Improvizacija istorijos cimbolais ( 1 )


Print

KAIP IR PRIEŠ 300 METŲ

Mano akyse ir dabar štai stovi įstabus heraldinės grafikos darbas, pavadintas “Lietuva”. Jame taupia simbolių kalba pavaizduota Lietuvos valstybės istorinė raida.

Šiandien, man atrodo, niekas neapibūdintų nei Lietuvos valstybės praeities, nei jos ateities vizijų taip aiškiai, kaip tai padaryta šiame dailininko Vido Kazimiero Gibavičiaus darbe. Kūrinys nedidelis, gražus, nešk jį į mokyklas, dėk į vadovėlius, rodyk vaikams, kad jie nuo mažumės žinotų, kokią valstybę turi ir kokios reikia. Deja, daugiau kaip per dešimtį metų šiuo lengvai “skaitomu” heraldinės grafikos darbu taip niekas ir nesusidomėjo.

Valstybės, išplaukusios prieš akis ryškiu vaizdu, atrodo, mums dar nereikia.

Susidaro įspūdis, kad elgiamės taip, lyg gyventume prieš 300 metų. Tada žmonės taip pat buvo pavargę nuo įtampos, gyveno be idėjų, chaotiškai, nesiekė ypatingų tikslų. Ateitis taip pat buvo neatspėjama, “pasaulis pačiam pasauliui” kėlė baimę. Abiejų Tautų Respubliką valdė Augustas Antrasis, lenkų karalius, lietuvių didysis kunigaikštis, atėjęs iš Saksonijos, iš Vetinų dinastijos. Per 1697 metų rinkimus lenkai ir lietuviai norėjo valdovu išsirinkti Prancūzijos siūlomą kandidatą de Conti, tačiau Rusijos caras Petras Pirmasis pagrasino karu, ir bajorija pasirinko saksą, žmogų “iš vidurio tarp Prancūzijos ir Rusijos”.

Panašiai savo padėtį suvokiame ir mes. Vieni įrodinėjame, kad mūsų valstybės problemas išspręs ES ir NATO, antri – kad Rusija, treti – kad “rinkų šeimininkai” ir “viršnacionalinis kapitalas”. Geras valstybės kūrybos idėjas, kurios iškyla ne iš vis sunkiau apibrėžiamo “vidurio”, bet iš savasties, į miltus sumala ideologinis ir politinis pliuralizmas.

Prieš 300 metų Lietuvai sunku buvo išlaikyti ir tą mažytę 6200 žmonių nuolatinę kariuomenę. Dabar kariuomenė ne kažin kiek didesnė, tačiau labiau ir abejojame, kam suvis tos kariuomenės mums reikia. Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie – “beveik oligarchiniai” – klanai valstybiniais interesais pavadina savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK interesų reprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad sugebėjimais neprezentuoti mažai kas besirūpina.

PELNAS BE NUOSTOLIŲ, GYVENIMAS BE MIRTIES ŠEŠĖLIO

Rūkų rūkas! Visa tai yra tik rūkas ir vėjų vaikymas!”

(Koh 1,2; 2,17).

Ši Šventojo Rašto tiesa yra tiesa visaip, kaip į ją bežiūrėsi. Tai yra tiesa ir todėl, kad ničnieko, kas laukia mūsų, mūsų šalies ir pasaulio, negalima vadinti ateitimi. Nes: “Tai, kas jau buvo, dabar vyksta; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę” (Koh 3,15).

Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas vienoje paskaitoje kalbėjo (2005 05 12, Maskva): “ (…) Mūsų šalyje tokio dalyko kaip politika praktiškai iš viso nėra (…). Rusija negali apsibrėžti savo vietos pasaulyje ir suprasti, kokia santvarka būtų adekvačiausia ir teisingiausia tokiai šaliai, kurios gyventojai išsibarstę didžiulėje teritorijoje (…). Jelcinas padarė daug svarbių, būtinų dalykų, bet paliko nomenklatūrinę valstybę. (…) nomenklatūtinės valstybės pagrindas nebuvo likviduotas”.

Nomenklatūrinės valstybės pagrindas nebuvo likviduotas ir Lietuvoje, ir ta lietuviškoji “oligarchija”, kuria dabar baisimės, yra nomenklatūrinės kilmės.

Įdomus tuo paties G.Kasparovo minties viražas (gal polėkis?): “Nesitikiu, kad politikoje galiu pakeisti tiek, kiek pakeičiau šachmatuose. Tačiau (…) kartais net tarsi  nieko neypatingas ėjimas ar šachas radikaliai pakeičia situaciją” (“Akiračiai”, 2005, Nr. 6, p. 14).

Tas užkeiktas amžinas tikėjimas radikaliai pakeisti situaciją!..

XX amžius nėra vertas, kad ateities žmonės atsigręžę žvelgtų į jį kaip į protingą buvimą. Kaip tik XX amžiuje radikalumo utopija įsitvirtino žmonių masėse ir kaip idealas, ir kaip kasdieninė gyvensena. Šią utopiją skaudžiai tikrai apibūdino filosofas Arvydas Šliogeris: “Utopijoje tikimasi gauti gryną pelną be jokių nuostolių, gryną džiaugsmą be kartėlio priemaišų, gryną gyvenimą be mirties šešėlio” (Kn: “Alfa ir omega”, 1999, p. 280).

Anot politologo Egdūno Račiaus, “nuo 2001 metų pabaigos aktyviai kovodami su pasauliniu terorizu, 2005-aisiais jo apraiškų turime nepalyginamai daugiau nei vajaus pradžioje”.

Sprogs.

Kada? Kur?

Teroristų (ir ne tik savižudžių) išpuolių žmonės bijo visame pasaulyje.

Utopija, kad žmonijos rimtį galima išlaikyti radikaliom priemonėm, sukėlė karą, kuriame nėra fronto linijų ir kariauja ne kariuomenės.

AR SVETIMA JĖGA ATEINA NEŽINIA IŠ KUR ?

Popiežius Jonas Paulius Antrasis griežtai ir nuosekliai smerkė bet kokias prievartos formas. Manoma, kad šio popiežiaus veikla buvo vienintelė pasaulyje “politinė veikla”, kuri bent šiek tiek lėtino terorizmo plitimą.

“Turėjo išsipildyti

užrašytas įstatyme žodis:

Jie manęs nekentė be priežasties” (Jn 15,25).

Karas “Kada, kur sprogs?” neprasidėjo ir nevyksta be priežasties. Neapykanta neplinta be priežasties. Kiekvienas žmogus, kad ir silpnas ubagėlis, užspeistas į kampą, gali pradėti žudyti ir nusižudyti pats.

Mano savivoka formavosi Jono Pauliaus Antrojo pontifikato metais. Šventasis Tėvas nebuvo man savaime autoritetas. Jo žodžius, enciklikas, veiksmus nuolatos mąstydavau ir dabar suprantu – jis darė didžiauią įtaką mano orumo brandai. Jonas Paulius Antrasis per visus pontifikato metus (taip pat ir savosios mirties akivaizdoje) įtaigiai skelbė “gyvenimo evangelią”, skatino žmones priešintis nerūpestingam “jaunystės kultui” ir gniuždančiai “mirties kultūrai”.

Iš pastarųjų ideologijų kilo visų didelių negandų – skurdo, diskriminacijos, socialinės depresijos ir t.t. – priežastys. Kaip tik šiomis ideologijomis rėmėsi daug kam patikusi (patraukli) globalizacijos idėja, jos sklaida tikrovėje. Atsakymas radikaliam, skurdžias šalis pažeminusiam (dažnai – į kampą užspeitusiam) globalizavimui buvo globalinis terorizmas.

Žmogelis mato, kad jį apvagia, apkvailina, apmulkina, kažkas nematomas nuolatos terorizuoja, tačiau, įširdęs nuo šnekų apie demokratiją, laisvąją rinką ir santarvę, nebegali nė apibūdinti, kas vyksta. Ne taip lengva apibūdinti. Juk viskas, kas vyksta, yra ilgalaikių procesų pasekmė.

Friedrichas Holderlinas (1770-1843) romane “Hiperionas”, sukurtame pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, rašė: “Mes kalbame apie savo širdį, savo planus, tarsi jie iš tikrųjų priklausytų mums, tačiau svetima jėga mus svaido ir guldo karstan, kaip jai patinka, ir mes nežinome, iš kur ji ateina, nei kur ji traukia” (Lauryno Katkaus vertimas iš vokiečių kalbos).

Apie autorių

Petras Dirgėla gimė 1947 metais. Prozininkas, eseistas. 1965 – 1972 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo “Komjaunimo tiesos”, “Gimtojo krašto” redakcijose, Lietuvos kino studijoje. 1990 – 1994 metais ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.

Kūrybą spausdina nuo 1970-ųjų. Debiutavo drauge su broliu Povilu apysaka “Žaibai gęsta rudenį” (1971).  Nuo 1980-ųjų kūrė vienas. Priskirtinas rašytojų kartai, kuri atmetė socrealizmo dogmas ir padėjo pamatą pokario lietuvių literatūros etapui.

Parašė daug įsimintinų kūrinių: “Pogodalis”, “Šermenų vynas”, “Minijos žemė”, “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, “Anciliaus ežeras”, “Benamių knygos”…

P.Dirgėla pagrįstai laikomas reikšmingiausiu artistinio romano kūrėju, taip pat – istorinio lietuvių romano brandintoju. Istoriniams romanams suteikė naujų postūmių – tiek savita vaizdavimo maniera, tiek originaliomis koncepcijomis, tiek žvilgsnio į istoriją gilumu.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

(Bus daugiau)

2012.04.10 


Prisijunkite prie diskusijos