Leonas JURŠA
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Pareigos už lagaminą dolerių
Pulkininką Zolotovas atsiuntė iš Maskvos saugoti (ar šnipinėti) mero Sobčiako, o Cepovo bendrovės „Baltik-Ekskort“ apsaugos darbuotojai saugojo mero žmoną ir dukrą.
Dar šiai bendrovei Zolotovas patikėjo saugoti mero pavaduotoją Vladimirą Putiną, tiksliau – viešąją tvarką jo buvojimo vietose, nes asmens sargybiniai dar nebuvo įteisinti. Kai 1996 metais Sobčiako neišrinko gubernatoriumi, Zolotovas neteko tarnybos Maskvoje ir nepasididžiavo įsidarbinti „Baltik-Ekskort“ (kalbėta, pats kadaise pasiūlė sovietinės vidaus kariuomenės kapitonui, zonos sargybinių politiniam vadovui įkurti privačią apsaugos biurą ir buvo slaptas jo bendrasavininkis).
Bet ne tik tai siejo Zolotovą ir Cepovą net ir po to, kai pulkininkas išvyko į Maskvą tarnauti naujam Rusijos premjerui ir senam pažįstamam Putinui.
Cepovas pats įkyriai nelindo į laikraščių puslapius ir televizijos ekranus, bet bičiuliavosi su žurnalistais, minėtaisiais Nevzorovu ir Konstantinovu (ir saugojo juos), taip pat Dmitrijumi Zapolskiu, daug rašiusiu ir kalbėjusiu apie audringą 10 dešimtmečio Peterburgo gyvenimą. 2012 metais Zapolskis persikėlė gyventi į Tailandą (kaip pats sakė, kad slaptosioms tarnyboms nereikėtų eikvoti polonio). Neseniai jis kolegoms Rusijoje papasakojo, ką žino apie tų laikų įvykius ir Cepovo vaidmenį juose.
Pasak žurnalisto, Cepovas buvo miesto valdininkų ir kriminalinio pasaulio vadeivų, banditų ir su jais turinčių kariauti pareigūnų tarpininku. Kriminalitetas iš Romano sužinodavo, ko nori valdžia, o autoritetai siuntė per jį pinigus ir savo pageidavimus į Smolnį. Nusikalstamo pasaulio autoritetai kreipdavosi į jį, pilkąjį kardinolą, kai patys neįstengdavo susitarti.
Maža to – Cepovas su Zolotovu sukūrė prekybos visos Šiaurės Vakarų krašto milicijos pareigybėmis, nuo eilinio kelių inspektoriaus iki miesto vidaus reikalų valdybos viršininko, sistemą. Pretendentai jam gabendavo dolerių pritutintus lagaminus ir kiekvienas asmeniškai, nuo rajono lygio ir aukščiau, atvykdavo į darbo pokalbį. Jis spręsdavo: arba taip, ar ne, – tvirtina Zapolskis. – Toliau kandidatūra buvo derinama Viktoro Zolotovo lygiu. Savo ruožtu banditai pirkdavo iš Cepovo jo palaimintų viršininkų palankumą ir globą.
Manoma, kad būtent Cepovas ištraukė iš belangės Malyševą, kuriam grėsė 10 metų už banditizmą, bet jam pavyko atsipirkti gerokai trumpesne bausme tik už neteisėtą ginklo laikymą. Tam pačiam Zapolskiui Cepovas sakė, kad teisėjas gavo iš jo 200 tūkst. dolerių, atliko kas prašoma ir atsistatydino. 1996 metais į laisvę ištrūkęs Malyševas pasipustė padus į Ispaniją – tai tas pats Malyševas, rusų mafijos vadeiva, kurį su bendrais ispanų gvardiečiai areštavo 2008 metais. Jeigu Cepovas būtų likęs gyvas, tikriausiai telefono pokalbių įrašuose išgirstume ir jo balsą.
Pasakojama, Cepovas neįsileido į restoraną įtakingo, bet prieštaringos reputacijos verslininko Barsukovo (daugelis jį tebelaikė Tambovo gaujos vadeiva), atėjusio jo pasveikinti su gimimo dieną – švęsti susirinkę svečiai buvo ne šio autoriteto nosiai. O vidurnaktį jau namuose, kur toliau šventė tik artimiausieji, Cepovą pasveikino ir įteikė laikrodį (Romanas kolekcionavo laikrodžius) nuosavu lėktuvu į Peterburgą atskridęs milijarderius Olegas Deripaska. Neabejotina, kad šeimininkas buvo daug pasitarnavęs svečiui, po kelerių metų, kai Cepovo jau nebus, tapsiančiam turtingiausiu Rusijos žmogumi.
Tvirtinama, Cepovas su savo žmonėmis buvo ta jėga, kurį padėjo Deripaskai sutramdyti kai kuriuos užsispyrusius korporacijų vadovus Šiaurės Vakarų krašte.
Dingęs žurnalistas
2004 metų birželio pabaigoje Peterburge dingo jaunas žurnalistas Maksimas Maksimovas, bendradarbiavęs su Andrejaus Konstantinovo vadovaujama Žurnalistinių tyrimų agentūra. Kaip greitai išaiškėjo, jį pakvietė susitikti kolega (policijos informatorius) – neva turįs pranešti svarbų dalyką, ir šitaip įviliojo į kažin kokį namo pusrūsį. Banditams priklausančioje pirtyje žurnalisto laukė trys milicijos karininkai – pulkininkas ir du majorai. Kaip paskui parodė liudytojai, milicininkai pasmaugė Maksimą, kūną įvyniojo į atsineštą (šitai ypač akcentavo žiniasklaida) polietileno plėvelę ir išvežė už miesto.
Taigi nusikaltimo tyrėjams įtariamųjų net nereikėjo ieškoti; daugmaž buvo žinoma ir vieta, kur jie galimai užkasė auką. Bet kriminalistai nerado reikalo kasinėti po mišką ir bylos tyrimas buvo numarintas.
Dar paaiškėjo, kad Maksimas buvo pradėjęs tyrimą dėl Viktoro Zolotovo, Romano Cepovo ir Šiaurės Vakarų federalinės apygardos vidaus reikalų valdybos viršininko generolo Andrejaus Novikovo bendrininkavimo su milijardieriumi Olegu Deripaska šio kompanijai užgrobiant Archangelsko celiuliozės ir popieriaus kombinatą.
Generolas Novikovas buvo Cepovo statytinis (kaip minėjome, dalyvavo savo geradario laidotuvėse). Kai 1998 metais jį paskyrė vadovauti vieno iš Piterio rajonų milicijos skyriui, reikalai rajone kaip mat pagerėjo: nusikaltimų buvo atskleista net penktadaliu daugiau. Tačiau netrukus išlindo yla iš maišo: 811 neišaiškintų nusikaltimų buvo sujungti į vieną tyrimą ir visa byla nukišta į archyvą. Tačiau kiaurai kriminalinis žmogus ir toliau globojo gėdingai apsimelavusį mentą (kaip jau vėliau, 2005 metais, rašė vienas laikraštis, rajono skyriaus viršininką, dėl kurio tinkamumo mieste kilo abejonių, Cepovas iškėlė į svarbų postą VRM centriniame aparate, dabar jis vienas iš ministro pavaduotoju; beje, aukštose pareigose teužsibuvo pusantrų metų – pasirodė esąs per skystas).
Esama liudijimų, jog Cepovas skambindavo šiam ministro pavaduotojui iš paprasto telefono ir įsakmiai reikalaudavo spręsti vienokią ar kitokią oligarcho Deripaskos problemą (kalbėta Cepovą gerai sutariantį ir su ministru Rašidu Nurgalijevu). Spėjama, ir šį kartą milijardierius paprašė paslaugos: pastatyti į vietą žurnalistą. Šiam išvilkus į dienos šviesą kokį kompromatą, nukentėtų ne tik magnato reputacija, akcijų vertė kokioje Londono biržoje, bet atsirūgtų ir jo bendrams.
Klok ant stalo du šimtus milijonų!
Sklando kaip legenda. 2004 metų pavasarį į kompanijos „Rusneft“ prezidento Michailo Gucerijevo kabinetą užėjo keistas lankytojas. Atsisėdo priešais direktorių, sukėlė kojas ant stalo ir pareikalavo 200 mln. dolerių. Prezidento paklaustas, kodėl turįs mokėti, pareiškė: Tu turi problemų, padedi teroristams. Gucerijevas pinigų nedavė. O po kelių dienų į biurą įsiveržė vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties būrio kovotojai, kompanijoje pradėtos kratos.
Tuo kartu viskas šiaip taip susitvarkė, bet atakos vis pasikartodavo. 2007 metų vasarą Gucerijevas viešai pareiškė, kad patiria precedento neturintį Rusijos valstybės spaudimą ir kad parduoda naftos kompaniją Kremliui lojalaus verslininko, Olego Deripaskos, holdingui „Bazovyj element“. Gucerijevas paliko verslą ir persikėlė gyventi į Angliją, Rusija paskelbė tarptautinę jo paiešką. Vis dėlto 2010 metais jis atpirko iš Deripaskos kompaniją „Rusneft“ už 600 mln. dolerių, įsipareigojęs sumokėti valstybei 6 mlrd. dolerių skolą (Deripaskai buvo pardavęs kompaniją už 3 mlrd. dolerių).
Tas keistas žmogus, kuris susikėlęs kojas ant „Rusneft“ prezidento stalo pareikalavo 200 milijonų dolerių, buvo Romanas Cepovas.
Tais pačiais 2004-aisais laikraštis „Moskovskije novosti“ pranešė, jog radosi entuziastųtarpininkauti milijardieriaus Michailo Chodorkovskio ir valstybės grumtynėse dėl jam su akcininkais priklausančios naftos kompanijos JUKOS. Tada ir nuskambėjo Cepovo pavardė per visą Rusiją, nes jis buvo vienas iš tų entuziastų. Spauda rašė jį prisistačius jėgos struktūrų atstovu iš Piterio (силовик из Питера), kuris esąs artimas prezidento apsaugos viršininkui Viktorui Zolotovui ir prezidento administracijos vadovo pavaduotojui Igoriui Sečinui. Tikino, kad juo pasitiki ir pats Rusijos prezidentas.
Neaišku, ar Kremlius vėl buvo patikėjęs jam delikatų pavedimą, bet žinoma, kad veikė ne vienas, o su Degtinės karaliumi vadinamu Aleksandru Sabadažu. Šis tuo metu buvo valstybės veikėjas – Nencų autonominės apygardos atstovas Federacijos taryboje (aukštųjų parlamento rūmų vadovas Sergejus Mironovas pareiškė per visą Federacijos tarybos veiklos laiką nesutikęs šito įstatymų leidėjo posėdžiuose ir tik neseniai pamatęs jo nuotrauką viename centrinių laikraščių; tyrėjai neįstengė, o gal ir nenorėjo įrodyti, kad jis į senatorius pateko vietinio deputatų susirinkimo pirmininkui pakišęs 2 mln. dolerių).
Tarpininkai žarstė pažadus kuo geriausia sutvarkysią šį reikalą, o mainais prašė 30 proc. akcijų ir kad didžioji dalis atlygio būtų sumokėta iš anksto. Vasarą apie tai ištrimitavo daugelis laikraštis. Bet reikalas neišdegė (tarp kitko, 2014 metais Sabodažą nuteisė 6 metams nelaisvės dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu pasisavinti 7 mlrd. rublių).
Pasirodo, jis pats – generolas!
Bet neskubėkime Romanui Cepovui klijuoti avantiūristo ar panašios etiketės. Tikra tiesa, kad jį matė prezidento Putino inauguracijoje Kremliuje, kur jis netgi tvarkė kažin kokius reikalus; pirmas sutiktas į tokias iškilmes nekviečiamas. 2004 metų rugsėjo pradžioje pilkasis kardinolas dingo iš Piterio. Neatsakinėjo į telefono skambučius ir pasirodė mieste prie Nevos tik po geros savaitės, labai išvargęs. Su juo susitikusiam žurnalistui Kirilui Metelevui paaiškino skridęs į Beslaną (šio Šiaurės Osetijos miesto mokykloje ekstremistai įkaitais paėmė ir tris paras laikė daugiau kaip 1 200 žmonių, 334 asmenys, tarp kurių buvo 180 vaikų, žuvo, didžioji dalis – Rusijos specialiesiems padaliniams pradėjus šturmuoti pastatą).
O ką tu ten veikei? – nustebo žurnalistas. Na, mane pakvietė, kad aš ten nuvažiuočiau ir užsiimčiau tam tikrais klausimais. Mes turime valstybės vadovą ir jis mane pakvietė.
Tomis dienomis Beslane įkaitų išlaisvinimu buvo užimtas ir ingušas Gucerijevas, tas pats kompanijos prezidentas, iš kurio Cepovas reikalavo 200 milijonų.
Piteryje dažnam Cepovo pažįstamui kildavo įtarimų jį turint kažin kokį slaptą statusą, sergstintį nuo didelių nemalonių. Antai Piterio gatvėmis jis važinėjo kaip norėjo ir milicija neturėjo teisės jo stabdyti, tikrinti. Inspektoriai ir visi kiti stebėjosi: žinome, kad nusipirko pulkininko laipsnį, bet kas jam išdavė tokį leidimą?
Dar kelerius metus po Romano mirties net artimieji nežinojo, kad prezidento Putino įsaku jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis, kai gyventi buvo likę keturios dienos. Tas pats Putinas, kurio žmonai Cepovas beveik prieš dešimt metų padovanojo, kalbama, kortomis išloštą smaragdą, pavogtą ar ne Pietų Korėjoje ir ieškomą po visą pasaulį.
Taip pat nedaugelis žinojo, jog jis turi valstybinių apdovanojimų, tarp jų ir ordiną „Už drąsą“, kuris įteikiamas už karinės, pilietinės ar tarnybinės pareigos vykdymą rizikuojant gyvybe.
Serafimo kapinėse jį palaidojo netoli prezidento Putino tėvų.
Vaidino seriale „Banditiškasis Peterburgas”
Cepovas prisidėjo Konstantinovui rašant kai kurias „Banditiškojo Peterburgo“ dalis, rėmė TV serialo pagal šias knygas kūrimą ir net pats vaidino. Tik ar save? Dar daug yra ką papasakoti apie jo paslaptingus žygius nežinia kokio šeimininko labui.
Smulkiai žinomos paskutinės jo gyvenimo dienos. Rugsėjo 11 d. jis pabuvojo tik dviejose įtaigose: FSB valdyboje, kur gėrė arbatą, ir vidaus reikalų valdyboje, kur jį irgi pavaišino; žinomi pareigūnai, su kuriais kalbėjosi. Po pietų sunegalavo. Rugsėjo 24 d. mirė ligoninėje. Gydytojai nustatė, kad organizmas buvo apnuodytas mirtina doze vaistų nuo leukemijos – kraujo vėžio.
Paaiškėjus, kad Aleksandras Litvinenka 2006 metais Londone buvo nunuodytas radioaktyviuoju izotopu poloniu-210, tą patį imta įtarti ir Cepovo atveju. Slaptųjų tarnybų istorikas Borisas Volodarskis sako, kad jis buvo numarintas neabejotinai radioaktyviais nuodais.
2003 metų liepos 3 d. kankinamai mirė laikraščio „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojas, Rusijos valstybinės dūmos narys, dūmos saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, kovos su korupcija komisijos narys Jurijus Ščekočichinas. Jo laidotuvėse dalyvavęs buvęs VRM pareigūnas prasitarė: Jurijus buvo nunuodytas labai toksiško metalo, talio, preparatu.
Kriminaliniai nusikaltėliai visai negeidžia būti sučiupti, bet, nušovę ar susproginę auką, nori visiems pranešti: tai buvo kerštas, tai buvo perspėjimas ir pan. Sučiupti juos įmanoma. O šit tuos, kurie tyliai nuodija, pagriebti už rankos labai sunku.
(Bus tęsinys)
2016.06.03; 06:02
