Režisierius Andrėjus Nekrasovas: „Anonimai man ne kartą grasino – liaukis šmeižti Rusiją…“


Print

Andrėjus Nekrasvovas – aštrių, politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas iš Sankt Peterburgo. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai – apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. Šiuo metu A.Nekrasovas baigia kurti dokumentinį filmą apie 2008-ųjų metų Rusijos – Gruzijos karą, kadangi šį konfliktą jam teko matyti savo akimis. Jis buvo aktyvus to įsimintino 2008-ųjų rugpjūčio įvykių stebėtojas. Filmas apie Rusijos – Gruzijos konfliktą, vos nepasibaigusį rusų tankų įsiveržimu į Tbilisį, turėtų būti užbaigtas montuoti šių metų rugsėjo pradžioje. O kur bus parodytas, režisierius A.Nekrasovas dar tiksliai nežino. Norėtų rodyti Maskvoje, tačiau puikiai supranta, kad šis tikslas – beveik neįgyvendinamas. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A.Nekrasovus, dabartinei Rusijos vadovybei nėra priimtini. Todėl dauguma aštraus siužeto A.Nekrasovo filmų dienos šviesą išvysta Vakaruose – Amerikoje, Europoje. Net ir montuojami dažniausiai jie ne Rusijoje, o kokioje nors kitoje, saugesnėje vietoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje ar Norvegijoje.

Gintaras Visockas

Su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu susipažinome rugpjūčio 1 – 7 dienomis Vilniuje surengtame festivalyje “Kinas prieš melą”. Čia buvo rodoma trumpoji A.Nekrasovo filmo “Nedoverije” (apie gyvenamųjų namų sprogdinimo Rusijoje priežastis) versija. Beje, festivalio atidarymo metu Vilniaus Forum Cinemas Vingis konferencijų salėje režisierius A.Nekrasovas pabrėžė esąs laimingas, galįs dalyvauti būtent kino festivalyje “Kinas prieš melą”, kuris skirtas morališkai palaikyti Kaune įkalintus čečėnus Hadižat ir Maliką Gatajevus. Mat kaip ir kiti festivalio rengėjai bei dalyviai, režisierius A.Nekrasovas įsitikinęs, jog Gatajevų byla yra politinio pobūdžio, su akivaizdžiais žmogaus teisių pažeidimo faktais. Internetinio portalo slaptai.lt skaitytojams pateikiame išskirtinį režisieriaus Andrėjaus Nekrasovo interviu, duotą mūsų portalui.

Gintaras Visockas.
Prieš pradėdamas kurti politinio pobūdžio dokumentinius filmus Jūs dirbote teatro srityje? Jūs – teatrologas?

Andrėjus Nekrasovas.
Mano tikrasis išsilavinimas – teatrinis. Jei visiškai tiksliai, aš esu ne kino, bet teatro žmogus. Bet mano posūkis į kiną nėra atsitiktinis, ir aš manau, kad teatrinis išsilavinimas man padeda, o ne trukdo kurti įdomius filmus – prideda mano darbams dramatiškumo, sensacingumo, gilumo. Filmus kurti pradėjau tada, kai į valdžią Rusijoje atėjo Vladimiras Putinas. Būtent tada mano sąmonėje ir įvyko lemtingi lūžiai. Juk vienas pirmųjų mano dokumentinių filmų “Nedoverije” yra susijęs būtent su V.Putino asmeniu. Tas filmas klausia, kas ir kodėl sprogdino gyvenamuosius namus Rusijoje, kam buvo naudinga ši šimtus taikių rusų gyvybių nusinešusi akcija? Klausimas, mano manymu, labai svarbus. Juk tie sprogdinimai yra lemtingi visai Rusijai, jie pasuko Rusijos likimą būtent šiandienine, švelniai tariant, ne pačia geriausia linkme. Tuoj po tų tragiškų įvykių Kremlius ėmėsi uždarinėti nepriklausomus leidinius, ir ši oficialios Rusijos valdžios politika skaudžiai sujaukė mano profesinę veiklą. Kaip, beje, pakenkė ir daugeliui mano kolegų. Jie liko be darbo, be užsakymų, be pragyvenimo šaltinių. Atėjus į valdžią V.Putinui netrukus prasidėjo naujas karas Čečėnijoje.

Gintaras Visockas.
Filmas “Nedoverije” turi dvi versijas. Į Vilnių Jūs atvežėte trumpesniąją? Mažiau aštrią ar tiesiog trumpesnę?

Andrėjus Nekrasovas.
Ši juosta iš tikrųjų turi dvi versijas. Viena – ilgoji, beveik 100 minučių trukmės, kita – kiek trumpesnė. Apie 50 minučių. Į Lietuvos kino festivalį “Kinas prieš melą” buvo atvežta trumpoji versija tik todėl, kad rugpjūtis – atostogų metas. O atsotogų metu žmonės rečiau lanko kino teatrų sales. Jie mieliau deginasi prie ežerų ar pajūryje, nei vaikšto į kino sales. Tad maniau, kad tokiu metų laiku geriau parodyti trumpesnįjį variantą. Juolab kad trumpoji versija nėra mažiau aštri, ji tiesiog lengviau žiūrima, labiau koncentruota. Pavadinimas – tas pats. Man regis, filmo siužetas – originalus. Kadaise esu kūręs meninius filmus, tad net kurdamas dokumentinius filmus ieškau originalaus įvykių dėstymo metodo. Aš radau Amerikoje gyvenančias dvi jaunas moteris, kurios per sprogdinimus neteko savo motinos. Po tragiškų įvykių jos išvažiavo į JAV ir ten įsikūrė tikriausiai visiems laikams. Išvažiavo iš Maskvos, nes Maskvoje per teroro aktą patyrė milžinišką šoką, joms buvo sunku gyventi Maskvoje. Viena moteris Amerikoje sukūrė šeimą ir tapo tipiška amerikiete. Būtent šių dviejų moterų akimis aš ir žvelgiu į tragediją. Būtent jos, tapusios nepriklausomos nuo Kremliaus malonės, savo jėgomis pradeda aiškintis, kas ir kodėl nužudė jų motiną. Beje, iš pradžių jos nenorėjo prisiminti anų baisumų. Bent jau dėl to, kad jos negalėjo palaidoti savo motinos. Motinos kūno niekas taip ir nerado. Ten liko tik dulkės ir pelenai. Bet aš jas įtikinau, kad apie tragiškus įvykius kalbėti būtina. Taigi sugrįžusios į Maskvą moterys pradėjo savo asmeninį tyrimą, o aš tik fiksavau jų išgyvenimus, prisiminimus, konfliktus su oficialiomis valdžios struktūromis. Filmas “Nedoverije” pasakoja apie eilinių, paprastų rusų pastangas išsiaiškinti tikrąją tiesą apie Maskvos ir Volgodonsko tragedijas.

Gintaras Visockas.
Kokias išvadas daro Jūsų filmo herojai? Lietuvoje daug kas mano, kad gyvenamuosius namus Rusijoje sprogdino ne čečėnų teroristai, bet Rusijos slaptosios tarnybos, siekusios bet kokia kaina pradėti naują karinę kampaniją prieš Čečėniją.

Andrėjus Nekrasovas.
Aš nesu teisėjas, nesu specialiųjų tarnybų žmogus, todėl aš nedarau išvadų. Aš norėjau, kad tas išvadas padarytų mano filmo herojės. Aš niekam nepiršau savosios pozicijos. Mano tikslas buvo tik toks: tegul žiūrovai patys stebi, kokios versijos laikosi filmo “Nedoverije” herojės. Kritikai sako, kad man pavyko įtikinamai parodyti, kas, tų moterų manymu, yra tikrasis baisaus nusikaltimo žmoniškumui kaltininkas. Filmas susilaukė didelio populiarumo ir Amerikoje, nes mano herojės yra į JAV emigravusios rusės.

Tiesa, kalbant apie gyvenamųjų namų sprogdinimo priežastis, užsakovus bei pasekmes, negalima išvengti Aleksandro Litvinenkos istorijos.

Gintaras Visockas.
Būtų labai įdomu išgirsti Jūsų požiūrį į šį Rusijos žvalgybininką. Kadaise elektroninio pašto pagalba Aleksandrui Litvinenkai į Londoną nusiunčiau keletą klausimų ir savo nuostabai netrukus sulaukiau atsakymų, kurie, prisipažinsiu, mane sukrėtė. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenęs buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas A.Litvinenka tvirtino, jog Kremlius, susidorojęs su laisvės nuotaikomis Čečėnijoje ir Ukrainoje ar Gruzijoje nedelsiant ims terioti Baltijos valstybes, o Vakarai, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungą, mus paliks likimo valiai. Nusisuks. Pamirš. Dėl mūsų nenorės pyktis su Kremliumi. Tiksliau tariant, mūsų visiškai negins. A.Litvnenka pabrėžė, jog mes, vakariečiai, esame susikūrę neteisingas iliuzijas apie neva sukalbamą Rusiją ir anksčiau ar vėliau už tai būsime skaudžiai nubausti. Šiuos A.Litvinenkos žodžius paskelbiau savo portale slaptai.lt, ir kai kas mane puolė kritikuoti, esą A.Litvinenka nėra tikras žvalgybininkas, daugiau milicininkas, nei žvalgas, be to, parsidavęs Kremliaus oponentui oligarchui Borisui Berezovskiui. Žodžiu, A.Litvinenkos versijos negali būti patikimos.

Andrėjus Nekrasovas.
Su Aleksandru Litvinenka būtent ir susipažinau, pradėjęs narplioti gyvenamųjų namų sprogdinimo temą. Tiesa, šiek tiek vėliau sukūriau apie A.Litvinenką ir atskirą dokumentinį filmą, kuris Vakaruose irgi sulaukė didelio populiarumo. Beje, dar didesnio populiarumo, nei apie gyvenamųjų namų sprogdinimus. Nes toji juosta viešumoje pasirodė iš karto po A.Litvinenkos mirties. Tarptautiniame Kanų festivalyje jis laimėjo prizą. Maždaug prieš dvejis metus. Tas filmas vadinosi šitaip: “Bunt. Delo Litvinenka”.

Pažintis su A.Litvinenka truko ilgai. Aš esu ėmęs iš jo daug interviu. Vieną po kito. Ilgus interviu. Mūsų pokalbiai vyko Didžiojoje Britanijoje. Jei rimtai, jis man padarė didžiulę įtaką, ir aš, viliuosi, jam taip pat padariau šiokią tokią įtaką. Mes buvome žmonės iš visai skirtingų pasaulių. Aš – menininkas. O jis – profesionalus kariškis, milicininkas, žvalgybininkas, siekęs šios karjeros sąmoningai, nuo pat mažumės. Bet jį visąlaik traukė ir kiti dalykai. Jis visąlaik norėjo rašyti. Ir jis rašė savo garsiuosius straipsnius, kurie jį, mano manymu, ir pražudė. Pražudė dėl to, kad A.Litvinenka asmeniškai įžeidė mūsų lyderį. Omenyje turiu Vladimirą Putiną. O mūsų lyderis asmeninių įžeidimų nedovanoja niekam. Nesvarbu, kas tai bebūtų – Aleksandras Litvinenka, Michailas Saakašvilis ar dar kas nors. Tiesiog nedovanoja. Toks mano asmeninis įsitikinimas.

Gintaras Visockas.
Jūs manote, kad A.Litvinenka galima pasitikėti? Jūs manote, kad jis nebuvo joks dvigubas agentas, joks B.Berezovskio pastumdėlis?

Andrėjus Nekrasovas.
Man buvo nepaprastai įdomu, ką pasakoja politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje paprašęs A.Litvinenka. Man rūpėjo išsiaiškinti, kodėl rusų kariškis iki kaulo smegenų staiga ima manyti, jog gyvenamuosius namus su šimtais taikių rusų tiek Maskvoje, tiek Volgodonske susprogdino Rusijos specialiosios tarnybos, siekdamos politinių tikslų – eilinių rusų ir pasaulio visuomenės neprielankumo čečėnų tautai. Ir Rusijos specialiosioms tarnyboms, pasak A.Litvinekos, beveik pavyko tai padaryti, jei ne Riazaneje įvykęs iš pirmo žvilgsnio nekaltas nesusipratimas. Prisimenate, Riazanėje sprogmenis gyvenamojo namo rūsyje slėpusius Maskvos FST darbuotojus netikėtai sulaikė vietinės, Riazanės, FST karininkai. Šito susidūrimo neturėjo būti. Tokia įvykių eiga nebuvo numatyta. Būtent čia Rusijos slaptosios tarnybos ir “išsidūrė”. Joms nieko kito nebeliko, kaip skleisti versiją apie atliekamas slaptas mokomąsias pratybas su cukraus milteliais. A.Litvinenka šiuos įvykius buvo išanalizavęs iki smulkmenų.

A.Litvinenka buvo tipiškas rusas. Tiksliau tariant, jis nebuvo nei disidentas, nei demokratas. Disidentu – demokratu jis tapo palaipsniui, natūraliai, turėdamas progos ilgai iš vidaus stebėti Kremliaus ir Rusijos jėgos struktūrų elgseną, mąstyseną. Inteligentija Rusijoje visada buvo maža ir neįtakinga. Esu tikras, kad lemiamą vaidmenį Rusijos istorijoje suvaidins ne rusiška inteligentija, kurios, kaip sakiau, nėra nei daug ir ji niekad nebus įtakinga, o būtent tokie rusai kaip A.Litvinenka. Rusiją gali pakeisti būtent praregėję saugumiečiai, komunistai, generolai, komjaunuoliai. Posovietinėje Rusijoje padėtį keičia ne inteligentija. Gaila, bet tai – tiesa. Rusijoje padėtį keičia žmonės, turintys labai panašios gyvenimiškosios patirties kaip A.Litvinenka.

A.Litvinenka nebuvo angelas. Manau, jį perpratau gerai. Jis iš pradžių buvo visai kitoks, visai ne demokratas, jis praregėjo ne iš karto, ir jo virsmas demokratijos pusėn buvo ilgas bei skausmingas. Jis igai ir skausmingai ieškojo tiesos, o ją radęs, nesusižavėjo valdžios siūlomais blizgučiais. Nepamirškite, jog V.Putinui atėjus į valdžią ženkliai pakilo kainos už naftą, Rusijos biudžete atsirado daug papildomų pinigų, ir didžioji dalis Rusijos demokratinės inteligentijos parsidavė V.Putinui už solidų, gerai apmokamą postą valstybinėse įstaigose. Skaudu, bet tai – tiesa. Jie pradėjo ištikimai tarnauti V.Putino režimui. A.Litvinenka – ne toks. Jis opozicija tapo ne tam, kad nusižeminęs su režimu eitų į derybas: tu man duok solidų postą, ir aš liausiuosi protestuoti.

Gintaras Visockas.
O Jūs, pone Andrejau Nekrasovai, tikriausiai irgi esate susilaukęs grasinimų, bent jau perspėjimų?

Andrėjus Nekrasovas.
Aišku, grasinimų būta. Ypač kai kūriau filmą apie A.Litvinenką. Tomis dienomis gaudavau daug elektroninių laiškų, kurių autoriai – anonimai man sakė: eidamas tokiu keliu nepasieksiu aukštumų ir pakenksiu savo bei savo artimųjų sveikatai. Jie man grasino: liaukis šmeižti Rusiją. Bet filmo apie A.Litvinenką aš nelaikau antirusišku. Manau, kad eidamas tokiu keliu aš kaip tik ginu tikrąją Rusiją. O ar bijau grasinimų – tai čia jau kitas klausimas. Tokių žmonių kaip aš Rusijoje – ne vienas. Ne – dauguma, bet ir ne tiek jau mažai. Ir mane ši aplinkybė truputį drąsina. Galų gale žengęs vienną žingsnį jau vis tiek esi įtrauktas į juoduosius valdžios sąrašus, ir jau nebe taip svarbu, kiek dar žengsi tų žingsių – du, tris ar dešimt. Valdžios “juoduosiuose sąrašuose” mano pavardė vis tiek įrašyta, ir jos niekas neišbrauks.

Gintaras Visockas.
Kokios Jūsų prognozės dėl Rusijos ateities? Optimistinės ar pesimistinės? Kada Kremlių ims valdyti demokratiški prezidentai ir premjerai? Aš ši mano tezė – iš fantastinių filmų srities?

Andrėjus Nekrasovas.
Aš greičiau pesimistas. Rusijos opozicija dabar visas viltis deda į ekonominę krizę. Suprask, ekonominiai nepritekliai netrukus skaudžiai rusams smogs per kišenę, ir jie atsikvošės. Aš netikiu, kad ekonomika gali išmokyti rusų tautą mąstyti logiškai ir demokratiškai. Nes rusai – labai kantrūs. Ir, deja, rusai tapo ciniški ir bailūs. Rusijoje šiandien kaip niekad daug baimės. Nes dabartinė Rusijos valdžia turi daug jėgos ir visas savo jėgas nukreipia neklusniųjų tramdymui. Rusijos valdžia labai daug pastangų, tiek moralinių, tiek finansinių, nukreipusi kovai su padorumu. Opozicija ruošia savo akcijas, bet Rusijos valdžia, siekdama išsilaikyti prie lovio, rengia kontratakas. Valdžia išmoko puikiai manipuliuoti eilinių rusų nuotaikomis, išmoko tautą įbauginti. Rusijos valdžia atvirai grasina demokratinėms jėgoms: purkštausite – mes jus mušime, tupdysime į kalėjimą, žudysime. Ir tauta tiki, kad valdžia, esant reikalui, imsis kraštutinių priemonių, nes esama karčios asmeninės patirties.

Žinoma, kai kas nebijo valdžios grasinimų. Bet tokių – vienetai. Nereikia žudyti visų. Užtenka nužudyti vieną kitą. Pavyzdžiui, Litvinenką, Politkovskają, Estemirovą, ir kiti patys atsitrauks. Šią akivaizdžią taisyklę Kremlius perprato ir ja sumaniai naudojasi.

Štai A.Litvinenka asmeniškai pažinojo V.Putiną ir sakė, kad šis žemo ūgio žmogus įsivaizduoja esąs vos ne Dievas, todėl jam viskas leistina. Ir, pasak A.Litvinenkos, buvęs Rusijos prezidentas V.Putinas su didžiausiu entuziazmu pirmiausiai imasi šalinti savo asmeninius priešus. Dėl asmeninių ambicijų net karą gali pradėti. Štai šiais dalykais ir skiriasi vakarietiška užsienio politika nuo rusiškosios. Vakariečiai mąsto racionaliai, pragmatiškai, o mūsiškiai valdovai – pirmiausia emociškai.

Gintaras Visockas.
Jūs sąmoningai dalyvavote festivalyje “Kinas prieš melą”, kurio viena iš misijų – morališkai paremti Lietuvoje įkalintus čečėnus Gatajevus? Jūsų nuomone, ši byla politizuota? Kitaip tariant, čia galima įžvelgti imperinės Rusijos interesų?

Andrėjus Nekrasovas.
Nepamirškime, kad antidemokratinių sprendimų gausu visame pasaulyje. Ir ne tik Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje. Demokratijai nusižengiama ir Amerikoje, ir Didžiojoje Britanijoje, ir, deja, Lietuvoje. Ir kur kas dažniau, nei mes įsivaizduojame. Omenyje turiu ne tik Guantanamo kalėjimo istorijas. Tik apie kai kuriuos grubius demokratijos pažeidimus mes nieko arba beveik nieko nežinome. Net neįsivaizduojame, kad taip gali atsitikti. Paprasti žmonės, tiek rusai, tiek lietuviai, ženkliai skiriasi nuo inteligentų. Jie neturi tiek daug informacijos kaip inteligentai. Jie nėra keliavę po pasaulį, jie mažai bendravę su užsieniečiais. Todėl jų suvokiamas pasaulis – gana siauras. Jie imlūs dezinformacijai, propagandai. Jei Rusijoje diena iš dienos kalama, kad čečėnai – teroristai, tai eiliniai rusai ilgainiui tuo ima tikėti.

Gintaras Visockas.
Kad antičečėniška kampanija tvirtai įsigalėjusi ir Lietuvoje. Dar 1995-aisiais metais, grįžęs iš Grozno, Lietuvos spaudoje beveik negalėjau prastumti čečėnus palankiai vaizduojančių savo rašinių. Manimi netikėjo, mane kaltino, kad esu, pavyzdžiui, papirktas čečėnų mafijos. Esą padorių, sąžiningų, draugiškų čečėnų negali būti. Kai kurie lietuviai iki šiol nenori susimąstyti, kad šios nuotaikos dirbtinai kuriamos, ir šių nuotaikų platinimo užsakovai sėdi Kremliuje.

Andrėjus Nekrasovas.
Kad visi čečėnai teroristai – kalbama jau 15-a metų iš eilės ir be sustojimo. Per visus kanalus – televizijas, radijus, internetus, meninių filmų pagalba, papirktų istorikų lūpomis. Šią nuomonę Kremlius platina per visus jam prieinamus ruporus net užsienyje. Liūdna, bet pasaulyje egzistuoja daug neteisingų klišių. Aš žinau, kaip sumaniai, išradingai ir tuo pačiu kryptingai, atkakliai, žiauriai Rusijoje apdorojama nuomonė, kaip blokuojama bet kokia “kita nuomonė”, kaip iš diskusijų eliminuojami visi kitaminčiai. Bet tokia tvarka egzistuoja ne tik Rusijoje.

Gintaras Visockas.
Jūsų paskutinysis filmas – apie Gruzijos – Rusijos karinį konfliktą? Kokia Jūsų nuomonė – Rusija dar sykį bandys užpulti Gruziją?

Andrėjus Nekrasovas.
Kaip tik dabar baigiu kurti dokumentinį filmą apie karą Gruzijoje. Aš ten buvau karo metu. Bet tas filmas – ne tik apie karinius veiksmus. Ten analizuojami sudėtingi Rusijos – Gruzijos santykiai, galimos perspektyvos ateityje. Aš gyvenu Sankt Peterburge, bet filmas apie Gruziją montuojamas Vakaruose, nes tokį filmą montuoti Rusijos teritorijoje – nėra saugu. Tas filmas atskleidžia kai kurias paslaptis, kurios nemalonios Kremliui, todėl filmą apie Gruziją aš montuoju Vokietijoje. Be to, puikiai suprantate, kad finansavimo tokiems filmams Rusijoje gauti neįmanoma. Tokių filmų kūrimo finansuoti nesiima nei Rusijos valdžia, nei Rusijos verslininkai. Taigi man tenka ieškoti bendraminčių ir rėmėjų Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje.

Man buvo labai nemalonu ir gėda, kai Santk Peterburgo ar Maskvos metro stotelėse milicininkai gaudė visus gruzinus ir per prievartą juos deportuodavo iš Rusijos. Tie vaizdai man priminė matytus kadrus iš filmų, kaip Trečiojo Reicho metais gaudomi žydai. Įsivaizduojate, gruzinai iš Rusijos buvo deportuojami tik todėl, kad Gruzija išdįso iš savo teritorijos išvyti du Kremliaus šnipus. Beje, oficiali Rusijos valdžia net neneigė, kad Tbilisis deportuoja būtent šnipus. Rusija nebandė slėpti šio fakto. Rusija piktinosi tik dėl to, kad Gruzija išdrįso išvyti jos šnipus. Kremlius tarsi demonstravo savo poziciją: Gruzija yra mūsų įtakos zonoje, todėl Gruzija neturi eisės iš savo teritorijos deportuoti rusiškų žvalgų. Rusija taip suįžūlėjo, jog ėmė manyti, jog gruzinai turi teisę tvarkytis savo teritorijoje tik taip, kaip naudinga V.Putinui ar Dmitrijui Medvedevui. Man tokia laikysena – nepriimtina, gėdinga. Ir ne tik moraliniu požiūriu. Man tokia pozicija nepriimtina ir dėl ekonominių sumetimų. Imperializmas trukdo ekonominei Rusijos pažangai. Imperializmas skatina stagnaciją, atsilikimą. Rusijos valdžia verčia tūkstančius rusų užsiimti amoraliais, brangiai kaštuojančiais ir, atvirai kalbant, visiškai šaliai nereikalingais darbais – priešų, o ne prekybos partnerių paieškomis. Tik pamanyk, kiek daug Rusija turi priešų. Estai, latviai, lietuviai, čečėnai, gruzinai – tai juk vis mūsų priešai. Absurdas. Kaip estai gali grasint Rusijai? Aš šito niekaip neįsivaizduoju. Pastaruoju metu rusiškoje žiniasklaidoje esama daug antilatviškų, antiestiškų straipsnių. Antilietuviškų – mažiau. Kokios priežastys lemia, kad antilietuviškų straipsnių mažiau, – man sunku pasakyti. Gal dėl Kaliningrado tranzito, gal dėl to, kad jūs labiau lojalūs Kremliui.

Manau, kad didžiausia Michailo Saakašvilio klaida, jei tai galima pavadinti klaida, ta, kad jis asmeniškai metė iššūkį V.Putinui. V.Putinas negali dovanoti M.Saakašviliui, kad šis, neužsitikrinęs NATO ir ES paramos, išdrįso mesti iššūkį Rusijai. Štai šiame kontekste galima kalbėti ir apie Lietuvoje įkalintus Gatajevus. Manau, kad Kremliui labai patinka, jog Lietuvoje išardyti čečėnų vaikų namai, kuriems vadovavo Gatajevai. Kremlių erzino, kad Lietuvoje esama čečėnų, nepavaldžių jo diktatui. Vienareikšmiškai. Jūs uždarėte Gatajevus į kalėjimą, ir Kremlius, mano supratimu, už tai jums jaučia dėkingumą, laiko jus savo sąjungininkais kovoje prieš “čečėnus teroristus”.

Gintaras Visockas.
Ar dar ilgai Rusijoje įtakingas bus V.Putinas? Kas artimiausiu galėtų pakeisti V.Putiną ir jo statytinį D.Medvedevą?

Andrėjus Nekrasovas.
Štai čia ir esama pačios didžiausios intrigos. Vargu, ar V.Putiną galėtų artimiausiu metu pakeisti demokratiškų intencijų turintis žmogus. Greičiau jau atvirkščiai. Sunku patikėti, bet tai – tiesa: V.Putinas – dar nėra pats blogiausias variantas. Rusijoje esama įtakingų fašistuojančių elementų, kurių akivaizdoje V.Putinas atrodytų kaip nekaltas berniukas. Tikrieji Rusijos fašistai V.Putino nelaiko savo žmogumi. Jiems reikia tokio prezidento, kuris, vaizdžiai tariant, Čečėniją apmėtytų bombomis ne dėl to, kad jam tai padeda išsilaikyti valdžioje – laimėti pakartotinus rinkimus, o tik dėl to, kad čečėnai siekia nepriklausomybės, rodo nelojalumą Rusijai.

Aš kartais važiuoju per Rusiją ir mane apima šiurpas. Aš pesimistiškai svarstau – juk visos šitos netvarkos mes niekad neišsrėpsime. Mane įkvepia tik vadinamasis žmogiškas faktorius. Rusai – supratinga tauta. Rusai širdies gilumoje viską supranta. Jų intuicija jų neapgauna. Jie vis tik suvokia, kad tikrieji jų priešai – ne lietuviai ir ne čečėnai. Esu pastebėjęs esminį skirtumą tarp Vokietijos ir Rusijos. Vokietijoje – daug nacistų. Ir jie – įtakingi. Juos valdžia slopina. O Rusijoje viskas klostosi priešingai: nacionalizmą Rusijoje kursto pati valdžia, rusiškas fašizmas ir nacionalizmas kyla ne iš apačios, kaip Vokietijoje, o nuleidžiamas iš viršaus. Valdžia Rusijoje išsilaikyti gali, deja, tik tokiu būdu – kurstydama neapykantą kitaminčiams, kitataučiams.

Gintaras Visockas.
Ar buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas – rimta rakštis dabartiniam Kremliaus režimui? Buvęs šachmatininkas G.Kasparovas galėtų tapti Rusijos prezidentu?

Andrėjus Nekrasovas.
Man šis politinis veikėjas patinka. Jis neapsimetinėja. Jis tikras opozicionierius. Jis – ne iš tų, kurie gali parsiduoti. Nemanau, kad G.Kasparovą būtų įmanoma papirkti ar įbauginti. Bet G.Kasparovui labai sunku būti populiariu Rusijoje. Juk jis – ne rusas. Bet kokiu atveju rusai norėtų turėti rusišką lyderį. Galų gale Kremlius labai sumaniai blokuoja visą teigiamą informaciją apie šį opozicijos veikėją. Plačiosios Rusijos masės G.Kasparovo visiškai nepažįsta kaip politinio veikėjo. Jį pažįsta tik kaip kadaise buvusį garsų šachmatininką. Kad G.Kasparovas dar ir labai aktyviai politikuoja – šis faktas rusų daugumai būtų kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nes tokia informacija nuo visuomenės atkakliai slepiama.

Jei Rusijoje susidarys, praeities terminus vartojant, revoliucinė situacija, tai į valdžią Kremliuje ateitų būtent tie opozicionieriai, kurie nėjo į kompromisus su V.Putino klanu. Bet nereikia atmesti ir versijos, jog, susidarius tam tikroms sąlygoms, V.Putiną pakeis dar bjauresnis lyderis. Tiksliau tariant, tikras fašistas. V.Putinas – cinikas. Jam rūpi jo asmeniniai reikalai. Jis myli valdžią ir pinigus. Priemonės jam – antraeilis dalykas. O štai tikri Rusijos fašistai, esu tikras, imtų labai rimtai svarstyti net planus, kaip būtų galima jėga susigrąžinti Baltijos valstybes. Net neabejoju, jog jų darbotvarkėje vienu iš pirmųjų būtų iškeltas būtent toks klausimas: kaip ginklo pagalba susigrąžinti Lietuvą, Latviją, Estiją. Ir jie šį klausimą analizuotų net tuo atveju, jei asmeniškai jiems tokia įvykių eiga būtų nepalanki. V.Putinas – nesvarstytų, tikrieji fašistai – svarstytų. Todėl aš įdėmiai klausausi prognozių, kurių autoriai tvirtina, jog šiuo metu Rusijoje geriau nieko nekeisti, nes “bus tik blogiau”.

Gintaro VISOCKO nuotraukoje: režisierius iš Sankt Peterburgo Andrėjus Nekrasovas, Lietuvos festivalyje “Kinas prieš melą” pademonstravęs dokumentinį filmą “Nedoverije”.


Prisijunkite prie diskusijos