Jei Lietuvos saugumui keltume maksimalistinius reikalavimus


Print

Situacija dėl lietuviškojo saugumo pajėgumų – apgailėtina. Ypač jei VSD struktūroms keltume maksimalistinius reikalavimus. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos VSD nieko nežinojo apie rugpjūčio mėnesį planuojamą Rusijos keršto akciją? Kremliuje iš anksto buvo sugalvota veiksminga ir skaudi operacija – išmokyti lietuvius klusnumo smogiant jiems ekonominių svertų pagalba. Rusija puikiai parinko laiką. Kirto būtent tada, kai Lietuvoje siautėja ekonominė krizė. Prieš paremdami Gruziją ar Ukrainą, prieš kritikuodami Maskvą dėl žmogaus teisių pažeidimų ar reikalaudami kompensacijos už sovietinės okupacijos metais padarytą žalą Lietuvos politikai nuo šiol būtinai prisimins ir tas kilometrines eiles Lietuvos – Rusijos pasienyje, kai į Rytus nebuvo praleidžiami tik maisto produktus gabenantys vežėjai iš Lietuvos. Akivaizdu, kad ši Lietuvos vežėjų diskriminacija buvo suplanuota iš anksto. Apie ją žinojo daug pareigūnų Kremliuje, Rusijos pasienio, Rusijos muitinės struktūrose, neabejoju, kad apie tai buvo žinoma ir Rusijos ambanasados Lietuvoje vadovybei. O štai mūsų VSD, kuriam pagal įstatymus privalu ginti ir ekonominius mūsų šalies interesus, apie tai, regis, nieko nežinojo.

Gintaras VISOCKAS

Per pastarąsias keletą savaičių Lietuvos VSD vadovybėje įvyko du dėmesio verti pasikeitimai. Iš VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų pasitraukė Darius Jurgelevičius ir Dainius Dabašinskas. Parlamentaro Algimanto Matulevičiaus vadovaujama Seimo NSGK komisija vyriausiąjį Lietuvos saugumietį Povilą Malakauską dar prieš keletą metų ragino atleisti šiuos du pavaduotojus kaip pasitikėjimą praradusius pareigūnus.

Kodėl šie pavaduotojai pakliuvo į Seimo NSGK nemalonę, puikiai prisimename. Kad lietuviškieji džeimsai bondai kai kada gina ne Lietuvos interesus, kad lietuviškieji pulkininkai iš VSD galbūt susiję su rusiškųjų dujų ir kitų panašių organizacijų vadovais bei tarpininkais, – išryškino mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusiojo VSD karininko Vytauto Pociūno istorija. Akivaizdu, kad V.Pociūno mirtis – neatsitiktinė. Šis VSD pulkininkas ruošėsi viešai papasakoti, kokie negeri dalykai dedasi Lietuvos saugumo struktūroje. Bet nespėjo. Kas bijojo VSD pulkininko V.Pociūno išpažinties? Nūnai atleisti VSD direktoriaus pavaduotojai priklausė būtent tai komandai, kuri labai nenorėjo, kad jų kolegos iš VSD atvirai liudytų VSD pulkininko žūties aplinkybes tiriančiai parlamentinei komisijai. Vadinasi, trukdė parlamentarams iš Seimo NSGK gilintis į tikrąsias skandalų priežastis…

Tačiau džiaugtis, jog VSD prasidėjo bent šiokios tokios reformos – dar anksti. Akivaizdu, kad liūdnai pagarsėjusių pavaduotojų pasitraukimas užtruko nepateisinamai ilgai. Jei esama įtarimų, jog VSD vadovybėje dirba pareigūnai, priklausantys “kitai pusei”, įsakymai dėl atleidimų turėtų būti pasirašomi nedelsiant. Nebent VSD generalinis direktorius būtų sumanęs labai gudrią pasitikėjimą praradusiųjų pareigūnų demaskavimo operaciją (omenyje turint P.Malakausko praeitį, neveiklumą ir atsargumą, tokia versija – mažai tikėtina). Taigi belieka paklausti, kodėl taip ilgai – beveik keletą metų – užtruko dviejų pavaduotojų atleidimo operacija? Atsakymas – paprastas. Arba P.Malakauskas bijo atleidžiamųjų pavaduotojų keršto, arba pats priklauso jų komandai. Beje, dėl baimės čia galimi niuansai: arba P.Malakauskas bijo susilaukti V.Pociūno likimo, arba baiminasi, kad atleidžiamieji nepaviešintų apie jį patį sukauptos kompromituojančios medžiagos. Įsimintina ir dar viena detalė. VSD vadovas nedrįso savo paties rankomis atleisti D.Jurgelevičiaus. Jis geriau pasirinko “ūmią infekcinę ligą”, nei savo parašą po atleidimo įsakymu.

Dabar VSD generalinis direktorius P.Malakauskas turi tris pavaduotojus – Alvydą Kunigėlį, Andrių Tekorių ir Romualdą Vaišnorą. Ir viešai tvirtina, jog trijų pavaduotojų jam bent jau šiuo metu visai užtenka. Po susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite VSD vadovas P.Malakauskas tvirtino, girdi, iš Prezidentės lūpų jis neišgirdo užuominų, jog reikėtų trauktis iš VSD ir jam pačiam. Gal to susitikimo metu Prezidentė D.Grybauskaitė ir nekalbėjo apie paties P.Malakausko tinkamumą eiti VSD vadovo pareigas. Gal šios užuominos P.Malakauskui bus išdėstytos kiek vėliau, jau kito susitikimo metu? Bet kam taip ilgai delsti? Ilgai trunkančios reformos – jau nebe reformos.

Situacija dėl lietuviškojo saugumo pajėgumų – apgailėtina. Ypač jei VSD struktūroms keltume maksimalistinius reikalavimus. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos VSD nieko nežinojo apie rugpjūčio mėnesį planuojamą Rusijos keršto akciją? Kremliuje iš anksto buvo sugalvota veiksminga ir skaudi operacija – išmokyti lietuvius klusnumo smogiant jiems ekonominių svertų pagalba. Rusija puikiai parinko laiką. Kirto būtent tada, kai Lietuvoje siautėja ekonominė krizė. Prieš paremdami Gruziją ar Ukrainą, prieš kritikuodami Maskvą dėl žmogaus teisių pažeidimų ar reikalaudami kompensacijos už sovietinės okupacijos metais padarytą žalą Lietuvos politikai nuo šiol būtinai prisimins ir tas kilometrines eiles Lietuvos – Rusijos pasienyje, kai į Rytus nebuvo praleidžiami tik maisto produktus gabenantys vežėjai iš Lietuvos. Akivaizdu, kad ši Lietuvos vežėjų diskriminacija buvo suplanuota iš anksto. Apie ją žinojo daug pareigūnų Kremliuje, Rusijos pasienio, Rusijos muitinės struktūrose, neabejoju, kad apie tai buvo žinoma ir Rusijos ambanasados Lietuvoje vadovybei. O štai mūsų VSD, kuriam pagal įstatymus privalu ginti ir ekonominius mūsų šalies interesus, apie tai, regis, nieko nežinojo.

Komentaras čia gali būti tik vienas – prastai dirba. Nes neturi savų žmonių Rusijos struktūrose. Keletą skaudžių priekaištų būtina pateikti ir Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje vadovybei. Lietuvos ambasada Maskvoje taip pat neperspėjo mūsų Prezidento, Premjero ir Seimo pirmininko apie ruošiamą akciją prieš Lietuvos vežėjus. Neperspėjo todėl, kad greičiausiai nieko nežinojo. Bet toks nežinojimas – smerktinas, netoleruotinas. Be abejo, apie Rusijos rengiamas priešiškas akcijas sužinoti iš anksto – sudėtingas uždavinys. Tokios kontroperacijos ne visuomet įkandamos ir stambiųjų šalių žvalgyboms. Pavyzdžiui, JAV ar Didžiąjai Britanijai. Ir vis dėlto net Lietuva turi siekti ne minimalistinių, o maksimalistinių rezultatų. Tada galbūt ir sulauksime šiokios tokios pažangos. O jei nuolat verkšlensime, jog esame maži, silpni, neįtakingi, tai ilgainiui nepilnavertiškumo kompleksai mus galutinai sužlugdys. Štai duodamas interviu vienai televizijai naujasis Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas džiaugėsi teisingai įtaręs, jog Rusija šių metų rugpjūtį rengia kažkokią kiaulystę.

Bet iš tokių pastebėjimų – menka paguoda. Kad Rusija dažniausiai rugpjūčio mėnesį ruošia pučus, perversmus, atakas prieš kaimynines valstybes ar politines žmogžudystes, žino visi, kas bent mažumėlę domisi tarptautine politika. Supranta net šio reiškinio priežastis. Rugpjūtis – tai metas, kai atostogauja dauguma NATO ir Europos Sąjungos vadovų. Taigi Rusijai lengviausia kelti triukšmą tuomet, kai visi jos oponentai – išvykę į poilsio rezidencijas, pažintines keliones ar deginasi ištaiginguose kurortuose. Bet juk Lietuvos Seimo NSGK pirmininkas – ne eilinis politologas. Vien spėliojimų čia neužtenka. Ypač – kai “šaukštai po pietų”.

Jei keltume maksimalistinius reikalavimus, turėtume barti Seimo NSGK pirmininką už tai, kad jis, vaizdžiai tariant, nieko konkretaus nežinojo nei apie “rusiškos kiaulystės” datą, nei apie jos pobūdį ir dydį. Bet jei sau keliame minimalistinius reikalavimus, tai A.Anušauskas, žinoma, pasakė labai daug, pareikšdamas, girdi, Rusija visas savo negražias akcijas įgyvendina būtent rugpjūčio mėnesį.

„XXI amžiaus“ priedas „SLAPTIEJI TAKAI“

2009 metų rugpjūčio 17 diena

Gintaro Visocko nuotr.


Prisijunkite prie diskusijos