Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta savo namo laiptinėje Maskvoje 2006 metų spalio 7 dieną. Šiandien – 2009-ųjų spalis. Po A.Politkovskajos mirties prabėgo keleri metai. Ilgas ar trumpas šis laiko tarpas? Tikriausiai – ilgas. Gyvenimas nestovi vietoje, įvykiai veja įvykius, todėl nenuostabu, kad visuomenė pamiršta arba bent jau primiršta svarbius reiškinius. O juk A.Politkovskajos “Rusijos dienoraštis”, kurį galime perskaityti jau ir lietuvių kalba, yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų nei pamiršti, nei primiršti. Ypač “Rusijos dienoraščio” nederėtų ignoruoti mūsų politikams, diplomatams bei istorikams, televizijos ekranuose bei laikraščių puslapiuose besiginčijantiems dėl sudėtingų Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių.
Debatų, kas kaltas dėl Lietuvos ir Rusijos priešpriešos, – šiandien apstu. Atmintin įstrigo na kad ir maždaug prieš dvi savaites surengta LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laida, kurioje dėl Vilniaus ir Kremliaus tarpusavio nesutarimų ietis laužė ir parlamentaras Justinas Karosas. Toje ginčų laidoje J.Karosas nuolat pabrėždavo, esą Lietuvos ir Rusijos politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas šlubuoja dar ir dėl to, kad didįjį kaimyną Rytuose mes nuolat erziname skelbdami priešiškus pareiškimus. Parlamentaras bandė įpiršti nuomonę, girdi, Rusija norėtų su mumis draugauti, bet negali, nes mes ją nuolat įžeidinėjame, užgauliojame, kritikuojame. Beje, Rusiją mes dažnusyk barame, anot J.Karoso, net be pagrindo, nes visuomet palaikome tik Kremliaus oponetus, sakykim, Ukrainą ir Gruziją, nors Rusijos oponentai taip pat nėra šventieji.
Įsiminė ir per LRT spalio 11-ąją vykusi istorikų Alfredo Bumblausko – Česlovo Laurinavičiaus diskusija. Šį sykį savo poziciją istorikas Č.Laurinavičius gynė itin nerišliai, neaiškiai, neargumentuotai. Jo pasisakymus sunku būtų net apibendrinti. Akivaizdu tik tai, kad šis istorikas pakeitęs savo poziciją dabartinės Rusijos naudai ir nesugeba logiškai paaiškinti, kodėl jo sąmonėje per pastaruosius metus įvyko ryškus rusofiliškas kūliaverstis. Jis bandė net įrodinėti, jog mūsų palankumas Ukrainos oranžinei revoliucijai – vos ne diplomatinis kvailumas. Laidos vedėjas A.Bumblauskas gūžčiojo pečiais: “remdami Ukrainą mes niekur neskleidėme antirusiškų nuotaikų”. Atvirkščiai – oficialusis Vilnius visur ir visada pabrėžė skatinantis Kijevą ir Kremlių sėstis prie derybų stalo bei visas konfliktines situacijas, pasak A.Bumblausko, likviduoti išskirtinai demokratinėmis, diplomatinėmis priemonėmis. Istorikas Č.Laurinavičius nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl Lietuva elgiasi neteisingai, linkėdama Ukrainai išlikti ukrainietiška.
Klausydamasis tiek parlamentaro J.Karoso, tiek istoriko Č.Laurinavičiaus, tiek kai kurių kitų jų bendraminčių argumentų, vis dažniau prisimenu rusų žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų, buvusių saugumiečių viešus pasisakymus. Omenyje turiu Jelenos Tregubovos veikalą “Kremliaus digiderio pasakėlės”, Alex Goldfarb ir Marinos Litvinenkos prisiminimus “Disidento mirtis”, taip pat – ir Anos Politkovskajos “Rusijos dienoraštį”. Šių autorių knygos vertos gilesnės analizės bei pamąstymų jau vien dėl to, kad baimindamasi dėl savo gyvybės J.Tregubova buvo priversta politinio prieglobsčio ieškoti Didžiojoje Britanijoje, o A.Litvinenka ir A.Politkovskaja – jau nužudyti. Apie šių knygų autorių likimus skaitytojams primenu specialiai, kadangi nusistovėjusi žurnalistinė statistika byloja: meluojantys žurnalistai dažniausiai paduodami į teismą arba jų melas demaskuojamas pateikiant kitas, priešingas versijas, o skaudžią tiesą pasakoti nesiliaujantys žurnalistai dažniausiai nušaunami, susprogdinami, nunuodijami. Ši taisyklė, deja, galioja ne vien Rusijai.
Taigi spalio mėnesio pradžioje vėl atidžiai pervečiau neseniai perskaitytą A.Politkovskajos “Rusijos dienoraštį”. O skaitydamas “Rusijos dienoraštį” mintyse lyginau, kaip šiandieninius Rusijos vadovus vertino rusė žurnalistė A.Politkovskaja ir ką apie dabartinę Rusiją kalba lietuviai, pavyzdžiui, parlamentaras J.Karosas ar istorijas Č.Laurinavičius. Gretindamas šias pozicijas regiu du visiškai skirtingus, nesutaikomus požiūrius. A.Politkovskaja įsitikinusi, kad su Rusijos vadovybe (omenyje pirmiausiai turimas dabartinis šalies premjeras Vladimiras Putinas, kuris greičiausiai nūnai yra ir tikrasis Rusijos vadovas) bendradarbiauti abipusiai naudingais principais tiesiog neįmanoma. Su dabartine Kremliaus vadovybe bendrą kalbą rasti galima tik tuo atveju, jei sutinkame tapti klusniu jos pastumdėliu, vasalu ar marionete. Draugiškai susitarti su dabartiniais Kremliaus valdovais įmanoma tik tada, jei esame pasiryžę pamirši pagrindinius demokratijos principus, jei sutinkame aklai vykdyti pagrindines Kremliaus užgaidas. Tokia niūri rusės A.Politkovskajos išvada.
Štai ką “Rusijos dienoraščio”, kuris buvo išleistas jau po A.Politkovskajos mirties, įžangoje rašo knygos rengėjas Johnas Snow. “Anos užrašuose vaizduojamas režimas – tai didžiuliai ir nuolatiniai politinių ir žmogaus teisių pažeidinėjimai”. (…). Skaitydamas “Rusijos dienoraštį” pradedu svarstyti, kam apskritai Rusijoje atidarytos mūsų ambasados? Kaip atsitiko, kad mūsų vadovai taip atkakliai nepaiso visų V.Putino darbelių? Nejaugi dėl taip trokštamų dujų?”
“Rusijos dienoraštis” apima laikotarpį nuo 2003 metų gruodžio iki 2005 –ųjų rugpjūčio mėnesio. Per šiuos kelerius metus Rusijoje, pasak A.Politkovskajos, neįvyko nieko gražaus, prasmingo, perspektyvaus. Smulkiai analizuodama šį kelerių metų laikotarpį “Rusijos dienoraščio” autorė neįžvelgia ir jokių pragiedrulių. Demokratinių perspektyvų Rusija neturi ne tik dėl to, kad šalyje tvirtai įsigalėjo korupcija, valdžios nebaudžiamumas ir vadinamasis V.Putino valstybinis kapitalizmas, svarbiausius gamtos išteklius bei resursus naudojantis išimtinai valdžios pozicijų stiprinimui bei agresyviems, šovinistiniams siekiams. A.Politkovskaja liūdnai konstatuoja, jog aukščiausią ciniškumo laipsnį šiandieniniai Rusijos lyderiai pasiekė dar ir dėl to, kad šalyje veikiantys demokratai, liberalai bei žmogaus teisių gynėjai – pasimetę, nevieningi, nežinantys, ko griebtis, paskendę tarpusavio rietenose bei postų dalybose. Vaizdžiai tariant, pažangiosios Rusijos jėgos nuolat ėjo į kompromisus su Kremliumi, kol galiausiai neteko visko, net ir tų kelių postų Valstybės Dūmoje.
A.Politkovskajos knygą spaudai rengę autoriai pastebi, kad V.Putino klanui Rusijoje siautėti padeda net pats stipriausias demokratijos garantas – Vakarai. Pasirodo, Europos Sąjungai jau pabodo klausytis pareiškimų, koks blogas šis Rusijos lyderis. Tik pamanyk, ES nūnai noriau klausytųsi pasisakymų, koks vis dėlto V.Putinas – geras, gražus, padorus. Štai tokia skaudi tiesa. Ir buvęs saugumietis V.Putinas ja sumaniai naudojasi. Jis puikiai supranta: viską reikia daryti saikingai. Kaip ir pagyrimai, taip ir kritika privalo būti pasverta, subalansuota. Negi ant torto būtina berti dar daugiau cukraus, o silkę dar labiau sūdyti? Liūdna, bet Rusijos demokratai dažnai neturi nuojautos, kada V.Putiną galima kritikuoti, o kada derėtų prikąsti liežuvį. Ne vietoj ir ne laiku ištarti priekaištai kai kada duoda netikėtų, priešingų rezultatų. Tokiomis akimirkomis kritika paryškina blogąsias savybes tų, kurie be saiko svaidosi kritikos strėlėmis.
Ir vis dėlto nereikia pavydėti tiems, kuriuos kontroliuoja dabartinė Rusija. Ne veltui V.Putinas po vienų akivaizdžiausiai suklastotų rinkimų į Valstybės Dūmą yra pareiškęs, esą Rusijos parlamentas – ne vieta diskusijoms, nes čia turi būti leidžiami įstatymai. Įdomu, kaip parlamentaras, Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto narys J.Karosas patartų mūsų derybininkams konstruktyviai derėtis su faktiniu Rusijos vadovu, kuris parlamentą laiko vieta, kur negalima diskutuoti? Ar iš viso įmanomos vaisingos derybos su valstybe, kurios vadovas parlamentą laiko institucija, kur neleistini pasikeitimai priešingomis nuomonėmis?
Skaitytojų dėmesiui pateiksiu keletą minčių, pastebėjimų, pasisakymų, kurių apstu “Rusijos dienoraštyje”. (Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė, knygos dizainas – Daumanto Každailio, knygą lietuvių kalba 2008-aisias išleido leidykla “Kitos knygos” serijoje “Iš arčiau”. Versta iš: Anna Politkovskaya, Russian Diarys, published by Harvil Secker, 2007). Beje, kurį puslapį beatsiverstum, visur – itin niūri Rusijos panorama.
Pirmiausiai prisiminkime rinkimų į Rusijos valdžios organus ypatumus. Čia labiausiai tiktų A.Politkovskajos pateikiamas iškalbingas Saratovo pavyzdys. Saratove rinkimų kampanija paženklinta grubaus smurto. Kandidatai, kurie netiko V.Putino “Vieningajai Rusijai”, nuolat susidurdavo su “neišaiškintų užpuolikų” agresija, kol galiausiai baimindamiesi dėl savo gyvybės visai pasitraukė iš rinkimų. Vienos apylinkės deputatui, ilgiausiai kovojusiam su įtakingu “Vieningosios Rusijos” kandidatu, keletą kartų pro langą buvo įmesti plastikiniai maišeliai su nupjautomis žmogaus ausimis ir išplėšta širdimi.
Jei kalbėtume apie spaudos laisvę Rusijoje, galima prisiminti štai tokius jubiliejus. “Sukanka lygiai devyneri metai nuo naujausių Rusijos karų su Čečėnija pradžios. 1994-ųjų gruodžio 11 dieną pirmieji tankai, kuriuose sudegė pirmieji kariai ir karininkai, įvažiavo į Grozną. Nė per vieną Rusijos televizijos kanalą apie tai nebuvo net užsiminta. Ši data iš Rusijos kalendoriaus išbraukta” Arba galima prisiminti kad ir čekisto dienos minėjimą Rusijoje. “Šiandien – Čekisto diena. 86-eri metai tarnybos OGPU – NKVD – KGB – FSB. Tai svarbiausias televizijos naujienų pranešimas. Išties siaubinga. Reportažų nuotaikos ramios, sakytumei, nė nebūtų šia kruvinai tarnybai paaukotų milijonų gyvybių”.
Jei diskutuojame dėl saugumo Rusijos sostinėje Maskvoje, galime pasiremti šiuo A.Politkovskajos užfiksuotu pranešimu. “Maskvoje – ritualinės žmogžudystės. Per 24 valandas buvo rasta dar viena nukirsta galva. Šį kartą rytinėje Maskvos dalyje. Ji buvo išmesta į šiukšlių konteinerį. Vakar vakare galva, įdėta į plastikinį maišelį, buvo rasta ant stalelio Krasnojarsko gatvėje. Ir vieno, ir kito nusikaltimo aplinkybės panašios: aukos kaukazietiškos kilmės”. Šia tema esama ir daugiau įspūdingų, kvapą gniaužiančių A.Politkovskajos pranešimų. “Maskvoje mirties tik per plauką išvengė žurnalistė Jelena Tregubova, kai sprogo prie jos namo padėta bomba. Ar tai paprasčiausias chuliganizmas? Neseniai buvo išspausdinta jos antiputiniška knyga “Kremliaus digerio pasakėlės”. Buvusi Kremliaus žiniasklaidos klano narė J.Tregubova galiausiai praregėjo ir parašė knygą apie vidinį Kremliaus gyvenimą, kuriame Putinas vaizduojamas anaiptol ne nudailintas”.
O saugumo reikalus Sankt Peterburge geriausiai apibūdina štai tokia ištrauka iš “Rusijos dienoraščio”. “Rusijos šiaurinėje sostinėje Peterburge skustagalviai mirtinai suspardė ir subadė devynmetę Kuršedą Sultanovą. Jos tėvas 35-erių metų tadžikas Jusufas Sultanovas jau daugelį metų dirba Sankt Peterburge. Sultanovai nebuvo nelegalūs emigrantai. Ant mergaitės kūno rasta 11 durtinių žaizdų. Dėl šio nusikaltimo niekas nebuvo nubaustas. Paaiškėjo, jog daugelis skustagalvių – tai Sankt Peterburgo teisėsaugos struktūrų pareigūnų atžalos. Šiandien jų mieste – per 20 tūkst. Jie labai aktyvūs, nuolat puldinėja azerbaidžaniečius, juodaodžius, kinus.”
Jei norėtume sužinoti, kokios iš tiesų nuotaikos tvyro tarp eilinių, paprastų, neturtingų rusų, galime pasiremti štai tokiu A.Politkovskajos pastebėjimu. “Rusijos piliečių, trokštančių įsikurti Vakaruose, padaugėjo 56 proc. Pasak JT pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro, pagal piliečių, siekiančių emigruoti, skaičių, Rusija pasaulyje užima pirmąją vietą”.
Jei norėtume sužinoti, kokia tvarka egzistuoja Rusijos armijoje, tiktų kad ir šis pavyzdys. Vidaus reikalų ministerijos pajėgų Dzeržinskio specialiųjų operacijų dalinyje buvo žiauriai kankinamas kareivis Aleksandras Sobakajevas. Aleksandras neva pasikorė savo paties odiniu diržu, nors jam buvo likę tarnauti vos keli mėnesiai. Karstą lydėjusieji kareiviai tvirtino, jog tai – savižudybė. Bet tai buvo melas. Pareikalavus atidaryti karstą, artimieji buvo šokiruoti: Aleksandro kūnas nusėtas mėlynių, kraujospūdžių, pjaustytas peiliu iki pat sausgyslių, kaulo. Vaikiną kankino dar gyvą. Vyriausiasis Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadas V.Putinas šiai istorijai liko visiškai abejingas. Kaltieji nenustatyti, niekas nenubaustas.
O gal nežinote, kas yra “Pašos Gračiovo efektas”? Tai istorija apie tai, kaip buvusiam Rusijos gynybos ministrui Pavelui Gračiovui vieną kartą nusibodo žurnalisto Dmitrijaus Cholodovo domėjimąsis jo finansinėmis aferomis. Rusijos gynybos ministrui pakako tik užsiminti savo pavaldiniams, kad jam iki gyvo kaulo nusibodo tas atkaklusis žurnalistas, ir Dmitrijus netrukus buvo susprogdintas.
Jei skaitytojams knieti sužinoti, kaip Rusijoje kovojama su politiniais oponentais į Prezidento postą, pravers Ivano Rybkino istorija. A.Politkovskaja “Rusijos dienoraštyje” plačiai rašo apie I.Rybkino dingimo aplinkybes. Pasak A.Politkovskajos, I.Rybkinas dingo tik todėl, kad kritikavo V.Putiną. Iki savo dingimo I.Rybkinas tvirtino turįs V.Putiną kompromituojančios medžiagos, garsiai užsimindavo, kad dalį surinktų žinių ketina paviešinti. I.Rybkinas V.Putiną vadino turčiumi, o rusai juk nemėgsta oligarchų. Taigi baimindamasis konkurencijos V.Putinas įsakė prieš I.Rybkiną panaudoti specialios psichotropinės medžiagos, kurios pagalba žmogus privečiamas papasakoti viską, ką žinąs. O paskui suleidžiami kiti vaistai, ir visą tiesą išplepėjęs žmogus nebeprisimena, kas su juo buvo nutikę.
Buvę KGB – FSB pareigūnai, Vakaruose gavę politinį prieglobstį, Aleksandras Litvinenka ir Vašingtone Olegas Kaluginas teigė, esą I.Rybkinui prieš jo valią galėjo būti suleistas psichotropinis preparatas SP 117. Šis preparatas buvo naudojamas FSB kontržvalgybos skyriuose ir kovos su terorizmu daliniuose, bet tik išimties atvejais ir “itin savrbiems objektams”. SP 117 yra tiesos narkotikas, veikiantis tam tikrą smegenų dalį. Jo pavartojęs žmogus visiškai nepajėgia kontroliuoti sąmonės, ir pasako viską, ką žinąs. O gal kai kas Lietuvoje mano, kad dėl I.Rybkino keisto dingimo ir pasitraukimo iš prezidentinės rinkimų kampanijos V.Putinas nieko dėtas?
Dabartinę Rusiją charakterizuoja ir šis “Rusijos dienoraštyje” aprašomas tragiškas įvykis. Sankt Peterburge savo bute nušautas Nikolajus Girenka. Tai – politinio pobūdžio žmogžudystė. Girenka – žymus žmogaus teisių gynėjas ir prieš fašizmą nusiteikęs mokslininkas. Jį nužudė Rusijos fašistai, beje, to nė neketindami slėpti. Pirmiausiai “mirties nuosprendį” Girenkai jie paskelbė internete, tačiau valdžia atsisakė pradėti tyrimą bei imtis kontrveiksmų. Girenka – Sankt Peterburgo mokslininkas etnografas, Rusijos mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejaus narys. Kaip ekspertas jis būdavo kviečiamas į itin retas teismo bylas prieš fašistines organizacijas. Nagrinėdamas nacionalistinius straipsnius ir neonacių grupių manifestus, Girenka įrodinėjo, kad jie yra būtent ekstremistiniai. Jo ekspertizės buvo tikslios ir moksliškai pagrįstos ir neretai kaip tik jos tapdavo neonacių kaltinamosios bylos pagrindu. Tačiau tokios bylos būdavo nagrinėjamos retai. 2003 metais įvykdyti net 72 rasiniai nusikaltimai, bet vos 11 pateko į teismą.
Piešdama V.Putino paveikslą “Rusijos dienoraščio” autorė prisimena, jog rinkėjai visiems kandidatams į Prezidento postą pateikė keletą svarbių klausimų dėl teroristinių akcijų, kurias neva surengė čečėnai – fanatikai. Štai tik keletas svarbiausių klausimų: kodėl valdžia sutrukdė tirti Riazanės įvykius, kai KGB pareigūnai jau buvo sučiupę asmenį, ketinantį susprogdinti gyvenamuosius namus, kaip atsitiko, kad Valstybės Dūmos pirmininkas dar prieš tris dienas iki gyvenamojo namo Volgodonske suprogdinimo jau buvo apie tai paskelbęs oficialiame Valstybės Dūmos posėdyje, kodėl nebuvo pradėtas tirti įvykis, kai 1999 metų rudenį Riazanės karinėje bazėje maišuose su užrašu “Cukrus” buvo aptikta sprogstamoji medžiaga heksogenas, kodėl esant spaudimui iš FSB buvo uždaryta byla dėl heksogeno perdavimo iš karinių sandėlių į fiktyvias firmas per tyrimų institutą “Roskonversvzryvcentr”, kodėl buvo areštuotas advokatas Michailas Trepaškinas, nustatęs FSB agento, išsinuomavusio Gurianovo gatvėje esančio namo patalpas, kuriose buvo laikoma bomba, tapatybę?
Rusijos rinkėjai savo klausimus kandidatams į Rusijos prezidento postą pateikė ir dėl Dubrovkos apgulties (“Nord Ost” miuziklo įkaitų drama): kodėl priimtas sprendimas paleisti dujas kaip tik tada, kai pasitaikė proga susitarti dėl įkaitų paleidimo, ar valdžia iš anksto žinojo, kad sprogimas neįvyks, jei nusprendė panaudoti lėto veikimo dujas – juk tokiu būdu buvo palikta laiko sprogstamiesiems užtaisams susprogdinti, kodėl visi iki vieno teroristai, tarp jų ir sužeisti, buvo nužudyti, o ne areštuoti, nors tai būtų padėję tirti bylą, kodėl valdžia nuslėpė faktą, kad FSB agentas Terkibajevas taip pat dalyvavo teatro apgultyje, o jo vardui iškilus į viešumą žuvo autokatastrofoje, kodėl nusprendus šturmuoti teatrą nebuvo pasirūpinta medicinine įkaitų apžiūra, kas pareikalavo 130 žmonių gyvybių?
Į šiuos nepatogius klausimus atsakė visi demokratų ir liberalų kandidatai, išskyrus V.Putiną. “Rusijos dienoraščio” autorė A.Politkovskaja turi paaiškinimą, kodėl V.Putinui itin nemalonūs šie pareiškimai. Kaip rašo knygos įžangoje J.Snow, Anai Politkovskajai ilgainiui ėmė aiškėti, ir ji šitai visur viešai kalbėjo, kad kaip tik V.Putino politika ir auginanti teroristus, prieš kuriuos Rusija neva tariamai kovoja. Tai perpratusi, Ana įsitikino, kad V.Putino kelias iki prezidento buvo formuojamas ir smarkiai priklausomas nuo to, kad siekta bet kokia kaina pradėti karą Čečėnijoje. Dar daugiau – kai kurias ypatingas Čečėnijoje naudojamas kankinimo praktikas ji susiejo su tomis, kurias savo žinynuose yra liaupsinusi KGB, o vėliau – ir jos įpėdinė FSB.
(Bus daugiau)
Gintaro Visocko nuotraukoje: lietuvių kalba išleisto Anos Politkovskajos “Rusijos dienoraščio” viršelis (Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė, knygos dizainas – Daumanto Každailio, knygą lietuvių kalba 2008-aisias išleido leidykla “Kitos knygos” serijoje “Iš arčiau”. Versta iš: Anna Politkovskaya, Russian Diarys, published by Harvil Secker, 2007).
2009.10.15
