Dezinformacija – galingas slaptųjų tarnybų ginklas


Print

Pirmiausia dezinformatoriams liepta „tinkamai apdoroti“ sovietų Rusijos priešininkę Lenkiją. Netrukus sovietų Rusijos dienraščiuose „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ pasirodė straipsnių, kurių autoriai tvirtina, esą Lenkija labai rimtai ruošiasi pulti … Vokietiją. Pirmieji J.Unšlichto mėginimai sovietinėje spaudoje kompromituoti Varšuvą Kremliaus vadovų nebuvo džiaugsmingai sutikti. Politbiuras pareiškė, kad visuomenę dezinformuojančios publikacijos neturėtų pasirodyti sovietinuose leidiniuose – tik užsienio laikraščiuose bei žurnaluose. J.Unšlichtas greitai suvokė padaręs taktinę klaidą dėl „Pravdos“ ir „Izvestijų“, ir čia pat pasitaisė.
 

Ši nuotrauka daryta 1994 metų rugpjūtį Čečėnijos sostinėje Grozne. Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas žurnalistą Gintarą Visocką priėmė savo darbo kabinete vėlai vakare, prieš pat vidurnaktį. Iš pradžių Čečėnijos vadovo padėjėjai tvirtino, esą interviu neturi užtrukti ilgiau nei pusvalandį. Tačiau tąsyk apie sudėtingus Rusijos – Čečėnijos santykius prezidentas Dž.Dudajevas kalbėjo ilgiau nei dvi valandas. Jau tada, 1994-ųjų vasaros pabaigoje, jis jautė, kad Rusija greičiausiai jėga bandys sunaikinti nepriklausomybės šalininkus. Juozo Kazlausko nuotr.

Gintaras VISOCKAS

2007 metų sausio 11 dieną Rusijoje 84-ių metų jubiliejų šventė Dezinformacijos biuras, kurio veikla prasidėjo dar revoliucijos laikais, kai valdžią jėga ir apgaule iškovojo bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. Sovietų saugumui visą laiką priklausęs Dezinformacijos biuras turi kuo pasigirti, turi rimtų, įspūdingų pergalių. Tikroji dezinformacijos specialistų veikla prasideda 1923 metų sausio 11-ąją, kai politbiuro posėdyje buvo apsvarstytas ir vienbalsiai priimtas tuometinio sovietų saugumo (GPU) pirmininko pavaduotojo Josifo Unšlichto įstatymo projektas dėl Dezinformacijos biuro įkūrimo. Politbiuras dezinformatoriams patikėjo šias užduotis: rinkti informaciją, ką iš tiesų apie Rusiją žino Vakarų pasaulis, išsiaiškinti, kokia informacija labiausiai domina piešininką, rengti ir platinti užsienyje specialiai klaidingas žinias apie politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį tiek Rusijoje, tiek apie Raudonosios Armijos kovinius pajėgumus…

Sukompromitavo kunigaikštį Kirilą

Pirmiausia dezinformatoriams liepta „tinkamai apdoroti“ sovietų Rusijos priešininkę Lenkiją. Netrukus sovietų Rusijos dienraščiuose „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ pasirodė straipsnių, kurių autoriai tvirtina, esą Lenkija labai rimtai ruošiasi pulti … Vokietiją. Pirmieji J.Unšlichto mėginimai sovietinėje spaudoje kompromituoti Varšuvą Kremliaus vadovų nebuvo džiaugsmingai sutikti. Politbiuras pareiškė, kad visuomenę dezinformuojančios publikacijos neturėtų pasirodyti sovietinuose leidiniuose – tik užsienio laikraščiuose bei žurnaluose.
J.Unšlichtas greitai suvokė padaręs taktinę klaidą dėl „Pravdos“ ir „Izvestijų“, ir čia pat pasitaisė. Netrukus buvo užsipultas kunigaikštis Kirilas Vladimirovičius, gyvenęs Bavarijoje, bet siekęs susigrąžinti politinę įtaką Rusijoje. Kirilą kritikuojantys rašiniai pasirodė jau ne „Pravdoje“, ne „Izvestijose“, o Vokietijos spaudoje. Dezinformacija buvo sukurpta itin sumaniai – rašiniuose būta ir teisybės, ir prasimanymų, ir abejonių. Todėl niekam Vokietijoje net į galvą nešovė, esą Kirilas kritikuojamas specialiai, Maskvos užsakymu. Dezinformacijos biuro parengti kompromituojantys rašiniai davė puikių rezultatų. Nuo Kirilo nusisuko ne tik rusų monarchistai, bet ir vokiečių bankininkai, iki tol jį rėmę pinigais.

Monarchistas nesuprato esąs mulkinamas

Kitos sėkmingos sovietų akcijos – tai „Trestas“ ir „Sindikatas – 2“. Jų pagalba sovietų dezinformatoriai sugebėjo neutralizuoti visą rusų emigracijos veiklą, nukreiptą prieš sovietinę santvarką ir bolševikus. Šią pergalę pats to nesuvokdamas sustiprino ir monarchistas Vasilijus Šulginas. Kremlius leido jam neva slapta atvykti į sovietų Rusiją ir savo akimis pamatyti, „kaip gerai gyvena rusai, valdomi bolševikų“. V.Šulginas nežinojo, kad čekistai viską iki smulkmenų žino apie jo vizitą į Rusiją. Naivuolis V.Šulginas net neįtarė, kad aplink jį dieną naktį sukinėjasi dezinformacijos specialistai ir rodo tik gražiąją (iškreiptą, netikrą) Rusijos pusę. Grįžęs į Vakarus apkvailintas monarchistas V.Šulginas imasi rašyti knygą apie rojų, kurį „Rusijoje sukūrė bolševikai“. Štai kokius vaisius duoda sumaniai panaudotos dezinformacijos priemonės.
 
Sėkmingiausios Dezinformacijos biuro operacijos
 
Trečiąjį dešimtmetį sovietų dezinformatoriams pavyko papirkti žymų prancūzų rašytoją ir publicistą Anri Barbiusą. Papirkimui skirti pinigai atsipirko su kaupu. Žymusis rašytojas prirašė dešimtis sovietų Rusiją liaupsinančių rašinių įtakinguose Vakarų Europos leidiniuose.
Antrojo pasaulinio karo metais karinė rusų žvalgyba „Smerš“ taip pat ne sykį sugebėjo apgauti savo priešininkus – vokiečius. 1944-aisiais Maskva gavo žinių, esą Adolfas Hitleris rengia rimtą kontrataką Vakarų fronte. Josifo Stalino įsakymu vokiečiams netrukus buvo pasiųsta informacija, esą Berlyno planas išties genialus – sovietų kariuomenė išvargusi ir artimiausiu metu nesirengia jokioms rimtoms atakoms. Apsidžiaugę vokiečiai pradėjo puolimą net anksčiau, nei buvo sumanę. Ir buvo sumušti.

Amerikiečius apkaltino pramanytomis nuodėmėmis

Apie 1950-uosius sovietai paskleidė dezinformaciją, esą prieš komunistinę Šiaurės Korėją amerikiečiai panaudojo uždraustą bakteriologinį ginklą. Šią žinią pasigavo visa kairioji Vakarų Europos spauda, ir amerikiečiai pasaulio akyse buvo pavaizduoti kaip „banditai, žmogžudžiai, menkystos“. Šią dezinformaciją sovietams paskleisti nebuvo labai sunku – tereikėjo papirkti keletą Vakarų mokslininkų ir žurnalistų.
1955-aisiais rusai nesunkiai apgavo Vakarus dėl aviacijos kūrimo perspektyvų. Per Raudonosios Armijos paradą virš Raudonosios aikštės skrido ir skrido … tie patys keli sunkieji bombonešiai. O Vakarų žvalgybos apstulbusios dėl bombonešių gausos neteisingai nusprendė, esą Kremlius stiprina savo karinę aviaciją – ypač bombonešius, galinčius gabenti atominį ginklą.

Nesunkiai papirkdavo žurnalistus

Šaltojo karo metais sovietai dezinformaciją dažniausiai išplatindavo tokiu būdu: mažai žinomame leidinyje, leidžiamame kokioje nors neįtakingoje valstybėlėje, pasirodydavo Kremliaus užsakytas rašinys, o jį vėliau persispausdindavo SSRS slapta finansuojami įtakingi dienraščiai Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, buvęs sovietų žvalgybos bosas Leonidas Šebaršinas tvirtina, esą kiekviename Vakarų Europos ar JAV leidinyje galima rasti bent vieną žurnalistą, kuris sutiktų už didelius pinigus paskleisti Maskvai naudingas, tačiau neteisingas žinias. Tas pats L.Šebaršinas prisipažįsta, kad jo tarnybai parsidavėlių žurnalistų nepavyko rasti tik viename amerikiečių dienraštyje – „The Washington Post“. Visi kiti, jeigu tikėsime sovietų saugumiečio žodžiais, nusižengdavo taisyklei „niekada nemeluok“.

Gorbomanija – sėkmingas Maskvos triukas

Michailo Gorbačiovo laikais sovietų saugumui, kuriam vadovavo tuometinis KGB pirmininkas Viktoras Čebrikovas, taip pat yra pavykę surengti keletą sėkmingų propagandinių akcijų Vakaruose. Tada niekam nei Vašingtone, nei Londone, nei Briuselyje nekilo įtarimų, jog liaupses M.Gorbačiovui Vakarų spaudoje yra užsakiusi sovietų žvalgybos vadovybė. Vakaruose paskleista gorbomanija atrodė itin natūrali, įtikinama. Tuo tarpu Maskva už M.Gorbačiovą liaupsinančias publikacijas parsidavėliams žurnalistams slapta mokėjo milžiniškus honorarus.

Kas nužudė prezidentą?

Štai dar keletas sėkmingų sovietų dezinformacijos akcijų. Agentai iš Dezinformacijos biuro Vakarų žiniasklaidoje sugebėjo paskleisti gandus, esą JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) yra prisidėjusi prie JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymo, esą ji kalta ir dėl Martino Liuterio Kingo, Patriso Lumumbos, Ulofo Palmės mirčių. Sovietams pavyko suklaidinti pasaulio visuomenę ir dėl AIDS ligos – esą šią nepagydomą ligą netyčia paskleidė amerikiečių CŽV agentai. 1983-aisiais sovietai be rimto pagrindo numušė virš Sachalino skridusį civilį Pietų Korėjos lėktuvą „Boing 747“, tačiau bėdą sumaniai suvertė amerikiečių žvalgybai, girdi, būtent ji panaudojo keleivinį lėktuvą savo žvalgybinėms akcijoms. 1988-aisiais Dezinformacijos biuras paskleidė neteisingą informaciją, esą amerikiečiai gali pirmieji panaudoti atominį ginklą.

Pamelavo laimėję mūšį

Galima tik stebėtis rusų dezinformatorių išradingumu bei spėlioti, kokias galingas akcijas Maskvos dezinformatoriai organizuoja Vakaruose bei nepriklausomoje Lietuvoje šiandien. Kokia galinga Rusijos dezinformacijos mašina, savo kailiu esu patyręs 1994-aisiais metais, dirbdamas Čečėnijos sostinėje Grozne žurnalistu. Omenyje pirmiausia turiu 1994-ųjų lapkričio pabaigos kautynes, kai Rusijos kariniai daliniai, prisidengdami čečėnų opozicijos vardu, pirmą sykį pabandė atvirai jėga nuversti Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą. Mūšis prasidėjo ankstų rytą, o baigėsi tos pačios dienos vakare. Dž.Dudajevo vadovaujami čečėnai lengvai, be ypatingų pastangų ir nuostolių sunaikino į Grozną pamėginusius įsiveržti rusų tankus. 1994-ųjų lapkričio 22-ąją rusai patyrė gėdingą pralaimėjimą. Grozną puolę rusų būriai buvo visiškai sutriuškinti. Nepaisant šios aplinkybės, pagrindinės Rusijos masinės informacijos priemonės paskelbė, esą „Dž.Dudajevo režimas nuverstas, o pats prezidentas pabėgo nežinoma kryptimi“. Tai buvo akivaizdžiausias melas. Dž.Dudajevo kariuomenė specialiai į miestą įsileido rusų tankus. Įsileido tik todėl, kad ten, gatvėse, juos būtų lengviau apsupti ir sunaikinti. Bet tik ne todėl, kad nepriklausomybės šalininkai nebūtų turėję jėgų sulaikyti atakuojančiųjų miesto pakraščiuose.

Niekas nepatikėjo

Informaciją, esą Dž.Dudajevas niekur nepabėgo, o iškovojo įspūdingą pergalę, pabandžiau perduoti į Vilnių. Ir čia susidūriau su keistu reiškiniu. Vilniuje manimi niekas nenorėjo patikėti. Tiesa, LRT pranešė, kad Grozne dirbantis žurnalistas Gintaras Visockas teigia, esą ne čečėnų, bet rusų pajėgos buvo sumuštos. Tačiau ši žinia buvo perduota tarsi „tarp kitko“, po Rusijos informacinių agentūrų pranešimų. Tos LRT laidos nemačiau, nes tuo metu buvau Čečėnijos sostinėje. Bet laidą matę pažįstami teigia, jog informacinis pranešimas apie Dž.Dudajevo sėkmę po Rusijos informacijos lavinos skambėjo labai neįtikinamai ir nenatūraliai. Panašių problemų turėjau ir 1995-ųjų pradžioje sugrįžęs į Lietuvą. Mano straipsnių, paremtų asmeniniais įspūdžiais ir patirtimi, niekas nenorėjo priimti. Nei „Lietuvos rytas“, nei „Respublika“. Net „Lietuvos aidas“ rezervuotai žiūrėjo į mano samprotavimus, esą Dž.Dudajevas turi akivaizdų, neginčijamą čečėnų tautos palaikymą, esą vadinamoji antidudajeviška opozicija – tai tik saujelė Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbančių čečėnų, turinčių kriminalinę praeitį. Daug kas Vilniuje 1995-ųjų pradžioje gūsčiojo pečiais, kai pasakydavau, jog Rusijos kariuomenei nepavyks lengvai ir greitai įveikti čečėnų nepriklausomybininkų. Vienas politikos skyriui vadovaujantis žurnalistas atvirai pasiteiravo, kam rožinėmis spalvomis piešiu čečėnus – juk Rusija tvirtina sutriuškinsianti Dž.Dudajevo režimą per keletą dienų ar net valandų. Suprask, Dž.Dudajevas greičiausiai sumokėjo solidžią premiją, kad klaidinčiau Lietuvos žmones. Kad skaitytojus gali klaidinti Rusijos informacijos agentūros, tam vedėjui buvo nė motais. Jis ir toliau kurpė „teisingus“ straipsnius apie Čečėniją, remdamasis tik iš Rusijos atkeliaujančia informacija. Mat nemokėjo nei angliškai, nei prancūziškai, nei vokiškai. Ilgainiui Lietuvoje susiformavo opinija, esą čečėnai gali būti tik teroristai arba banditai. Šiandien, 2007-aisiais, Čečėnijoje iš tiesų esama visokių blogybių. Jų ypač ėmė daugėti prasidėjus vadinamąjam antrąjam Čečėnijos karui. Bet 1994 – 1996 metais Dž.Dudajevo kariai tikrai nekankino rusų belaisvių. Užuot kankinę juos paleisdavo namo pas motinas, žmonas, iškeisdavo į saviškius. Tai darydavo, be kita ko, ir propogandiniais sumetimais. Paleisti namo rusų kariai skleisdavo oficialiai Rusijos propagandai prieštaraujančias žinias. Jie pasakodavo, kad Dž.Dudajevo kariai ne tokie baisūs ir žiaurūs, kaip skelbia Rusijos kariuomenės politrukai.

Tai tik keli pavyzdžiai, kiek nuveikt galima į pagalbą pasitelkiant dezinformacijos priemones. „XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“ šiai – informacinių karų – temai ir ateityje skirs ypač daug dėmesio.

„XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“
(2007 metų liepos 11 diena, Nr. 3)


Prisijunkite prie diskusijos