Ar Vladimiras Putinas pajėgus pergudrauti Vakarus ir Kinijos imperiją?


Print

Tarptautinis Stokholmo institutas SIPRI, besigilinantis į globalaus pasaulio problemas, pastebi, jog Kinija vis labiau sprūsta iš Rusijos įtakos. Rusijos įtaka Kinijai tampa minimali, vos pastebima. Apie SIPRI atliktą analizę pastaruoju metu daug rašo viso pasaulio spauda.

Pavyzdžiui, vokiškas leidinys Handeslblatt tvirtina, jog Kinija jau beveik nepriklausoma nuo rusiškų ginklų ir nuo rusiškos naftos bei dujų. Oficialusis Pekinas susirado alernatyvių tiekėjų. Kinijos problematikos ekspertė Linda Jakobson pastebi, jog oficialiosios Maskvos ir oficialiojo Pekino kalbos apie stiprėjančią dviejų šalių strateginę partnerystę tėra “gražūs žodžiai, kuriais bandoma paslėpti vis labiau augantį abipusį nepasitikėjimą”. Kitaip tariant, nesutarimų tarp Kinijos ir Rusijos kur kas daugiau nei bendradarbiavimo aspektų.

“Šiandieninė Kinija teturi vieną tikslą – įsigyti technologijų, kurios leistų jai pačiai išvystyti karinę pramonę bei pačiai pasigaminti užtektinai daug geros kokybės ginklų”, – sakoma ninėtame vokiškame laikraštyje. SIPRI instituto direktorius Paulius Holtonas kalba atvirai: Rusija nesirengia Kinijai teikti modernios ginkluotės, kadangi bijo kinietiškos konkurencijos. Rusai bijo, kad kinai, nukopijavę Rusijos pavyzdžius, ims patys gamintis ne ką prastesnės kokybės ginklus. Be kita ko, gaminsis kur kas pigiau ir didesniais kiekiais, nei tai pajėgi padaryti šiandien Rusija.

SIPRI ekspertai taip pat tvirtina, jog kardinaliai skirtingi Kinijos ir Rusijos požiūriai į tarptautinę politiką. Net jei Pekinas ir Maskva tarsi solidarūs, demonstruodami priešiškumą JAV, tai dar nereiškia, kad “čia nėra paslėptų niuansų”. Sakykim, Rusijos kariniai ekspertai mano, jog Rusijai didesnį pavojų vis dėlto kelia kiniečiai, bet ne amerikiečiai. Todėl Rusijai labiau derėtų saugotis kinietiškos, nei amerikietiškos įtakos.

Izabel Gorst iš “Financial Times” savo asmeniniame bloge prisimena, kaip Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas praėjusiais metais pasirašė sutartį, jungiančią šių šalių muitines į vieną nedalomą darinį. Žurnalistė analizuoja, kam tokia muitų sąjunga reikalinga nafta ir kitomis vertingomis iškasenomis turtingam Kazachstanui? Atsakymas – akivaizdus.

Nuo 2012-ųjų sausio 1-osios įsigaliojanti sutartis Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui padės atsverti vis labiau pastebimą Kinijos įtaką ir Kazachstane. Taip pat padidins Kazachstano galimybes sumaniai balansuoti tarp Rusijos bei Vakarų pasiūlymų.

Įstojęs į Muitų sąjungą Kazachstanas išsklaidė Kremliaus baimes, esą oficialioji Astana blokuosis su kinais prieš Rusijos įtaką. Tuo pačiu 16 milijonų gyventojų turinčiam Kazachstanui minėta sutartis reikalinga dar ir dėl to, kad leistų įkelti koją į plačiąją rusišką rinką. Oficialioji Astana mano, kad toks žingsnis padės privilioti Vakarų investuotojų, kurie savo investicijomis sumažintų Rusijos įtaką pačiame Kazachstane. Kazachų skeptikai įsitikinę priešingai: girdi, Astana nesulauks investuotojų, kol prezidentas N.Nazarbajevas nesumažins korupcijos ir nereformuos teismų. Bet Vakarų investuotojų labai reikėtų, kadangi, kazachiškosios opozicijos pastebėjimu, šalį užplūdo pigios rusiškos prekės, smukdančios vietos verslininkų galimybes.

Mirijam Elder iš “The Guardian” leidinio rašo, kad šiandieninis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas puoselėja viltis sukurti vieningą Euroazijos bloką su kai kuriomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Tik milžiniškas Euroazijos blokas būtų pajėgus atsverti augančią Kinijos įtaką.

Ši idėja viešumoje nuskambėjo visai neseniai. Vos tik V.Putinas pareiškė norįs ir vėl tapti šalies prezidentu, jo aplinka išplatino pareiškimus, jog dar sykį Rusijos prezidentu išrinktas V.Putinas siektų atgaivinti buvusią Sovietų Sąjungą, tik kiek kitokiais pagrindais, nei tai buvo padaryta 1945 metais. Beje, buvusių SSRS respublikų ir buvusių SSRS sateličių integraciją bus bandoma įgyvendinti remiantis neva išskirtinai ekonominiais svertais. Tokia “The Guardian” žurnalistės M.Elder išvada.

Be abejo, šį grandiozinį sumanymą įgyvendinti bus nepaprastai sunku. Tačiau neatmetama tikimybė, jog V.Putinas, vėl išrinktas prezidentu, per dešimt metų šioje srityje pajėgs rimtai pasistūmėti į priekį. Komentuodamas Kremliaus pareiškimus apie Euroazijos sąjungos sukūrimą Pjeras Ruselenas iš “Le Figaro” pastebi, jog idėjos autorius V.Putinas omenyje greičiausiai turi ne sovietinės imperijos atkūrimą, o ekonominį buvusių SSRS respublikų bendradarbiavimą, kuris bent kiek atsvertų Kinijos galybę. Taigi galima spėti, jog artimiausiu metu V.Putinas visomis priemonėmis sieks, kad prie rusiškos – baltarusiškos – kazachiškos sąjungos prisijungtų kuo daugiau buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.

Pasaulį labai neramina spartus Kinijos ekonomikos augimas. Jei Rusija yra tik dešimtoje vietoje tarp valstybių, kurios intensyviai prekiauja su Kinija, tai Kinija – pati didžiausia importuotoja į rusiškąją ekonomiką. Jei Kinija ir Rusija sutaria kai kuriais politiniais klausimais Jungtinių Tautų Asamblėjoje, tai jų požiūris į ginkluotę ir energetinius resursus – diametrialiai priešingas. Minėtas “Le Figaro” žurnalistas neatmeta galimybės, jog artimiausiu metu nesutarimai karinėje ir energetikos srityse dar labiau sustiprės, ir Pekinas galų gale aplenks Maskvą.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad savo kalbomis apie Euroazijos sąjungos sukūrimą prabilęs V.Putinas sukėlė daug nerimo Vakaruose. Oficialusis Briuselis svarsto, ar tik Kremlius nenori grįžti į “šaltojo karo laikus”, atgaivindamas jau kartą subyrėjusią agresyvią sovietinę imperiją. Apie šiuos pavojus kalba leidinys “The Daily Mail” savo redakcinėje skiltyje. Nors V.Putinas neigia tokias versijas, tačiau minėtas laikraštis baiminasi, jog tikrasis būsimojo Rusijos prezidento tikslas – būtent atkurti “senąją komunistinę Rusijos imperiją”. Redakcinės skilties autoriai sako, kad kai kurios buvusios SSRS respublikos “velniškai bijo Rusijos, todėl bet kokias šnekas apie bet kokias sąjungas su Rusija traktuos kaip užmaskuotus mėginimus atgaivinti imperiją”.

Net Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nesutinka su visais Kremliaus pasiūlymais dėl “muitų sąjungos”. Rusijai neužtenka Baltarusijos kaip partnerės muitų sąjungoje. Rusijai reikalinga baltarusiška pramonė. Kol kas Minsko diktatorius nesutinka leist rusų verslininkams privatizuoti baltarusiškas įmones ir fabrikus. Juolab – pusvelčiui. Tačiau Minskas vargu ar pajėgs ilgai priešintis Kremliaus spaudimui.

Beje, V.Putino idėja apie vieningąją Euroazijos sąjungą primena garsiojo Džordžo Orvelo antiutopinį romaną “1984”. Tame romane rašoma, kad SSRS okupuoja kontinentinę Europą ir sukuria supervalstybę, pavadintą Euroazija ir besidriekiančią “nuo jūrų iki jūrų”. 

Eduardas Štaineris iš austriškojo leidinio “Die Presse” pastebi, kad naujoji V.Putino idėja primena darinį, alternatyvų Europos Sąjungai. Pasak žurnalisto, V.Putino planuose – ne SSRS atgaivinimas. V.Putinui neva rūpi sukurti viršvalstybinę instituciją, kuri valdytų dešimtis respublikų ir taptų stambiu žaidėju pasaulinėje rinkoje, kaip lygus su lygiu konkuruončiu tiek su JAV, tiek su Kinija. E.Štaineris mano, kad jei anksčiau tokie V.Putino planai atrodė utopiški, šiandien jie jau turi “šansų būti įgyvendinti”. Žodžiu, į V.Putino sumanymus, pasak žurnalisto, dera žiūrėti labai rimtai.

Jei pirmosios prezidentavimo kadencijos metu V.Putinas nesiekė tapti buvusios posovietinės erdvės vienytoju, tai dabar, planuodamas iš naujo tapti Rusijos prezidentu, jis apie šį sumanymą prabilo labai aiškiai ir garsiai. Taip pat akivaizdu, kad V.Putinui pavyks prie Rusijos pritraukti bent jau keletą stambesnių valstybių. Pavyzdžiui, Baltarusiją ir Ukrainą. Spėjama, kad ši V.Putino idėja patraukliai atrodo ir dabartiniams Kazachstano, Tadžikistano, Kirgizijos vadovams. 

“Die Presse” apžvalgininkas pastebi, jog V.Putinas kol kas vengia viešai minėti Ukrainos pavadinimą, tačiau šitaip elgiasi greičiausiai taktinių sumetimų vedinas. Kol kas Ukrainą spausti, matyt, dar per anksti. Gali įsižeisti Ukrainos prezidentas.

Ukrainos atžvilgiu V.Putinas šiuo metu sumaniai naudoja “meduolio ir bizūno taktiką”. Tik gudriai laviruodamas Kremlius gali priverst Ukrainą įstoti į minėtą Muitų sąjungą. Beje, kalbėdamas apie Euroazijos valstybės sukūrimą V.Putinas mėgsta pabrėžti, jog šis darinys absoliučiai nekonkuruotų su Europos Sąjungos struktūromis.

Daugelis Rusijos politikos žinovų mato, jog V.Putinas pajėgus ženkliai pasistūmėti šiuose reikaluose, jei bus išrinktas Rusijos prezidentu trečią kartą. O juk niekas nesiginčija – V.Putinas be jokių kalbų ir vėl bus išrinktas prezidentu. Jei dar prieš penketą metų visi sutarė, jog Rusijos įtaka buvusiai posovietinei erdvei – tik minimali, tai šiandien tenka pripažinti, jog Rusija čia “jau groja pirmuoju smuiku ir kaskart – vis garsiau”. Publicistas ir politologas Fiodoras Lukjanovas vaizdžiai sako: “Rusijos įtakos buvusioms SSRS respublikoms nemato tik akli ir kurti”.

Čarlzas Kloveris iš “The Financial Times” rašo, kad net jei Rusijai pavyks prisirišti Kazachstaną su Baltarusija, dauguma rusų vis tiek manys, jog tokiais veiksmais neprilygstama galybei, kurią SSRS turėjo prieš keletą dešimtmečių. Bet imperijos atkūrimo šalininkai vis tik džiaugiasi: geriau mažiau, negu nieko. Geriau mini imperija, negu jokios.

Euroazijos judėjimui vadovaujantis skandalingasis Rusijos politologas ir ekspertas Aleksandras Duginas neseniai pasidžiaugė: “Mes ištisus 25-erius metus laukėme, kol Kremlius ir vėl ištars žodį “IMPERIJA”. Pasak A.Dugino, imperinės idėjos ir imperiniai tikslai nei paseno, nei išnyko. Rusijai būtina kurti imperiją, kuri jai padėtų atremti ir NATO, ir Kinijos įtaką. Naujai gimusi Rusijos imperija būtų ne kas kitas, o moderniai modifikuota senoji SSRS. Tarsi patobulintas senosios imperijos modelis.

A.Duginas neslepia savo simpatijų dabartinei Kremliaus politikai. Jis yra vienas iš pagrindinių Kremliaus idėjų puoselėtojų ir įkvėpėjų. Skaitydamas pranešimą Maskvos valstybiniame universitete A.Duginas prisipažino, kad tai būtent jis padėjo V.Putinui parengti Euroazijos valstybės sukūrimo koncepciją (tas straipsnis šiuo metu paskelbtas rusiškose “Izvestijose”). Tiesa, A.Duginas apgailestavo, kad Kremliaus vadovybė jo peršamą idėją ženkliai sušvelnino.

“The Financial Times” skambina pavojaus varpais: tokios idėjos gali tapti labai pavojingomis, nes pajėgios išprovokuoti naujus karus. Bent jau – lokalinius neramumus. Laikraštis remiasi 1936-aisiais metais Džono Meinardo Keinso ištartais perspėjimais: “Į valdžią patekę bepročiai, išgirdę iš viršaus jiems neva peršamas idėjas, kurios dar pastiprinamos apsišaukėlių mokslininkų rašeivų, gali priskaldyti labai daug malkų”.

Tas pats “The Financial Times” pastebi, kad Rusijoje įsigalėjo pačios baisiausios, pačios žiauriausios cenzūros formos.

Nuotraukoje: Rusijos premjeras Vladimiras Putinas.

2011.10.06


Prisijunkite prie diskusijos