aiškūs – jokios moralės, padorumo, sąžiningumo, teisybės. Šis Sovietų Sąjungos diktatorius vadovavosi taisykle: mano principas – neturėti principų. Ištikimiausiems, sąžiningiausiems, darbščiausiems šalies veikėjams jis vieną dieną galėdavo įteikti garbingiausią ordiną, o jau po savaitės – ištremti į lagerį arba net sušaudyti. Arba galėdavo pirma sušaudyti, o paskui po mirties apdovanoti ordinais bei medaliais. Ką norėdavo, tą padarydavo, kaip norėdavo, taip pasielgdavo. Visiškai nebijojo susilaukt atpildo „už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“. Toks buvo Stalinas. Stalino nebėra. Tačiau Stalino valdymo metodai niekur nedingo. Jais iki šiol naudojamasi. Net Lietuvoje. Žinoma, lietuviški užmojai – kur kas kuklesni. Bet ne mažiau iškalbingi. Juolab kad gyvename tarsi ir demokratinėje, žmogaus teises, laisves gerbiančioje šalyje.

Mitingas buvo taikus

Šiandien – beveik trys mėnesiai, kai Klaipėdos miesto ir apskrities profsąjungos pirmininkas Edvardas Šalkauskas tampomas po teismus. Administracinė byla dėl Susirinkimų įstatymo pažeidimų jam iškelta visai be pagrindo. Žinoma, nesu teisininkas, todėl galiu būti apkaltintas, jog darau spaudimą mūsų teisėsaugai. Tačiau priežastis, dėl ko kaltinamas uostamiesčio profsąjungos lyderis, – mano supratimu, daugiau negu juokinga. Jam priekaištaujama, kad šių metų balandžio 13-ąją prie Prezidentūros Vilniuje neleistinoje vietoje surengė itin negausų protesto mitingą. Ką galėtų reikšti ta mįslinga sąvoka – „neleistinoje vietoje“? Keliais metrais per arti ar per toli? Galų gale, didelio čia daikto, jei piketuota keliais metrais arčiau, nei nurodyta įstatymuose? Negi dabar teks kiekvieną sykį į piketą žygiuoti su liniuote, kad, esant reikalui, būtų galima tiksliai suskaičiuoti, kiek centimetrų liko iki ribos, kurią peržengti – griežtai draudžiama. Susibūrimo juk būta itin taikaus. Niekas nieko neprimušė, neužgauliojo, nekvietė rengti karinių perversmų, nemosikavo šaunamaisiais ginklais. Jokių masinių riaušių, vitrinų, automobilių daužymo. Tiesiog klaipėdiečiai siekė vieša akcija atkreipti valdžios dėmesį į iki šiol neišpaniotas teisėsaugos problemas. Beje, Lietuvos Konstitucija leidžia tokia protesto forma kritikuoti valdžią – rengti taikius piketus. O ir būriuotasi užtektinai toli nuo paradinio įėjimo į Prezidentūrą. Prezidentūrą ir mitinguotojus skyrė maždaug 120 metrų. E.Šalkausko sukviesti protesto dalyviai tikrai netrukdė nei Prezidentui Valdui Adamkui, nei jo svečiams patogiai, oriai, išdidžiai įžengti į rūmus, kada panorėjus – išeiti…

Patikėjo Prezidentūros nuoširdumu

Beje, su Prezidentūros atstovais tądien net draugiškai tartasi, kaip ir kada galėtų įvykti susitikimas su pačiu šalies vadovu – Prezidentu Valdu Adamkumi. Tąsyk mitinguotojai patikėjo Prezidentūros priimamojo skyriaus vedėjos Genovaitės Lukoševičienės nuoširdumu, jog ieškoma būdų, kaip ir kuo greičiau Prezidentūroje surengti dalykinį pokalbį apie teisėsaugos klystkelius. Tačiau bėgo dienos, savaitės, o kvietimo pas Prezidentą nesulaukė. Maždaug po dviejų mėnesių E.Šalkauskas sužinojo, jog susitikimo su šalies vadovu ir nebus, jog jam paruošta visai kitokio pobūdžio „dovanėlė“ – iškelta administracinė byla. O tos bylos iniciatoriai – Prezidentūros valdininkai, kreipęsi į policiją, prašydami išsiaiškinti, ar balandžio 13-ąją nebuvo pažeistos Susirinkimų įstatymo nuostatos. Uolūs policininkai iš 3-iojo policijos komisariato įstatymo pažeidimų, regis, surado. Keisčiausia, kad E.Šalkausko bendraminčiai mitingavo būtent toje pačioje vietoje, kurioje rengiami visi protesto mitingai prie Prezidentūros. Skirtumas toks, kad priekaištų susilaukė tik klaipėdiečiai. Be to, protokolą dėl viešosios tvarkos pažeidimo policininkai kažkodėl surašė ne iš karto, ne balandžio 13-ąją, o maždaug po 60-ies parų.

Lauks Konstitucinio Teismo atsakymo

Klaipėdos profsąjungos lyderis E.Šalkauskas įsitikinęs, jog tokiais „stumdymais po valdiškas įstaigas“ valdžia juos nori įbauginti, nutildyti. Tačiau jis nesiduos, jo paties žodžiais, nei įbauginamas, nei žeminamas. E.Šalkauskas kreipėsi į Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės tesimo vadovybę, prašydamas, kad ši kreiptųsi į Konstitucinį Teismą. Savo oficialiame laiške, adresuotame 3-iojo apylinkės teismo vadovams, klaipėdietis E.Šalkauskas, be kita ko, rašo: „… atsižvelgdamas į tai, kad valdžia ir policija skirtingai interpretuoja LR Susirinkimų įstatymą bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius piliečių laisvus susirinkimus bei piketus, remdamasis Konstitucijos 110-uoju straipsniu, prašau kreiptis į Konstitucinį Teismą…“ Taigi klaipėdietis sieks išgirsti oficialią Konstitucinio Teismo poziciją: kada, kaip, kur ir kodėl piliečiai turi teisę rengti protesto akcijas. Jis nuoširdžiai nesuvokia, kodėl tik jam neleidžiama piketuoti būtent toje vietoje netoli Prezidentūros, kur, sakykim, visai neseniai piketavo keli Seimo nariai su savo bendraminčiais.

Primena Lotynų Ameriką

O kol Konstitucinis Teismas pateiks oficialų paaiškinimą, paspėliokime (o gal ir šito daryti negalima?), kodėl Prezidentūra išsigando Klaipėdos profsąjungos atstovų. Su E.Šalkausku iš Klaipėdos ilgai svarstėme, kokios priežastys privertė Prezidentūros valdininkus itin negarbingai pasielgti: viena kalbėti, o kitą – daryti. Duodamas interviu „XXI amžiui“ uostamiesčio profsąjungos vadovas kalbėjo aštriai, piktai. Jo įsitikinimu, Lietuvoje įsigalėjusi ne tikra, o deklaratyvi demokratija. Lietuva savo socialine politika jam labiau primena Lotynų Ameriką, kur galioja vadinamoji stipresniojo teisė, nei Švediją ar Daniją, kur įstatymų laikosi visi – tiek valdžia, tiek eiliniai mirtingieji. Su juo sunku nesutikti. Nerašytus, tačiau visose padoriose visuomenėse įsigaliojusius garbės, moralės, padorumo kodeksus pažeidė ir Prezidentūra, vadovaujama V.Adamkaus, ir Vilniaus 3-iasis policijos komisariatas, vadovaujamas Liucijos Borusevičienės. Jei Prezidentūrai iš tiesų rūpėtų tiesa, Daukanto aikštės valdininkai tikrai nebūtų kreipęsi į policiją, ieškodami taikaus ir negausaus mitingo dalyvių menamų, tariamų ar itin smulkių pažeidimų. Jei Prezidentūrai tikrai skaudėtų širdį dėl šalies reikalų, Prezidento V.Adamkaus ir E.Šalkausko akistata jau seniai būtų įvykusi. Ir tik po susitikimo „akis į akį“ Prezidentas galėjo daryti išvadas, ko verti klaipėdiečių priekaištai. Bet Prezidentūra nesiteikė net išklausyti. Ji nusprendė, jog mitinguotojus verčiau ignoruoti, bauginti, kad … kitiems nekiltų noras būriuotis Daukanto aikštėje. Ne ką gražiau atrodo ir policininkai. Jei policijos pareigūnai elgtųsi principingai, jie iš karto būtų pareiškę: jokių administracinės teisės pažeidimo protokolų nerašysime, nes nėra nusikaltimo sudėties. Be kita ko, policijos komisariato vadovybė galėjo net viešai papriekaištauti, esą Prezidentūra savo smulkmeniškais paklausimais jiems trukdo gaudyti tikrus chuliganus.

Neapklausė pagrindinių liudytojų

Tokių sąmoningų teisėsaugos klaidų – nors vežimu vežk. Štai kad ir Generalinio prokuroro Gintaro Jasaičio bei tuometinio VSD vadovo Arvydo Pociaus atsakymai Seimo nariui Antanui Napoleonui Stasiškiui „dėl buvusio savanorio Mykolo Dūdonio galimo papirkinėjimo“. 2007 metų balandžio 13-osios „XXI amžiaus“ numeryje buvo rašoma, kad atsargos viršilą M.Dūdonį VSD darbuotojai už 250 tūkst. litų kyšį šiemet ragino duoti melagingus parodymus bei šmeižti niekuo nenusikaltusius žmones. Straipsnyje „250 tūkst. litų – už politinę ir moralinę žmogžudystę“ teigta, jog M.Dūdonis prievartautas prisiimti kaltę iki šiol neišaiškintoje rezonansinėje byloje. Tiksliau tariant, M.Dūdonis šių eilučių autoriui tvirtino, jog VSD pareigūnai už solidžią pinigų sumą jį įkalbinėjo prisiimti kaltę dėl buvusio Kauno savanorių štabo viršininko J.Abromavičiaus nužudymo, taip pat viešai sakyti, esą šitaip pasielgti jį skatinęs buvęs sovietinių laikų disidentas Algirdas Petrusevičius. Po šios publikacijos parlamentarai A.N.Stasiškis ir Rasa Juknevičienė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir VSD, prašydami oficialiai paaiškinti, kokia oficiali Generalinės prokuratūros ir VSD pozicija. Tuometinio VSD vadovo A.Pociaus pasirašytame dokumente teigiama, kad, „patikrinus minėtame laikraštyje pateiktus faktus, nenustatyta, kad VSD pareigūnai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus“. Generalinio prokuroro G.Jasaičio pasirašytame dokumente irgi labai panašiai tvirtinama: „… nenustatyta, kad VSD pareigūnai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, kurstę asmenį duoti melagingus parodymus ar melagingai įskųsti nekaltus asmenis kaip padariusius nusikalstamą veiklą“. Tik įdomu, kaip jie tai nustatė? Gavęs šiuos atsakymus parlamentaras A.N.Stasiškis buvo tikras, kad tiek generalinės prokuratūros tardytojai, tiek VSD teisininkai, prieš siųsdami jam savo paaiškinimus, bent jau formaliai bus išklausę M.Dūdonio ir žurnalisto paaiškinimus, juos oficialiai užfiksavę. Jam net į galvą nešovė mintis, jog tokias išvadas galima daryti visiškai nepasišnekėjus su svarbiausiais liudytojais. Apie akivaizdų tiek generalinės prokuratūros, tiek VSD vadovybės aplaidumą, primenantį sąmoningą nenorą gilintis į spaudoje išdėstytus faktus, A.N.Stasiškis sužinojo atsitiktinai, kai su juo susitikome mokslinėje konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“. Parlamentaras net keletą sykių teiravosi, ar tikrai nebuvau apklaustas nei aš, nei mano rašinio herojus – M.Dūdonis. O tada pareiškė, jog pakartotinai rašysiąs paklausimą šių institucijų vadovams, reikalaudamas paaiškinti, kodėl slaptųjų ir specialiųjų tarnybų atstovai drįsta jam siųsti savo atsakymus, nesiteikę išklausyti svarbiausių liudytojų. Parlamentaras A.N.Stasiškis neatmetė galimybės, jog ir vėl sulauks paviršutiniškų, neišsamių atsakymų. Bet tada jis visomis įmanomomis priemonėmis sieks, kad Generalinės prokuratūros ir VSD vadovai pasiaiškinti būtų iškviesti į Seimą. Pasak parlamentaro A.N.Stasiškio, „M.Dūdonio parodymai – itin svarbūs, ir niekam nevalia apsimesti, jog jų neišgirdo“.

Prokuroro Justo Lauciaus sprendimas

Kad mūsų teisėsauga kai kada daro sveiku protu nesuvokiamas klaidas, byloja ir Liudos Pociūnienės šių metų birželio 29-ąją Generalinei prokuratūrai įteiktas skundas. Kodėl neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusiojo VSD karininko Vytauto Pociūno našlė priversta reikalauti „išsamiai ir nešališkai ištirti jos vyro žūties aplinkybes“? Kodėl našlė priversta prašyti: „išnagrinėkite tikimybę, jog Vytauto Pociūno žūtis susijusi su jo darbu VSD, ir tuo tikslu apklauskite Kęstutį Masiulį, kuris teigia, jog maždaug savaitę prieš mirtį Vytautas Pociūnas pranešęs jam svarbių žinių apie valstybei gręsiančius pavojus“? Susidariusi keista situacija: našlė prašo, kad teisėsauga atliktų tai, ką privalo atlikti ir be prašymų. Beje, jos prašymai – argumentuoti, įtikinami. Duodama interviu prie Generalinės prokuratūros L.Pociūnienė išvardino momentus, kurie jai leidžia įtarti, jog V.Pociūno mirtis – smurtinė. Durys į kambarį, kuriame prieš pat mirtį gyveno V.Pociūnas, pirmųjų liudininkų teigimu, buvo neužrakintos. Durys atsidarė jas vos pastūmus. Mažai tikėtina, kad, gyvendamas svetimoje šalyje, VSD karininkas vakare nerakintų viešbučio kambario durų. Be to, nerasta akivaizdžių pėdsakų, leidžiančių tvirtinti, jog V.Pociūnas pats ropšėsi ant palangės. Ši aplinkybė iškalbinga: jei pats nelipo, vadinasi, jį kažkas išstūmė pro langą. Kad jis galėjo būti išstumtas, leidžia įtarti ir kai kurios netipiškos žaizdos, atsirandančios ne pačiam iššokant pro langą. Taip pat šiandien akivaizdu, kad V.Pociūno panagėse aptikta svetimo mikropluošto dalelyčių. Šis faktas leidžia įtarti, jog prieš mirtį VSD karininkas su kažkuo grūmėsi, bent jau kažkam buvo įsikibęs į drabužius. Iki galo neištirtas ir incidentas kelyje, kai V.Pociūnas vos išvengė susidūrimo su iš vilkiko nuriedėjusiu gelžbetoniniu rentiniu. Beje, rentinį pametęs vilkiko vairuotojas nesustojo. Tačiau šis įvykis ikiteisminio tyrimo metu iš viso nenagrinėtas. Ir vis dėlto 2006 metų lapkričio 30-ąją Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius priėmė nutarimą nutraukti tyrimą šioje itin svarbioje baudžiamojoje byloje. Prokurorui J.Lauciui – viskas aišku.

Prokuratūrai – dar vienas šansas

Generalinė prokuratūra jau pasakė, kad V.Pociūno žūtis – nelaimingas atsitikimas. Paklausta, ar tikisi, jog prokurorai po atnaujinto tyrimo ištars visai kitus žodžius, našlė L.Pociūnienė atsakė: „Mano pareiga suteikti prokuratūrai dar vieną šansą“. Žuvusiojo VSD karininko našlė L.Pociūnienė taip pat pareiškė, kad jeigu V.Pociūnui po mirties įteikiamas aukščiausias valstybės apdovanojimas, tiek valdžia, tiek teisėsauga privalo įvertinti veiksmus tų, kurie V.Pociūną išstūmė iš VSD, o jam žuvus – šmeižė spaudoje. Kol kas L.Pociūnienė pati neketina nieko duoti į teismą dėl žuvusiojo apšmeižimo. Jos įsitikinimu, tokį žingsnį žengt privalo pati prokuratūra. Lietuvos įstatymai byloja: mirusiojo šmeižikus teisiškai galima persekioti ir be jo artimųjų sutikimo. L.Pociūnienė girdėjusi, jog prokurorams buvo daromas milžiniškas spaudimas kuo greičiau užbaigti V.Pociūno žūties bylą. Tačiau ji asmeniškai prokurorų neraginusi skubėti. Priešingai. Ji reikalavo, kad byla būtų kuo išsamiau ištirta. Terminai jai visai nerūpėjo. L.Pociūnienės manymu, profesionalų skubinti tokiuose reikaluose negalima.

Šie keli epizodai, pasakojantys apie abejotinus mūsų valdžios ir teisėsaugos sprendimus, – iškalbingi. Bet ne vieninteliai. Apie juos išsamiai bus rašoma ir kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.


Prisijunkite prie diskusijos