Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.
Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.
Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.
Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.
Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.
Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.
Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.
Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga Putino pirmtakams Kremliuje.
Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.
Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.
Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.
O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.
Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.
Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.
Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.
Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.
O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.
Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.
Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.
Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.
Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.
Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.
Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.
Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.
Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.
Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.
Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.
Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.
Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.
Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose.
Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.
Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.
Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.
Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.
Informacijos šaltinis – www.gordonua.com.
2016.11.25; 05:05
