Iki Vokietijos suvienijimo Lietuvos germanistai kioskuose galėjo įsigyti vienintelį vokišką dienraštį – VDR leidžiamą „Neues Deutschland“ („Naujoji Vokietija“). Šio laikraščio tekstus studentai skaitydavo, kad susipažintų su vokiškų laikraščių kalba ir stiliumi. Šis laikraštis buvo įsteigtas 1946 m. balandžio 23 d. suvažiavime, kuriame susijungė Vokietijos komunistų ir socialdemokratų partijos į Vokietijos vieningąją socialistų partiją (SED). Laikraštis tapo tos partijos, vėliau SED centro komiteto, organu, kuris tęsė Markso įsteigto laikraščio „Neue Rheinische Zeitung“ („Naujasis Reino laikraštis“) ir „Rote Fahne“ („Raudonoji vėliava“) tradicijas. Laikraštis labai nusipelnė kova už taiką ir socializmo vystymąsi VDR (MEYERS NEUES LEXIKON, 1974, t.10, p. 53). Šiandien tas laikraštis yra pasivadinęs socialistiniu dienraščiu. Jame neteko aptikti jokios teigiamo turinio žinutės apie Lietuvą. Iki šiol ten galime pasiskaityti, kaip Lietuva reviduoja istoriją, nes nori apklausti sovietų užsakymu vykdytų teroristinių akcijų prieš taikius lenkų ir lietuvių ūkininkus dalyvius. O lapkričio 14 d. numeryje skelbiamas Juliano Bartoszo iš Vroclavo straipsnis „Lenkai Lietuvoje turi problemų“. Paantraštė: Ką Dalia Grybauskaitė Lenkijoje nutylėjo.
Straipsnis pradedamas informacija, jog Dalia Grybauskaitė šiais metais lapkričio 11 d. buvo vienintelė „Lenkijos nepriklausomybės dienos“ (kabutės tekste. – I.T.) garbės viešnia iš užsienio. Kad suprastume vokiečių skaitytojams siūlomos informacijos esmę, pateikiame viso teksto vertimą: „Per iškilmes prie Nežinomo kareivio kapo Varšuvos Pilsuckio aikštėje ponia Grybauskaitė kalbėjo tuoj po Lenkijos valstybės prezidento Lecho Kaczynskio, ji lenkiškai pasakė pakilią kalbą, pabrėždama istoriškai susiklosčiusius Lenkijos ir Lietuvos ryšius. Ji paminėjo Liublino uniją, po kurios susikūrė „Abiejų Tautų Respublika“ (kabutės autoriaus – I.T.), apgailėjo bendrą Lietuvos ir Lenkijos likimą po to, kai 1795 metais Lenkija buvo padalyta į tris dalis, o Lietuva buvo inkorporuota į carinės Rusijos imperiją. Lemiamais istorijos momentais, pasak jos, Lenkija ir Lietuva visada buvo vieningos, o žvelgiant į ateities kartas abi valstybes sieja stragteginės partnerystės ryšiai.
Tačiau toje kalboje į tautą iš Vilniaus Lenkijos visuomenė pasigedo kelių žodžių. Mat kalbėdama su žiniasklaidos atstovais ponia Grybauskaitė taip pat paminėjo „tam tikras problemas, kurios buvo aptartos su Lechu Kaczynskiu ant keturių akių“. Kokios tai buvo problemos?
Lietuvoje gyvena lenkų tautinė mažuma – 358 000 piliečių, arba beveik 7 proc. šalies gyventojų. Yra vietovių, kuriose lenkai sudaro nuo 60 iki 80 proc. Dėl būrimosi į organizacijas ir žiniasklaidos teisės, dėl nuosavybės teisių ir rinkiminės teisės buvo pasiekta pažanga (šios tautinės mažumos atstovų yra Lietuvos Seime ir Europos Parlamente), bet Lietuvos valstybė laikosi labai griežtos pozicijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos: oficialiuose dokumentuose jos turi skambėti lietuviškai, vadinasi, baigtis galūnėmis „ius“, „as“ arba „is“. Lenkiškai kalbantys piliečiai prieš tai protestuoja. Bet visos derybos šiais klausimai nedavė jokių rezultatų. Vadovaujantis paskutiniais aukščiausiųjų teisinių Lietuvos institucijų nutarimais, pagrindiniame užsienio paso ir kitų oficialių dokumentų puslapyje leidžiama rašyti tik lietuviškai skambančią pavardę. Dėl to lenkas europarlamentaras Waldemaras Tomaszewskis šį klausimą iškels Briuselyje.
Lenkijos ir Lietuvos santykiuose iš tikrųjų negalima kalbėti apie paritetinį principą. Lietuvių tautinės mažumos, gyvenančios Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų ir Punsko apylinkėse, bei vokiečių tautinės mažumos Silezijoje atstovai neturi problemų nei su pavardžių, nei su dvikalbe vietovardžių rašyba.“
P.S. Gaila, kad autorius pats nesilaikė savo deklaruojamo rašybos principo – mūsų prezidentės pavardę net keturis kartu parašė ne originalo forma, t. y. ne su galūne – ė, o su – e. Be to, rašydamas vokiškame laikraštyje, galėjo pasirašyti esąs ne iš Wroclawo, o iš Breslau (taip šis kadaise trečias pagal dydį Vokietijos miestas vadinosi kelis šimtmečius iki 1945 m., kai pagal Jaltos ir Potsdamo susitarimus jis atiteko Lenkijai; kalbėti apie vokiečių tautinės mažumos teises Lenkijoje yra sarkazmas, nes vokiečiai po 1945 metų iš Lenkijos buvo išvaryti, atimtas visas jų turtas ir nuosavybė; būtent Lenkija (ir Čekija) kritikuoja Vokietijos planus perkelti „Centro prieš tremtis“ būstinę į Berlyną, nors šios institucijos tikslas yra skleisti informaciją, rengti parodas ir publikacijas apie visus XX amžiuje vykdytus išvarymus iš gimtųjų žemių – I.T.).
2009.11.17
